Gal pirmiausiai papasakosiu apie save. Esu 24 metų mergina iš mažo miestelio. Šiuo metu gyvenu kaime kartu su mama, patėviu, sese bei jos sužadėtiniu.

Mane kakina problemos, kurios tikriausiai yra atėjusios iš vaikystės. Mus tėvai augino griežtai ir neleisdavo niekur eiti iš namų, o ir man su sese nebuvo tam poreikio, nes buvome geriausios draugės ir susigalvodavome įvairiausios veiklos. Aišku buvo ir malonių akimirkų mano gyvenime, tačiau, dabar prisimenu tik neigiamas ir manau, kad tai ėmė mane slėgti.

Nuo pat vaikystės aš sisiojau į lovą. Man nėra lengva apie tai kalbėti ir šiuo metu jums rašydama verkiu. Tai tęsiasi net po pilnametystės ir iki šių dienų, nors dabar rečiau. Kruopščiai tai slėpiau mokykloje bei bendrabutyje, bet vis tiek galvojau, kad visi apie tai žino ir vadina mane „myžaline“. Galvojau, kad su manimi dėl to ir nebendrauja. Mane taip vadindavo sesė ir juokdavosi iš manęs, sakydavo, kad aš tyčia sisioju į lovą, nes tingiu naktį keltis ir nueiti į tualetą. Tiesa, kartais iš tikrųjų jusdavau, kad sisioju, bet tada lyg ir sapnuodavau, jog esu tualete. Neatsimenu, ar močiutė buvo kažką sakiusi, ar aš pati susigalvojau, bet bijojau, kad kas bus, kai aš turėsiu vyrą – aš juk jį bemiegant apsisiosiu! Būčiau mirusi iš gėdos. Gal todėl bijau kokių nors rimtesnių santykių?

Vaikystėje dažnai sirgdavau, todėl vienu metu, pas mane ateidavo mokytoja ir mokydavo. Man sekėsi lietuvių kalba ir labai mėgau skaityti, vaikiškas knygutes mokėjau atmintinai, tačiau man nesisekė matematika, todėl norėjo palikti antriems metams, bet buvo įrodyta, kad aš galiu toliau mokytis. Po to turėjau eiti pas psichologę. Atsimenu, kad man tenai labai patikdavo kalbėtis ir piešti.

Aš buvau įpratusi pasisakyti tėvams, kas gero ar blogo nutikdavo per dieną. Todėl jiems pasakodavau viską, kas nutikdavo mokykloje ar pas psichologę. Tuo metu mano tėvai vertėsi nelegalia veikla (virė naminukę) ir aš apie tai papasakojau psichologei. Žinoma, netyčia. Galbūt psichologė tiesiog pasidomėjo, kuo užsiima mavo tėvai? Tėvai, bijodami, kad ko nors daugiau nepapasakočiau, nusprendė manęs pas psichologę nebevesti. O dabar man mama pasakė, kad patys psichologai yra „psichai“. Turbūt todėl ir bijau dabar kreiptis pagalbos į panašius specialistus?

Mokykloje dažnai mane apstodavo klasės draugai, o apsiginti bijojau, nes jie buvo didesni už mane ir maniau, kad bet kada galiu būti pasipuošusi veidą mėlyne. Visada tėvams pasisakydavau parėjusi iš mokyklos, kas ten nutiko. Gal su manimi nebendravo, nes buvau skundikė? Skundikų juk niekas nemėgsta.

Manęs nekviesdavo į gimtadienius ir aš visada savo gimtadienius švęsdavau tik su šeima. Tiesa, vienąkart mane pakvietė į gimtadienį, bet tuo metu sirgau gripu, todėl tėvai neišleido, o ir pati kažkaip nenorėjau eiti. Visada troškau gimtadienio su daug mano amžiaus svečių, bet turbūt tėvai tokio nekėlė, nes tam reikia daug vaišių, o joms reikia pinigų. Kartais jausdavausi neverta gimtadienio šventės, nes nepadėdavau tėvams darbuotis ūkyje arba nepilnai padėdavau. Nors per šventes dovanų su sese gaudavome tokių pačių, jaučiau, kad tėvai sesę myli labiau, nes ji labiau padėdavo ūkio darbuose ir buityje, o taip pat dažnai tardami mano vardą pasakydavo sesės vardą. Tai ir dabar kartais nutinka.

Vaikystėje, kai reikėdavo ravėti daržą, ar ką nors kitą dirbti, aš vis mamos ko nors klausinėdavau, buvau labai žingeidi, nes maniau, kad mano mama viską žino ir viską moka, o aš tada ją tiesiog nervuodavau ir ji mane išvarydavo atgal namo. Ravint niekaip nerasdavau patogios pozos atsisėsti, tai gal dar ir dėl to mama mane išvarydavo namo? Taip pat labai bijojau karvių, todėl nenorėjau išmokti jų melžti. Vienąkart mama man buvo pasakiusi, kad aš turėjau gimti kitoje šeimoje ir gyventi mieste. Man niekada nepatiko gyventi kaime. Gal todėl, kad gyvenome šiek tiek atokiau nuo gyvenvietės, o gal todėl, kad nuo pat mažens buvau savanaudė?

Man nepatiko sunkūs fiziniai darbai, todėl ir dabar noriu susirasti nesunkų, širdžiai mielą darbą. Man nesvarbu kiek uždirbsiu, svarbu, kad turėčiau kokį nors užsiėmimą ir nereikėtų sėdėti namuose, nes tai jau tikrai nusibodo. Netgi dabar bijau žmonių, kurie kelia prieš mane balsą, negi jie negali ramiu tonu pasakyti? Aš dažniausiai norėdavau išsiaiškinti liepiamo atlikti darbo prasmę ir tikslią jo eigą, o ne eiti ir iš karto dirbti. Kažkaip ir tėtis vaikystėje neskyrė pakankamai dėmesio, nors kartais visi kartu žaisdavome, aš jo kažkaip bijojau, jis dažniausiai būdavo savo garaže ir nežinia ką ten veikdavo. Man tuo metu tai buvo neįdomu.

Taip pat labai mėgstu šnekėti nors ir artimieji sako, kad nusišneku, o ir dainuoti mėgstu, nors jie sako, kad nusidainuoju. Vaikystėje labiausiai norėjau tapti balerina arba dainininke, bet tėvai neturėjo pakankamai pinigų mūsų leisti į būrelius.

Gal iš tikrųjų aš esu per daug išlepinta, nes iki šiol laukiu, kol mama atneš valgyti man prie stalo? Kartais mama mane erzina, nes neleidžia man pačiai ko nors išmokti. Ji neturi tam kantrybės, nes greičiau ji pati viską padarys. Aš manau, kad virtuvėje vaikystėje jai nepadėjau todėl, kad bijojau jai trukdyti arba nenorėjau erzinti, nes praktiškai ji viena viskuo rūpinosi.

Iki šiol mama man sako, kad turėčiau būti sesei pavyzdys, nes ji jaunesnė (pagal ūgį – aukštesnė), bet aš nežinau kaip juo būti. Šiuo metu ji man yra pavyzdys. Ji tvarko namus, ruošia valgyti, pjauna žolę ir atlieka kitus buities darbus. Aš irgi tvarkausi, bet ne kiekvieną dieną, kaip ji, kartais paruošiu ką nors skanaus, o žolės nepjaunu, anksčiau tik laikydavau laidą pjaunant. Kažkaip man atitenka tik lengviausi darbai ir nežinau ar aš esu jų nusipelniusi. Mama dažnai sako, kad sesė gyvenime nepražus, o su manimi nežino, ką reikės daryti. Aš jai ušsiminiau, kas būtų, jei aš gyvenčiau atskirai, bet ji pasakė, kad to niekada nebus.

Šią vasarą rinkome ir pardavinėjome mėlynes bei kažkiek užsidirbome. Gaila, kad susipykus su mama važiavome atskirai. Taip pat prieš mėlynių verslą susiradau pirmą darbą – skyniau braškes kartu su sese. O dar mama priekaištauja, kad mes nieko nedirbame. Žinoma tokį darbą dirba tik nepilnametės mergaitės, bet nieko nepadarysi, kad aš taip vėlai subrendau ir vėliau bent šiek tiek įgavau proto.

Visada pavydėdavau klasiokams, kad jie per vasaras užsidirba pinigų, bet aš nenorėjau dirbti bet kokio darbo. Sesei gerai – ji ir gatves šluodavo, ir valytoja dirbo. Aš anksčiau su mama padėdavome jai valytis, nes sesė dirbo pas tetos sugyventinį.

Paauglystėje norėjau išsilaikyti teises, bet šeima sakė „pirmiau išmok dviračiu važiuoti, tada galėsi ir su mašina“. Taip pat tam neturiu pinigų, o mama neskolins, nes jai jų labiau reikia namo remontui.

Man taip pat mokykloje būdavo skaudu, kad tėvai neidavo į tėvų susirinkimus, nes jiems gyvuliai būdavo svarbiau ir sakydavo, jei nesi nieko prisidirbusi, tai kam ten eiti. Jie ateidavo paprastą dieną, bet vis tiek retai. Nors niekada nemačiau, ar kitų klasiokų tėvai eidavo į susirinkimus, bet galvojau, kad jiems labiau rūpi jų vaikai. Už praleistus susirinkimus man buvo skaudžiausia tai, kad mamos nebuvo per mano vidurinės mokyklos šventę bei kitas diplomų teikimo šventes, nes tuo metu ji buvo užsienyje arba ėjo į darbą.

Pavydėjau klasiokams, kad jie turi tokį didelį būrį giminaičių ir gali kartu su jais nusifotografuoti, įamžinti tą akimirką. Absoliučiai daug kam daug ko pavydžiu, bet niekam nieko blogo nelinkiu, tiesiog galvoju, kodėl aš neturiu to ką jie turi? Mama sakė, kad jos tėvai per jos diplomų teikimo šventę irgi jos neatėjo pasveikinti ir ji to per daug nesureikšmina, kad ir man reikėtų taip daryti.

Šiuo metu kartu su mama mokausi kirpėjos specialybės savo miesto profesinėje mokykloje, tai turėsime galimybę viena kitą pasveikinti, tik nežinau, ar ji toliau mokysis, nes grupiokėms prieš vasaros atostogas pasipasakojau, kaip jaučiuosi. Mama ant manęs truputį supyko ir pasakė svarstanti nutraukti mokslus. Kadangi aš esu labai jautri, kam nors pasakius netinkamą žodį pradedu verkti, tai vėl pasakiau apie tai grupiokėms ir jos patarė, kaip galėčiau jos atsiprašyti.

Nupirkau gėlę ir šokolado plytelę ir netikėtai jos atsiprašiau. Po kiek laiko ji man vėl pradėjo priekaištauti, kad pradėjau analizuoti jos gyvenimą, kaip ji sako „narstyti ją po kaulelį“. Kažkaip pastebėjau, kad mokykloje, kai būdavau be mamos aš su grupiokėmis labiau bendraudavau, o su mama dažniausiai tylėdavau. Gal aš bijau savo mamos? Dabar net tiek nebesijaudinu, ar ji eis į mokyklą ar ne, nes svarbiausia, kad aš eisiu. Mamai ši specialybė labiau patinka, o man iš čia patinka tik daryti šukuosenas, bet iš to manau neįmanoma pragyventi. O ir patėvis sako, kad šukuosenų darymui reikia dar mokėti kirpti, tačiau yra tokių šukuosenų, kur kirpimo nereikia.

Taip pat esu baigusi dvi specialybes toje pačioje profesinėje mokykloje, kurios man nelabai patiko, bet mokiausi vien tam, kad būčiau kažką baigusi ir praplėsčiau savo akiratį. Labiau patiko gyventi bendrabutyje, nei mokytis, nes susiradau naujų draugų, bet ne tokių, kuriais galėčiau visiškai pasitikėti.

Ten šiek tiek išmokau ruošti valgį, buvau taupesnė, nes gyvenau tik iš pašalpos (mama duodavo pinigų tik tada, kai paprašydavau ir tai murmėdama), ėmiau labiau tvarkytis, nes turėjau tokią nevalyvą kambariokę, su kuria niekas nenorėjo gyventi, be to absoliučiai nemėgau skolintis, nors pati pinigų visiems skolinau, nes taip norėjau parodyti draugiškumą, visus vaišinau savo valgiais, nes netikėjau, kad gerai ir skaniai gaminu.

Dažniausiai ir tada niekur neišeidavau iš savo kambario, bet daug kas pas mane ateidavo, nes mano kambarys buvo pats didžiausias ir šilčiausias. Nors atrodo mokytis labai nesistengiau, bet gavau abu diplomus. Patėvis sako, kam reikia mokytis, jei po to nedirbi pagal specialybę? Aš galvoju, kad dar nesu atradusi savo gyvenimo kelio.

Nesu dirbusi rimto darbo, nes metai po metų vis kur nors stojau mokytis, kad gaučiau pašalpą, jog neturiu tėvo. Tėtis mirė nuo Parkinsono ligos, kai man buvo 16 metų. Kažkaip susitaikiau su šia netektimi, nes jis labiau sutarė su mano metais su puse jaunesne seserimi. Mamai tada buvo tikrai labai sunku mumis visais rūpintis ir išlaikyti, tuo labiau, kad mes gyvenome pas tėčio mamą. Vėliau mama susirado kitą vyrą ir persikėlėme gyventi į gretimą kaimą.

Gaila, kad bendrabutyje vaikinai buvo man per jauni, nes su tokiais aš nedraugauju. Nors iš veido aš dar jaunai atrodau ir su jais atrodyčiau beveik vienmetė, bet vis tiek nenoriu su jais draugauti. Šiaip turėjau keturis vaikinus, bet visi man buvo kažkaip per prasti ir su jais neilgai išdraugavau. Visi buvę vaikinai buvo skirtingi, todėl negaliu teigti, kad visi vaikinai yra vienodi, be to ir išsiskyrimo aplinkybės buvo skirtingos. Gal aš per daug išranki vaikinams?

Taip pat bendrabutyje susiradau tokią draugę, kuri manęs nesmerkė, kai apie save pasipasakojau. Gaila, kad dabar nebebendraujame, nors labai norėčiau. Šiaip turiu dar vieną draugę, kuriai galėčiau pasipasakoti, bet kažkaip nenoriu užkrauti savo problemų, nes manau ji man neras laiko, o skaudžiais išgyvenimais, kažkaip sunku dalintis per kompiuterį, nes mama tikrai nevežtų pas draugę. Iki šiol aš vis dar sėdžiu namie ir niekur neišeinu, nors taip norėčiau.

Kartais šeimoje jaučiuosi niekam nereikalinga, nesuprasta. Taip norėčiau su kuo nors nuoširdžiai pasišnekėti, pasidalinti džiaugsmais ir vargais, bet nežinau ar kas nors mane supras. Jaučiuosi labai vieniša ir manau, kad nemoku mylėti.. Mama sakė, kad vaikystėje mes su sese dažnai ją apkabindavome, bet neatsimenu, ar ji mus apkabindavo, manau, kad net „myliu“ vienas kitam niekada nesakėme. Gal todėl aš ir bijau prisilietimų ir manau, kad nemoku bučiuotis?

Nežinau kas man atsitiko, bet dabar nors ir turiu telefoną, pilną numerių, aš niekam neskambinu ir nerašau, kažkaip bijau sutrukdyti, juk kiti ir be manęs turi su kuo bendrauti. Anksčiau, kai buvau paauglė mėgau sugalvoti nežinomus numerius ir vieną kartą man pavyko sugalvoti savo bendraamžio numerį. Dar ir dabar tebeturiu tik nežinau ar jis jį tebenaudoja…

Kažkodėl mano telefonų knygelėje yra daugiau merginų numerių. Sesė su draugu sakydavo, kad aš esu lesbietė, nors tokia nesu. Aš pamatydavau kokią nors gražią merginą ir ją pagirdavau, nes ir pati tokia norėjau būti. Po to ėmiau pagyrimus sakyti tik savo mintyse. Tik visai neseniai supratau, kad nėra nieko blogo, kai mergina giria kitos merginos išvaizdą.

Taip pat labai kompleksuoju dėl savo išvaizdos, nes esu žemo ūgio, nešioju akinius, turiu antsvorio. Kiek save atsimenu vaikystėje visada buvau apkūni, bet buvau judresnė, kol nepradėjau eiti į pradinę mokyklą. Tada namie namų darbus ruošdavau prie televizoriaus. Nors tėvai drausdavo sėdėti arti televizoriaus, šiuo klausimu aš jų neklausiau. Turbūt dėl to nešioju dabar akinius. Nors pradėjau sportuoti ir atsikračiau 10 kg, bet vis tiek net savo kieme bijau apsinuoginti, nes nenoriu, kad kaimynai pamatytų kokia „lašininė“ esu. Dažnai, kai išgirstu kažką juokiantis, manau, kad juokiasi iš manęs.

Maniau, kad su vaikais iš kaimo, nebendravome, dėl jų išvaizdos, bet sesė dabar pasakė, kad niekada neskirstė žmonių pagal išvaizdą. O dabar po tiek metų aš nesugebu bendrauti su žmonėmis, tiesiog neturiu ką pasakyti, esu per daug rimta ir nemoku priimti kritikos. Dabar tame kaime, kur gyvenu yra kaimynė, bet jai tik trylika metų ir aš nežinau apie ką su ja šnekėti, be to norėčiau bendrauti su savo bendraamžiais iš savo kaimo, tačiau nieko nepažįstu, o ir manau, kad mano bendraamžiai tam jau neturi laiko, nes eina į darbus, yra susituokę, jau turi vaikų.

Kartais jaučiuosi per sena eiti į kokius nors šokius ar kur nors kitur, nes man jau laikas susirasti vyrą ir auginti vaikus. Kartais pasižiūrėjusi buvusių klasiokų ir grupiokų nuotraukas „Facebook’e“ pavydžiu jų pasisekusio gyvenimo, galimybių kur nors nuvažiuoti, patirti nuotykių.

Keista, bet kai pildau kokią nors anketą, aš rašau, jog mėgstu keliauti, nors esu mažai kur buvusi. Su tėvais retai kada kur nors nuvažiuodavom. O dabar jaučiuosi, lyg būtume, kokie nors „urviniai“, nes pas mūsų retai kada kas nors atvažiuoja į svečius, o ir mes patys retai pas ką nors važiuojam. Mamai gaila, nes tada būtinai reikia pasitiekti vaišių.

Tiesa, anksčiau važiuodavau su sese ir jos draugu pas jo gimines, bet jiems nusibodo visada mane kaip kokį „kibį“, vežiotis, tai vėl ėmiau likti namie. Mama su patėviu taip pat pas savo giminių nesiveža, nes sako, ką aš ten veiksiu. Patėvis turi daug giminaičių panašaus mano amžiaus, todėl manau, kad sutartume. Manau, kad mama galvoja, jog aš esu mažvaikė, todėl ir nesiveža. Aš ir pati manau, kad tokia esu.

Mane kankina dviprasmiški jausmai: kartais galvoju, kad esu protingesnė už kitus arba „pasikėlusi“, o kartais visai save nuvertinu, nes esu lėtesnė, ilgai galvoju. kai reikia pasakyti kiek dabar valandų, nemoku ruošti valgio, važiuoti dviračiu, net nežinau, kaip naudotis skalbimo mašina.

Žinoma, pasakysite, kad visko išmokstama, tik reikia tam, noro. O iš kur man to noro gauti, kai net gyventi darosi nebemiela? Visos dienos beveik tokios kaip vakar. Mama dažnai sako, kad reikia pačiai išmokti viską daryti, nes ir jos niekas nemokino. Galbūt todėl ir bijau išeiti savarankiškai gyventi ir susirasti darbą? Kažkaip nėra net noro kažką namuose daryti, nes tie namai ne mano. Galbūt esu labai priklausoma nuo mamos?

Mama mane vadina tingine, kad šiuo metu aš tik prie kompiuterio sėdžiu ir daugiau nieko. Jai nepatinka, kad skaitau žurnalus apie astrologiją ir sako, ar tai man atneš valgyti. Tačiau aš tame nieko blogo nematau, nes pastaruoju metu skaitau straipsnius apie pasitikėjimą savimi, motyvaciją ir panašius dalykus, o ji grasina, kad atjungs internetą, nes jai jo nereikia.

Šiuo metu gal ir praeities nuoskaudos nelabai trukdo, nes, kol kas, su sese sutariu gerai, bet vis tiek negaliu pasiryžti keisti savo dabartinį gyvenimą. Norėčiau pagaliau išsilaikyti tas teises, vėl ką nors studijuoti, bet, kaip jau minėjau, neturiu tam pakankamai pinigų. Gal pirmiau susirasti darbą? Bet kaip tada mokslai? Bijau, kad nesugebėsiu suderinti abiejų dalykų.

Taip smulkiai, gal šiek tiek nenuosekliai papasakojau jums savo gyvenimo istoriją, nes noriu, kad mane suprastumėte ir patartumėte, kaip man pamiršti visas šias nuoskaudas bei išspręsti problemas ir susitvarkyti gyvenimą taip, kad vėl jausčiau gyvenimo džiaugsmą. Juk gyvenimas trumpas ir reikia išnaudoti visas jo teikiamas galimybes. Labai ačiū, kad nepatingėjote perskaityti tokio ilgo laiško.
Marina (vardas pakeistas).

Pataria psichologas Edvardas Šidlauskas

Sveika, Marina.

Parašei išties gana ilgą ir išsamų laišką kuriame smulkiai apibūdini Tave šiuo metu kamuojančias nuoskaudas. Pasakoji apie baimes ir neišsipildžiusius troškimus, gvildeni savivertės, darbo paieškos, santykių šeimoje ir su aplinkiniais, savarankiškumo bei tiesiog laimingo gyvenimo temas.

Visa tai reikšmingi ir kiekvienam žmogui aktualūs, svarbūs klausimai. Gerai, kad apie visa tai galvoji ir mums rašai, nes vien jau pats šis procesas leidžia kažkiek naujai permąstyti ir susidėlioti mintis, įgyti kažkiek daugiau aiškumo, pamatyti situacijas naujai, gal net kažkur nujausti sprendimą. Bet kokiu atveju, vertinu tai, jog ryžaisi prabilti, nors ir pro ašaras, bet tai padarei, šaunuolė. Manau esi teisingame kelyje.

Kita vertus, kaip turbūt ir pati supranti, viename laiške surašyti sprendimus visiems gyvenimo atvejams tikrai nėra jokios galimybės, gaila žinoma, bet taip jau yra. Sykiu tenka pripažinti, kad greičiausiai vieno atsakymo, į tam tikrą konkretų klausimą irgi nėra. Kas gali tikti Tau, nebūtinai tiks sesei, mamai ar kitam žmogui, o kas tiks kitiems, nebūtinai tiks Tau.

Apskritai šiam reikalui yra palankesnė kiek kitokia bendravimo forma, ne laiškais, o, pavyzdžiui, pokalbiai telefonu, skype, o dar geriau gyvai, kas leistų tiesiogiai pamatyti, pajusti ir analizuoti kiekvieną konkrečią Tavo nupasakotą situaciją, ji juk be abejo yra su savais ypatumais, kurių jokie bendri receptai, patarimai ar taisyklės niekaip negali numatyti. Gyvas bendravimas padėtų apsistoti ties vienu ar kitu tam atvejui, konkrečiai Tau, pritaikytu sprendimu ar „vaistu“.

Tokiai užduočiai tiktų geranoriškai Tave vertinantis, palaikantis ir gyvenime jau patyręs žmogus, globėjas, mentorius, nebūtinai psichologas ar psichoterapeutas. Tai gali būti ir kunigas ar kokios jaunimo socializaciją skatinančios organizacijos atstovas, narys, lyderis, turiu omenyje įvairias savanoriavimo iniciatyvas, būrelius užsiimančius labdaringa, visuomenei naudinga ar tiesiog įdomia veikla.

Taigi, kad neatrodytų, jog rašau visai tuščiai bei dėstau gal būt ir taip Tau suprantamus dalykus grįžtu prie paties laiško.

Pradėsiu nuo gerai apibendrinančios ir gal net esminės vietos: „… ką aš darau ne taip savo gyvenime“.

Šį klausimą kiek pakeisčiau. Kitaip tariant, nuo to, ką reikia daryti ar ko nedaryti, siūlyčiau perkelti dėmesį į tai: kaip tu darai tai, ką darai?

Didele dalimi sėkmę visame tame ką mes darome lemia atidumas, gebėjimas susikaupti. Tai, kad ilgai galvoji paklausta kiek dabar valandų, veikiau liudija ne tavo kvailumą, bet išsiblaškymą. Jei esi išsiblaškius, nėra ko stebėtis, kad net paprasčiausi namų ruošos darbai nesiseka ir tarsi krenta iš rankų. Savo ruožtu, toks neatidumas kažką darant ir to sukeltos nesėkmės formuoja aplinkinių, o ir tavo pačios apie save prastą nuomonę.

Prasta nuomonė apie save neigiamai veikia Tavo gebėjimus, plius išsiblaškymas, visa tai Tave stabdo. Tad imi klupinėti lygioje vietoje, tarsi pati sau pakiši koją. Dar prieš kažko imdamasi jau netiki sėkme, tad neišnaudoji visų galimybių. Iš tokio neigiamo savęs vertinimo turbūt ir kyla baimė apskritai kažko rimčiau imtis gyvenime, nes nesąmoningai esi nusiteikus, kad laukia tik nauja gėda ir nesėkmė.

Dėmesingumą, atidumą galima treniruoti, ugdyti. O išmokusi gerai tvarkytis paprastuose dalykuose, lengviau įveiksi ir sudėtingesnius iššūkius. Siūlau Tau išmėginti

„Sąmoningo kvėpavimo“ pratimą:

Pratimas labai paprastas. Įkvėpdama tark sau mintyse „įkvepiu“, o iškvėpdama „iškvepiu“. Daryk tai po kelias minutes kasdien. Šis būdas padeda sutelkti mintis į kvėpavimą. Jį praktikuojant kvėpavimas taps švelnus ir ramus, o mūsų dėmesingumas, sąmoningumas, suvokimas to, kas čia ir dabar vyksta – auga.

Taip sąmoningai kvėpuodami atsipalaiduojame, dingsta nerimas, atslūgsta bevaisis ir tuščias galvojimas, grįžta rami nuotaika.

Ugdyti tokį dėmesingumą padeda ne tik kvėpavimas. Vėliau šį įgūdį galima perkelti ir į kitas veiklas. Pavyzdžiui, pritaikyti darant elementarius veiksmus, atliekant namų ruošos darbus, plaunat indus ar tvarkant kambarius.

Plauk lėkštę susikaupus tik į tai ką darai, pavyzdžiui, sau mintyse sakai „imu lėkštę“, „sutepu ją indų plovikliu“, „nuplaunu švariu vandeniu“, „darbas malonus ir lengvas“, „atlieku jį puikiai ir gerai“ ar kažkaip panašiai. Ir taip su kiekvienu indu. Žodžius gali parinkti pati, tokius, kurie labiau tiktų Tavo atliekamiems veiksmas, situacijai ir Tau pačiai. Apie metodą daugiau rasi Thit Njat Han knygoje „Ramybė su kiekvienu žingsniu“ arba tiesiog internete.