Esu jau seniai suaugusi, šį bei tą karjeroje pasiekusi trijų sūnų mama. Su kiekvieno vaiko gimimu mano nerimas vis augo ir augo, ir dabar jau ima trukdyti gyventi. Trumpai nerimą apibrėžčiau taip: „O kas bus, jei nutiks kažkas blogo, kokia nors nelaimė“.
© Shutterstock nuotr.

Dažniausiai nerimą paskatina perskaitytos, išgirstos, pamatytos vaikų ligų istorijos. Vien perskaičius internetiniame žinių portale apie vėžiu sergantį mažylį, mane sukausto vidinis šaltis, gerklę tarsi kas ranka suima, visa diena tampa liūdna, nuotaika prasta, savo vaikams tampu nepakanti ir susierzinusi.

Nereikia net atsiversti paties straipsnio, pakanka pamatyti antraštę. Mintys tuo metu veja viena kitą ir susiveda į tai, kaip reikėtų gyventi, jei kažkuris iš vaikų susirgtų nepagydoma liga, kaip reikėtų jam padėti su ja kovoti, kokia tai didelė nelaimė būtų šeimai. Bandau save guosti: „Palauk, dar niekas nesusirgo, galgi viskas bus gerai, ir vaikai laimingai augs sveiki“, bet iškart permuša kita mintis: „O kas, jeigu ne?“.

Mintyse jau imu gailėti kitų dviejų vaikų, nesvarbu kurių, kad jiems teks matyti brolio kančias, imu gailėti vyro ir savęs, kad mums teks tokia sunki dalia. Ir vėl bandau save pabudinti, kad kol kas niekas neserga. Bet tai nepadeda. Negana to, pradedu su įtarimu ir nerimu stebėti vaikus, kiekvienas kostelėjimas, išbėrimas tampa pretekstu ieškoti nesamų ligų: „O kas, jeigu čia to ar to pirmieji požymiai?“.

Skaitau internete įvairių ligų požymius ir su baime stebiu vaikus, ar tų aprašytų požymių neaptiksiu. Esame keletą kartų net lėkę į ligoninę su sergančiu vaiku, kuomet gydytojai kreivai į mus žiūrėjo, greičiausiai galvodami: „Na, šitiems tėvams turbūt patiems reikia gydytis“. Tuomet bandau teisintis bent prieš vyrą, kad man kažkas pasirodė ir aš norėjau būti tikra, kad viskas gerai. Vyras nesmerkia, nekvailina, bet, tiesa, viso savijautos rimtumo aš jam ir neperteikiu - bijau būti nesuprasta.

Panašiai jaučiuosi, kai vyras išskrenda ar išvažiuoja į tolimą komandiruotę. Laukiu nervingai jo skambučio, kad jis sėkmingai nuvažiavo ar nuskrido. Ir vėlgi - laukimas būna persunktas „jeigu“, nepaisant to, kad dažniausiai būnu kažkuo užimta, nuolat galvoju ir galvoju: „Jeigu lėktuvas nukristų ir mes liktume vieni, kaip reikėtų gyventi? Kaip aš išlaikyčiau ir užauginčiau tris vaikus viena? Kaip tektų gyventi senatvėje vienai, be vyro?“. Ir taip toliau, ir taip toliau.

Galima pagalvoti, kad tokios graužaties pilnos mintys ateina iš neturėjimo ką veikti. Bet taip nėra - dirbu mėgstamą darbą, turiu pakankamai darbų ir namuose, besirūpinant keturiais savo vyrais. Beje, tik labai retai nerimauju dėl savęs pačios, dėl savo sveikatos. Kartais pagalvoju, skrisdama į komandiruotę - „O kas būtų su vaikais, jeigu mano lėktuvas nukristų“, bet kažkodėl tuomet man lengviau save įtikinti - „Ne, viskas bus gerai, pamatysi“.

Negaliu žiūrėti filmų apie karą, trilerių, kur žudomi ar mušami žmonės, žinių laidų kriminalų kronikos. Visa tai man kelia tas pačias šalto prakaito ir gumulo gerklėje lydimas emocijas.

Kodėl mane taip įkyriai kankina tokios destruktyvios mintys? Ir kaip jų atsikratyti, nes iš manęs jos atima ištisas dienas aktyvaus, pozityvaus gyvenimo? Būčiau labai dėkinga už patarimą.

Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas

KAS BŪTŲ, JEIGU BŪTŲ

Manau, kad tokios destruktyvios mintys aplanko kas ketvirtą žmogų. Ypač tokį, kurio praktinių realistinių suvokimų vietą užima vaizduotė ir potencinių galimybių intuicija. Tai tokia psichinė funkcija, kuri atsako ne už tai, kas yra, o už tai kas tik galėtų būti. Kartais ji atsako už teigiamus, kartais - už neigiamus dalykus.

Tarkime, realistiniais suvokimais besivadovaujantis žmogus pasižiūri į savo vaiką: linksmas, guvus, raudonskruostis - ir pasako: „taigi su juo viskas tvarkoje“. Jei jis mato savo vaiką nusiminusį, išblyškusį ir apatišką - toks žmogus sako: „Greičiausiai serga“.

O potencinių galimybių intuicija besivadovaujantis žmogus pasižiūri į savo linksmą, guvų ir raudonskruostį vaiką ir jo galvoje staiga atsiranda vizija - mintis: vaikas nuliūsta („kas daug juokiasi - tas po to verkia“ - kyla jo galvoje patarlė); vaikas apatiškai guli lovoje („taip atsitiko vaikui iš matyto reportažo apie vėžį“- kirba galvoje atmintis); vaiko skruostus apima bėrimas (tokį teko matyti žurnale mamoms). Ir visus tuos vaizdinius lydi nerimas - apima nerimastinga - susirūpinusi būsena. Ji susijusi ne su tuo, kas yra, o su tuo, kas potencialiai galėtų būti.

O kodėl pirmas žmogus vadovaujasi tuo, kas yra, o kitas - tuo, kas galėtų būti? Todėl, kad pirmas iš prigimties buvo apdovanotas stipresniais pojūčiais ir juos lavindavo, dažnai jais besivadovaudamas. O kitas iš prigimties stipriau vadovaudavosi vaizduote bei intuicija ir jas lavindavo.

Dėl ko būtent vieni žmonės būna tokie, o kiti - kitokie - niekas tiksliai nežino. Tiesiog jei jums tenka gyventi su savo potencinių galimybių intuicija ir ji jums piešia baugius vaizdus, jūs turite keletą išeičių.

Pirmiausia jūs turite pastebėti, kad vaizduotė ir potencinių galimybių intuicija leidžia jums piešti ne tik baisius vaizdus, bet ir pozityvius. Tik negatyvūs ateina jums patys, o su pozityviais jums reiktų padirbėti. Tarkime, jūs galite pradėti rytą, sukurdama savo galvoje linksmo, guvaus vaiko ir savo pačios linksmo veido viziją. Išgirsti savo vaizduotėje, kaip skamba jųdviejų juokas. Taip jūs panaudojate intuiciją, tik keisdama negatyvumą pozityvumu: juk vaizduotė gali dirbti į abi puses, koks jai skirtumas?

Antra, jūs galite nekeisti negatyvių vizijų, tegul jos ir toliau sukasi jūs galvoje, tačiau pakeisti savo požiūrį į jas. Pastebėkite, kad pati baisi vizija – tai tik pusė bėdos, ji kelia jums tiesiog nemalonią fiziologinę būseną. Tarkime, žiūrint siaubo filmą su krauju jūs jaučiate drebulį ar pykinimą. Tačiau reaguojate jūs į numatomą tokią būseną kitokia baime - pačios baimės baime. Ir ši antrinė baimė verčia jus iš anksto vengti siaubo filmų ar kruvinų scenų.

Taigi jums nevertėtų keisti pačios pirminės baimės - dėl jos ir kuriami visokie siaubo siužetai. Tačiau jūs galite žiūrėti į savo pačios baimę su kitomis būsenomis:

Psichoanalitiniu susidomėjimu: „Hmm, įdomu, kokiu būdu ši scena sugeba taip paveikti mano kūną?

Džiaugsmingu krykštavimu ir cypimu: „Geras! Šiurpu! Tiesiog kūnas eina pagaugais!“

Pavargusio ir nuobodžiaujančio kino kritiko skepsiu: „Na štai, aišku, dabar ji užeis į rūsį – ir muzika nerimą kelia, ir ten ją užpuls - kaip banalu...“

Kaip matote, scena ir jos keliama baimė nelabai keičiasi, bet keičiasi būsena, kurioje jūs priimate šiuos du dalykus. Reikalas tik tas, kad tos išvardintos būsenos (analitinė, džiaugsminga, kritiška)- turi būti jums prieinamos iš anksto. Gyvenime neretai tai daroma per tam tikrą kontekstą ar situaciją. Tarsi situacija siūlo mums užimti vieną numatytą poziciją.

Tarkime, patys psichoanalitikai ir jų klientai ilgainiui išmoksta automatiškai, iš įpročio, užimti tam tikrą „analitinę poziciją“ viskam, kas vyksta viduje: baimei, liūdesiui, pykčiui, seksualinėms fantazijoms.

Džiaugsmingą požiūrį į baimę dažniausiai palaiko vaikystė ir lankymasis amerikietiškose kalneliuose. Kino kritikai dėl savo profesijos priversti užimti skeptišką poziciją. Jūsų atveju - su mažais vaikais - pakankamai ramią ir realistišką poziciją užima perkrauta darbais vaikų gydytoja. Ji tikrai ramiai žiūri į visokius bėrimus, karščiavimus bei vėmimus, jau nekalbant apie simptomų neturinčius vaikus. Jai įprasta - darbinė – rami būsena.

Atkreipkite dėmesį, kaip lengvai vaikai įsijaučia į „verkiančio -besiskundžiančio“, „linksmo išdykėlio“, „geručio“ būsenas. Leiskite sau daryti tą patį, neužstringant „rūpestingos mamos“ ar „neramios žmonos“ būsenose.

Jūs pasakysite: bet aš nesu psichoanalitikė, aš nesu vaikas karuselėse, aš ne gydytoja - aš mama! Ir kaip mama aš negaliu išlikti rami ar džiaugsminga! Štai jei tai būtų ne mano, o svetimi vaikai... Jei aš turėčiau pediatrijos žinių...

Tačiau jūs gudraujate su pačia savimi. Iš tiesų jūs galite įsijausti į bet kurią kitą būseną. Jei tik norėtumėt, jūs galėtumėt pasijausti ir analitike, ir kritike, ir vaiku. Netikite? Štai jūs supykusi kalbate su vyru. Jūs - piktoje būsenoje. Ir staiga suskamba telefonas, ten draugė paskambino - ir jūs iš karto meiliu balsu kalbatės su drauge! O protarpiais piktai kažką vyrui pasakote atsitraukiusi nuo ragelio.

Kaip jums pavyksta žaibišku greičiu vietoj piktos būsenos įjungti maloniai - draugišką ir atgal?

Lygiai taip pat jūs galite išmokti keisti savo būseną taip, kaip jums reiktų. Beje, profesionaliai tokias transformacijas atlieka kasdien ir teatro bei kino aktoriai, ir psichodramose, ir šeimos išdėstymuose dalyvaujantys paprasti žmonės. Perėjimas iš vienos būsenos į kitą lengvesnis, nei jūs manote. Reikia tik užsinorėti.

Šeimoje jūs galite būti ne tik jums įprastais išvardintais personažais, bet ir „kiek beprotiška mama“, ir „seksualiai gundanti vyrą moteris“, ir „griežta mokesčių inspektorė“ ir kas tik norite.

Taigi kas būtų, jei pavargusi nuo nerimastingos mamos būsenos jūs nuo šio vakaro pasakytumėt sau: „Rytoj namuose aš esu ...“ Ir paleiskite vaizduotę – o ji pas jus gerai veikia!

Kūrybinės sėkmės jums.
Olegas Lapinas

Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Lietuvoje siaučia audra – užfiksuoti pirmieji padariniai tūkstančiai žmonių liko be elektros (307)

Šiandien Lietuvos hidrometeorologijos tarnyba prie Aplinkos apsaugos ministerijos išplatino...

Aižėja „valstiečių“ vienybė: bendražygiai šiaušiasi prieš Karbauskį (347)

Mokesčių reforma ir naujas parlamentinis tyrimas – du slenksčiai, už kurių kliūva...

Prabilo dukrą Gražuliui pagimdžiusi palangiškė: visas meilumas dingo man pastojus (1258)

„Kai buvau penktą mėnesį nėščia, jis atėjo pas mane į darbą ir padėjo tris tūkstančius,...

Orai: savaitgalio orai nei iš tolo neprimins tos vasaros, prie kurios pripratome (3)

Paskutinės šios savaitės dienos neprimins prieš tai karščiu alsavusios vasaros – bus vėsu ir...

Fantastiškai atakavę kroatai sutriuškino Argentiną (234)

Pasaulio čempionate ketvirtadienį vakare futbolo gerbėjus kaustė D grupės rinktinių –...

Šio jauno vyro darbą daugelis laikytų košmaru: papasakojo, ką tenka patirti (12)

„Jaunas, bet profesionalus“, – taip Mindaugas Maslauskas yra apibūdinamas žmonių, kurie jį...

Myliu vyrą, bet be meilužio – niekaip... (134)

Niekada nemaniau, kad ištiks tokia bėda, bet gyvenime būna visko. Iš vienos pusės, jaučiuosi...

Moteris pasidalijo karčia patirtimi, kaip įkliuvo sukčiams: likau ir be prekių, ir be pinigų (11)

Į Delfi redakciją kreipėsi mama, kuri tikėtina, kad nukentėjo nuo internetinių sukčių. Moteris...

Pristatęs naują pavadinimą Gudelis kalbėjo apie mažėjančias „Ryto“ skolas ir atsiprašė Kurtinaičio (76)

Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandos sostinėje nebelieka. Nuo ateinančio sezono Vilniaus klubas...

Erika Vitulskienė pristatė savo mados namus: sunkiausia užduotimi tapo modelių paieška (73)

Ketvirtadienio vakarą galerijos „Vilniaus cechas“ patalpose pristatyta Merūno Vitulskio žmonos...