Esu iš tu žmonių (zodiakas - liūtas) kurie labai sentimentalūs ir prieraišūs. Beveik prieš metus man gimė sūnus, be proto esu laiminga, bet... Situacija susiklostė tokia, kad vyro mama taip stengėsi nuo pirmų dienų, kad vaikas būtų jos pusėj, kad jai net pavyko. Jai išėjus iš kambario ar per porą žingsnių toliau jis žviegia.
Jei užsigauna, mane mažius žnaibo ir stumia rankom kojom tolyn, neleidžia paguost ir prisiglaust. Jei aš ateinu pasiimti jam nukritus (manau normalu, kad mama nori paguost savo vaiką) tai močiutė net neduoda man į rankas vaiko. Suprantu, kad myli, bet čia jau man per daug.
Aš nežinau ką daryt, nes situacijų tokių tylių yra labai daug, aš nenoriu užgauti, bet ir nenoriu, kad mane paverstų isterike, kad ale reaguoju į nereikšmingus dalykus. Kaip man vaiką susigrąžint? Ji viska daro, kad tik jis norėtų pas ją labiau nei pas mane
Mes gyvenam ne Lietuvoj, todėl negaliu šokt į mašiną ir tiesiog kažkur dingt, nes nėra kur. O kai man reikalingom situacijom noriu pasiimti mažiuką ir neduoda - širdis suplyšta į milijoną dalių.
Prirašiau daug, bet tikiuosi, kad supratot ką noriu pasakyt. Būčiau dėkinga už dar viena patarimą iš šalies.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP SUSIGRĄŽINTI VAIKĄ?
Sveiki,
Manau, kad jūsų vaikas renkasi anytą, nes jaučia, jog ji šiuo metu yra stipresnė už jus. Būdama sentimentali ir prieraiši jūs išgyvenate esančią situaciją labai sentimentaliai - t.y. emociškai, o būdama prieraiši - skausmingai reaguojate į anytos bandymą patraukti vaiką link savo pusės. Jums tai reiškia jūsų kaip motinos paneigimą ir reaguojate jūs į tai taip, kaip ir kiekviena paneigta mama: pasipiktinimu.
Tai reiškia, jog jūs tikrai turite pirmenybinę teisę į vaiką ir jums reiktų atkovoti vaiką iš anytos. Tačiau kitas klausimas - kokia forma tai padaryti.
Jūs tikriausiai nė kartą mintyse darėte tai labai grubiai ir agresyviai, tiesiog vaizduotėje šaukdama: palik mano vaiką ramybėje! Tačiau garsiai jūs to nedarėte, nes bijojote, kad anyta užsigaus. Be to, nesate tikra dėl vyro reakcijos: ar jis neimtų ginti savo mamos?
Visai gali būti, kad anyta kažkiek jums ir naudinga prižiūrint vaiką.
Kita situacija leistų jums sureaguoti tiesiog praktiškai: išsikelti su vaiku ir vyru toliau nuo anytos. Jūs rašote, kad gyvenate užsienyje ir neturite kur dėtis. Dėl to prie jūsų jausmų prisideda neviltis. Rezultate jūsų širdis neretai "suplyšta į milijoną dalių", nes mūsų širdys plyšta, kai mūsų galvos neranda išeities.
Ir pagaliau dar viena vaiko atkovojimo forma būtų ilgas ir kantrus darbas, susidedantis iš trijų žingsnių:
priimti tai, ko negali pakeisti, susitaikyti ir pranešti tai per atvirą pokalbį;
sumotyvuoti save pačią ir vyrą atitolti nuo mamos gražia, bet atkaklia forma;
nustoti jaustis auka ir pradėti save labiau mylėti.
Taip, manau, kad jūs šioje situacijoje užėmėte aukos vaidmenį. Ir nepaisant to, kad išorinė situacija tai skatina, jums reikalingas vidinis išėjimas iš to vaidmens. Tuomet jūs galėsite išeiti iš šio vaidmens ir išorėje. Kodėl reiktų pradėti nuo susitaikymo su anyta? Ar tai nereikštų pralaimėjimo?
Susitaikymas nereiškia pralaimėjimo. Būdama emocingas žmogus, jūs turite pagundą emocijomis bandyti kažką pakeisti, pavyzdžiui, vyrą ar vaiką, o gal net ir anytą, tik tyliai- savo veido išraiška. Priėmimas ir susitaikymas reiškia, kad jūs pavadinate daiktus savo vardais, pavyzdžiui šitaip : jūs pasakote anytai: "jūs jam kaip mama, o aš lyg ir ne mama, todėl jaučiuosi blogai." Kaip matote, tai reiškia, jog sakote tiesą, o nebandote anytos
užpulti;
perauklėti;
pakeisti;
išgąsdinti;
įsiteikti jai.
Jūsų tonas, kuriuo jūs tai sakote, yra komentuojantis. Jūs tiesiog pavadinate daiktus savo vardais.
Anyta neužsigaus, jei tonas bus tinkamas.
Bet jūs galite pagalvoti, kad kalbėti neutraliu tonu - ne jūsų stilius. Jausmai jus apima, širdis plyšta, ir norisi verkti iš nuoskaudos. Tačiau niekas neužsigauna, jei žmogus pavadina visus tokius savo jausmus atvirai.
Taigi pasakykite savo anytai, ką jaučiate, duodama suprasti: jūs sakote ne tam, kad ją pakeistumėt. O tiesiog pranešate jai apie save.
Žinoma, jei ji yra stipri ir įtakinga moteris, to neužteks. Ji vis tiek gali suprasti tai kaip kaltinimą ir pradėti aiškinti jums, kad nenori nieko blogo; kad vaikas pats ją pasirenka; kad jūs dar jauna, o ji jau patyrusi ir t.t. ir pan. Todėl jums reikalinga vyro parama.
Jums reikia lygiai tokiu pat komentuojančiu tonu pasakyti vyrui, kad neketinate skriausti nei jo, nei jo mamos, tačiau tokioje situacijoje negalite gyventi kartu. Ir jei vyras ras racionalius argumentus (mama padeda prižiūrėti vaiką; kitos vietos nėra; visa tai tik laikina; tu viską perdedi ir pan.), išklausykite jį.
Tačiau po to pasakykite: "visa tai tiesa, tačiau yra dar vienas dalykas: aš nesijaučiu vaiko mama. Jaučiuosi lyg mane išstumtų iš šios vietos. Ir noriu jaustis šeimininkė". Jeigu jūsų vyras žmogus emocingas, jis reaguos emocijomis, ir gal net susipyks su jumis. O gal bandys jus apkaltinti. O gal pats pasijus apkaltintas. Tebūnie.
Likite dėmesinga savo jausmams ir pasakykite: "aš vis vien grįšiu prie šio pokalbio. Mums reikia sugalvoti, kaip auginti vaiką toliau nuo mamos". Apsišarvuokite kantrybe: jei jūs tai darysite pagarbiai nežemindama nei anytos, nei vyro, nei savęs - jis sugalvos išeitį. Vyrai supranta konstruktyvią kalbą, jie tik nepakenčia kaltinimų, priekaištų ir emocinių atakų.
Ir pagaliau svarbiausia dalis - išeiti iš aukos vaidmens. Jūs gal nepastebite, bet jūsų laiškas skamba kaip sielos klyksmas žmogaus, kuris labai savimi nepatenkintas: čia ir pralaimėjimo jausmas, ir baimė parodyti savo jausmus, ir polinkis save gailėti. O ką, jeigu jūs prisimintumėte save kitokią: ramią, užtikrintą, pasitikinčią?
Prisiminkite, kada jūs tokia buvote savo gyvenime. Kada egoistiškai rūpinotės savimi, o ne vaiku? Egoizmas - netikite? - gali būti geras dalykas, jeigu jis yra sveikas ir padeda žiūrėti į žmogų be kaltės jausmo. Įsijauskite į tą gerą būseną - tegul ją tuoj pat užpila tai, kas trukdo: pralaimėjimo jausmas, baimė, savigaila.
Prisiminkite vėl ir vėl. Grįžkite į sveiko egoizmo jausmą keletą kartų. ir pabandykite herojiškai numoti ranka į tai, kaip atrodote: man to norisi ir man tai patinka! Jums tai būtų tikras heroizmas- pasijausti kaip maištaujanti paauglė. Tai nelengvas darbas - iš aukos tapti herojumi.
Kartais tam reikalingi prisiminimai apie paauglišką maištą - jums galbūt reikia padaryti kažką panašaus į tai, ką daro paaugliai, bandantys išsikovoti savo laisvę prieš tėvus: vakarėlis su vyru, šokiai, netikėta kelionė iš namų. Taip, jūsų mama galbūt iš tiesų yra gera psichologė, tačiau ar ne laikas jums atsirišti ir nuo jos?
Į ką visa tai nuves?
Tikiuosi, į tai, kad galų gale jūs pasijusite laisva ir stipri. Jūsų vaikas pajus tai, ir jei prie to prisidės dar ir švelnumas bei šiluma - pats atbėgs į jūsų rankas. Vaikai gerai jaučia, kieno iš šeimos narių pozicija stipresnė, ir patys atbėga prie to žmogaus - žinoma, jeigu jaučia iš jų pusės dar ir meilę, ir susidomėjimą. Meilę jūs jaučiate. Liko stiprybė.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
*******************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.
