Čia lyja 365 dienas per metus... Šalia panorėjusiai atsisėsti besišypsančiai moteriai tik atsainiai linktelėjau, kad abi vietos laisvos ir apsimečiau miegančia. Norėjosi palaukti, kol iš gomurio nusileis užstrigusi nuoskauda ir liūdesys. Nežinia kada vėl pamatysiu savo sūnų, marčią, jų du nuostabius mažus berniukus, kurie visą laiką miegojo automobilio kėdutėse, kol naktį riedėjome naktinio oro uosto link.
Lėktuvui pakilus ir stiuardesėms sukrutus su pusryčių vežimukais, sunku buvo vaidinti miegančią. Ėmiau kuistis bagaže ieškodama smulkiųjų kavai. Tautietė pasisiūlė pavaišinti, bet greitai suradau savo piniginę ir netrukus, palengva gurkšnojant airišką kapučino, ėmėme kalbėtis.
Regina pasakojo, kad į Airiją dirbti išvyko beveik prieš aštuonetą metų, kai Lietuvoje plušėjo duonos kepykloje ir mėnesių mėnesius negaudama atlyginimo, užgriuvo skolos ir skurdas. Vienai reikėjo į mokyklą išleisti sparčiai augančią dukrą. Vyras jas paliko, kai Agnutė vos pradėjo vaikščioti. Ir moteris ryžosi, kaip ir daugelis emigrantų, pabandyti laimę svetur.
Dukra liko su jos tėvais atokiame Lietuvos miestelyje, paskui pabaigusi mokyklą, atkeliavo pas mamą. Abi turi neblogus darbus, gerai susitvarkiusios buitį, mėgsta keliauti. Regis, ne kartą girdėta sėkmės istorija, panaši į tūkstančių kitų nereikalingų tėvynėje žmonių. Tačiau moters šypsena tebuvo kaukė, kurią išmoko užsidėti begyvendama užsienyje. Juk ten įprasta į klausimą, kaip gyveni, nusišypsoti ir padėkojus atsakyti, kad viskas klostosi puikiai.
Nežinau, kodėl ji man atvėrė tai, kas ją graužė. Kartais galvoju, kad čia taip pat egzistuoja savotiška pasitikėjimo chemija. Jauti žmogų, kuriam gali atverti širdį. Ji papasakojo, kad namo keliauja su dideliu rūpesčiu. Regina papasakojo, kad dabar dukra laukiasi. Vaikinas, su kuriuo vos prieš keletą mėnesių susipažino per internetą, išgirdęs šią žinią, – supanikavo ir ją paliko.
Nors tai Regina man šnibždėjo labai tyliai, pasvirusi ant peties, bet į knygą įsikniaubusi mergina pakėlė ir įsmeigė į mane savo dideles pilkšvai mėlynas klausiančias akis. Akimirką mes kalbėjomės be žodžių...
Mano akys sakė: „Laikykis mergyt, tai ne pats baisiausias dalykas, su kuriuo gyvenime gali tekti susidurti...“
Iš motinos pokalbio supratau, kad jos nėra tvirtai apsisprendusios, ką toliau daryti. Airijoje pas gydytoją mergina dar nesilankė, nėštumas galėtų būti apie penkiolika savaičių. Ten būtų išgirdusi vienintelį ginekologo pasakymą: „Sveikinu, panele, laukiatės – kitą kartą apsilankysite tada ir tada, atliksite reikiamus tyrimus“, - ir jokių alternatyvų...
Airijoje abortai draudžiami. Regina teiravosi, gal turiu kokį pažįstamą gerą ginekologą, su kuriuo jos galėtų pasikonsultuoti.
Nelengva būti arbitru kiekvienoje asmeninėje situacijoje, bet visada žinau, kad tokius sprendimus priimti labai sunku, tapti teisėju savo kūdikiui ir nuspręsti – leisti jam gyventi, ar nužudyti... Motinai papasakojau daugybę istorijų, kurių atomazga – davė dievas dantis, duos ir duonos....
Atsisveikindama Reginai užrašiau savo telefoną, pažadėjusi suderinti vizitą pas gydytoją.
Po apsilankymo klinikoje, kelionėje sutiktos moterys paprašė susitikti. Abi atrodė praskaidrėjusiais veidais. Kaip ir tąsyk, lėktuve, Regina dėkojo, čiauškėjo, neleisdama dukrai įsiterpti. Ji pasakojo, kad gydytoja Agnei parodė ekrane, kaip jos vaikelis reaguoja į echoskopo daviklį, tarsi nujaučiant pavojų embriono širdelė ėmė tankiai plakti, jis pasitraukė tolyn... Mama sakė, kad nepaisant visko, Agnė vaikelį gimdys, laikinai išsinuomos kambarėlį didmiestyje, kur lankys vizažistų – kirpėjų kursus, o paskui, bus taip, kaip bus...
Reginai išskridus atgal į Airiją, Agnė kiekvieną sykį, apsilankiusi pas mano pažįstamą gydytoją, prižiūrinčią jos nėštumo eigą, užsukdavo pasidžiaugti savo naujienomis. Viena iš pirmųjų sužinojau, kad ji laukiasi mergytės, ir tuo labai džiaugiasi.
Paskui ji papasakojo, kad vaikinas ėmė rašyti telefonines žinutes ir prašyti atleidimo. Dar vėliau Agnė laukė jo grįžtant į Lietuvą, susipažino su būsimojo dukrelės tėčio gimine ir sėkmingai pabaigė kursus. Paskui jiedu sugrįžo į Airiją.
Į elektroninį paštą gavau pirmąsias naujagimės ir visos laimingos šeimos nuotraukas. Pagalvoju, kad viso šio džiaugsmo galėjo ir nebūti, jeigu istorija būtų susiklosčiusi kitaip...
Mažoji Austėja auga kaip ant mielių, šypsosi dviem tvirtais dantukais, jau bando žengti pirmuosius žingsnius. Ją myli visi artimieji, mergaitei nieko netrūksta. Airijoje vaikučiui bus gera augti, nes ten gerbiama ir remiama finansiškai motinystė ir vaikystė ne vien žodžiais ir šūkiais...
Austėja - Airijos pilietė. Dabar pas mus kilus šurmuliui dėl abortų uždraudimo, kovojančios pusės kelia drastiškus revoliuciją primenančius lozungus, vieni deklaruoja nežudykime gyvybės, kiti rėkia nekiškite rankų prie moters intymios vietos, tačiau nesigirdi tų, kurie protingai pasakytų – turime iš tiesų rūpintis motinomis ir nauja gyvybe, mūsų turtu, mūsų šlove, mūsų ateitimi.
Ne tik pasakytų, bet ir konkrečiai padarytų. Kas daroma, kas padaryta, kad motinos jaustųsi saugios, kad valstybė užtikrintų tikrą, o ne tariamą šventą gyvybės apsaugą. Kam nuoširdžiai rūpi nusiminusi moteris, atėjusi į medicinos įstaigą pasiryžusi nutraukti, jos manymu, nepageidaujamą nėštumą, gal tik senyvai poliklinikos rūbininkei, kuri randa tikrą paguodos žodį.
Ar nevertėtų plačiau atverti akis ir pamąstyti, kad gyvename ne akmens amžiuje, o visuotinės gerovės ir komforto laikais. Ar ne laikas revoliuciją daryti mūsų sąmonėje, kas yra žmogus ir kokia yra jo vertė?
