Pataria specialistai: ar augintiniams tinka maistas nuo mūsų stalo?

- Užgavėnės. Ar galima savo mylimą šuniuką pavaišinti blynais?

- Jokiu būdu. Blynai mums, o ne šunims. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad šunys nevirškina pieno? Bet visų blogiausia yra kepimas. Joks keptas produktas šunims netinka. Šunys kilo iš vilkų, o vilkams niekas miške ant kelmelio blynų nekepė ir košės nevirė. Nebent pasakose.

- Bet mes taip mėgstame nuo savo stalo duoti skanėstų – saldainių, šokolado, sausainuką.

- Saldainiai ir šokoladas yra nuodas šunims. Jokiais būdais negalima šuniuko lepinti šokoladu. Visi saldūs skanėstai visiškai nenaudingi šuniui.

- Sako, šunys mėgsta alų.

- Šunys nori visko, ką valgo ar geria jų šeimininkai. Alus yra alkoholis, o to šuniui visiškai nereikia. Kadangi aluje gausu B grupės vitaminų, todėl kai kuriems šunims alus kvepia skaniai ir jo norisi palaižyti. Bet jeigu šuniui trūksta B grupės vitaminų, visada galima papildyti racioną alaus mielių papildais, o ne girdyti šuns alumi (šypsosi)

- Tai kas yra tas tobulasis skanėstas?

- Tinkamiausias maistas šuniui yra žalia mėsa. Skanėstas – džiovinti natūralūs skaniukai.

- Ką jūs, kaip veterinarė, siūlytumėte šerti šunis?

- Geriausia šuniui yra mityba žalia mėsa. Racioną galima papildyti daržovėmis. Šuo yra mėsėdis, jo žarnynas, kasos fermentai, skrandžio rūgštys yra pritaikytos virškinti mėsą ir kremzles.

- Šunys labai daug pasikeitė nuo to laiko, kai buvo vilkai. Gal jie tapo visaėdžiais?

- Šunys tikrai nepasikeitė tiek daug, kad taptų visaėdžiais. Virškinimo sistema išliko nepakitusi – nei žarnyno ilgis, nei procesai, vykstantys jame. Šunys pasikeitė tik išoriškai – bet tiek senbernaras, tiek čichuachua yra ta pati rūšis – šuo, kuriam būdinga tokia pati fiziologija. Veterinarai žino, kad yra dvi tinkamos šunims šėrimo rūšys – RAW ir BARF. RAW, arba žalias maistas, - tai vištienos, jautienos, kalakutienos, ėrienos, arklienos ar kitos mėsos raumuo, taip pat kremzlės, gyvūnų plaučiai, kepenys, skrandžiai ir kt. Pagal šią mitybos sistemą gabalai turi būti kuo didesni, kad šuo galėtų jį draskyti. Kur kas patogesnis būdas yra BARF – tai susmulkinta mėsa, subproduktai ir daržovės. Trys saujos maltos mėsos, sauja subproduktų, sauja daržovių, keletas krevečių ar žuvies, kiaušinio. Tai – idealus šėrimo būdas.

- Šerti šunį mėsa, sakoma, yra brangu.

- Šėrimas žalia mėsa tikrai nėra brangesnis už šėrimą kokybišku sausu pašaru. Neretai netgi ir pigiau. Mėsos galima nusipirkti didesniais kiekiais, tereikia turėti šaldiklį. Tiesa, šeimininkai turi nemažai pasiskaityti, susiskaičiuoti, kiek kokių produktų reikia šuniui gauti kasdien, kad tai būtų pilnavertė mityba.

Neretai žmonės galvoja, kad „natūralus“ arba „naminis“ maistas yra košės su trupučiu virtos mėsos ir maisto atliekomis nuo stalo, bet tai tikrai nėra geras maistas šuniui. Laimei, pamažu kuriasi įmonės, kurios siūlo jau paruoštus vartoti, užšaldytus žalis mėsos ir daržovių mišinius. Štai rafus.lt pašarą pakuoja į skirtingas pakuotes, pristato tiesiai į namus. Bet tokių įmonių trūksta, kaip ir mums visiems – supratimo, kaip šerti šunis.

- Ar sietumėte auglius, vėžius ir kitas ligas bei mitybą?

- Taip, be abejo ryšys yra. Visi konservantai, dažikliai, skonio stiprikliai – tai krūva chemijos, kurią šuo gauna su pigesniais sausais pašarais. Pačių brangiausių pašarų gamintojai stengiasi išvengti šito, ar bent jau sumažinti kiekius. Deja, neįmanoma visiškai atsisakyti, kai kurių nepageidaujamų produktų. Pirkdami pašarą, atkreipkite dėmesį, koks pirmas ingredientas nurodytas sudėtyje. Pirmasis turi būti tas, kurio sudėtyje daugiausia ir tai turi būti mėsa. Jei pirmi sudėtyje kukurūzai ar soja, toks pašaras tokios vertės, kaip pjuvenos, tik su skoniu.

- Kodėl dauguma veterinarų pardavinėja sausą maistą, jei jis nėra pats tinkamiausias?

- Kai tenka rinktis ar šuo valgys bet kokias atliekas, kotletukus ar rūkytą kumpelį , jau geriau tada tegul šuo ėda subalansuotą sausą pašarą. Kitą vertus sergančiam gyvūnui esant tam tikriems sutrikimams reikalinga speciali mityba, kurios vėlgi ne tiek daug savininkų yra pajėgus pasigaminti namuose – tam reikia ir laiko, ir žinių. Gydomieji sausi pašarai kai kuriais atvejais yra tikras išsigelbėjimas.

- Kas be maisto dar svarbu šuniui?

- Ko gero, svarbiausia šuniui - gauti dėmesio iš šeimininkų. Neužtenka išvesti šunį į lauką ryte ir vakare po 15 minučių ir padėti dubenėlį puikaus pašariuko. Šuniui reikia įdomaus pasivaikščiojimo, žaidimų. Tuo džiaugsis bet kuris augintinis, jeigu jis tik sveikas. O gera mityba – pirmas žingsnis į sveikesnį gyvenimą.

- Kas yra didžiausias nuodas?

- Manau, kad didžiausias blogis šuniui yra nenuovokus savininkas, kuris šiais informacijos laikais sugeba nesužinoti, kas kenksminga šuniui ir toliau prižiūri ir šeria savo gyvūną neteisingai.

- Kodėl tapote veterinarijos gydytoja?

- Kiek prisimenu save, visada norėjau būti „žvėriukų gydytoja“ – nuo tada, kai pradėjau kalbėti. Kai stojau, dokumentus pridaviau tik į Veterinarijos akademiją. Giminės klausdavo, kodėl nestojau į mediciną, juk gerai mokiausi, tėvai gyveno Kaune, būtų buvę labai patogu. Atsakydavau – žmonių taip smarkiai nemyliu. Esu labai laiminga dirbdama šį darbą, nusivylimą suteikia tik tai, kad darbas nėra gerai apmokamas ir nėra gerbiamas. Jauni žmonės į veterinarus žiūri pagarbiau, o pagyvenusiam žmogui dažnai mes – vis dar šundaktariai.

- Jūs ne tik veterinarijos gydytoja, bet ir veisėja. Kodėl nusprendėte veisti bulterjerus, jie ne tie šunys, kuriuos pagirs kaimynė: „Koks mielas šuniukas!“.

- Bulterjerus pasirinkau dėl originalios išvaizdos, linksmo būdo ir išradingumo. Tai toks šuo, su kuriuo niekada neliūdėsite. Tiesa, bulterjerą turėtų rinktis žmogus, pasiryžęs mokytis, kas tai per šuo, arba turintis patirties su panašiomis veislėmis. Grynaveisliai bulterjerai pasižymi draugiškumu visiems žmonėms ir labai myli vaikus. Daugelis mano giminių, draugų ir netgi kaimynai, pabendravę su bulterjerais, dabar nuoširdžiai sako „kokie mieli šuniukai!“ (juokiasi) Tai neįprasta? Dėl to mano veislynas ir vadinasi „Provokacija“.

- Jūsų bulterjerai ruošiami terapijai – darbui su aklais vaikais, su seneliais.

- Šiuo metu kalytės ruošiasi tapti rimtais terapiniais šunimis, o iki šiol dvejus metus lankėsi įvairiuose renginiuose ir bendravo su vaikais, seneliais ir neįgaliaisiais. Kol kas kaniterapija Lietuvoje neįteisinta, ir mes labai stengiamės, kad ji valdžios būtų pripažinta kaip terapija, ir akli vaikučiai, pirštu palietę šlapią šuniuko nosį, neišsigąstų nepatirto jausmo, o krykštų iš laimės ir vestų juos pavedžioti.