aA
Gegužės mėnuo paskelbtas mėnesiu be smurto prieš vaikus. Tačiau ne paslaptis, jog dauguma tėvų pas mus įsitikinę, kad diržas - tai nebloga auklėjimo priemonė. Kaip vaikų mušimas atsiliepia jų psichikai? Psichoterapeuto Olego Lapino komentaras.
Berniukas, vaikas, smurtas
© Corbis/Scanpix
Visų pirma, prisiminkime, kad dauguma vaikų labai bijo gydytojų ir klausinėja: ar skaudės? Ir vadina gydytoją “Aiskauda”.

Tačiau keista - netgi patyrę gydytojai daugelį metų manydavo, kad į vaiko “bijau- skaudės” reikia numoti ranka - atseit, vaikai tik įsivaizduoja skausmą. Ir didelis čia daiktas – suskaudės - pasimirš. Naujagimiui, kaip jūs žinote, bambagyslę kerpa be nuskausminimo. Dar prieš dvidešimt metų chirurgai apskritai vengdavo duoti vaikams vaistus nuo skausmo. Medikai įsivaizduodavo, kad vaiko skausmo pojūtis daugiausiai priklauso nuo psichikos - kas įsivaizduoja skausmą, bijo jo, tam ir skauda. O prie nuskausminančių, atseit, ir priprasti galima. Štai - nėščia motina prie morfijaus priprato, ir gimę jos vaikai jau morfijaus prašo. O nuo stipresnių narkotikų, atseit, vaikui ir kvėpavimas gali sustoti.

Tačiau paaiškėjo, kad nors vaikai ir gali priprasti prie nuskausminančiųjų, nors jų kvėpavimo sistema ir netobula, bet nenuskausminant jie išmoksta jausti lėtinį skausmą. Jų nervinės ląstelės tarsi specializuojasi jausti skausmą dar ilgai po to, kai traumos nebelieka. Ir tuomet vaikams vystosi lėtinio skausmo sindromas bei depresija. Ne visiems, aišku, tačiau bent kas penktam. O tai jau daug. Pasirodo, vaikai jautresni skausmui nei suaugę. Ir tai paaiškėjo – atkreipkite dėmesį - ne iš vaikų pasakojimų, o iš tyrimų.

Jei mes šiandien pikti, pažeminti, atstumti ir pavargę - mes vis tiek turime atsakyti už tą netyčinę agresiją, kuri lenda iš mūsų per visus galus. Mūsų laukia savitaiga, psichoterapija, sportas ir pomėgiai. Ir mūsų - tokių įsižeidusių ir pasiruošusių racionaliai teisinti agresiją - nelaukia šiandien mūsų vaikai. Nurimkime, prablaivėkime, ateikime į protą ir tik tuomet rodykimės jiems. Nedidinkime pažemintų, įbaugintų ir gyventi nenorinčių lietuvių kiekio.
Olegas Lapinas:

Tai čia tik medicina. Daugelyje šeimų ilgą laiką viešpatavo ir viešpatauja “auklėjamosios operacijos” - diržas, rimbas ir ranka. Žinoma, Lietuvoje visa tai iki šiol vertinama atlaidžiai. Paklausinėkite mūsų menininkų, rašytojų, Seimo narių- ar jiems kliūdavo vaikystėje? Didesnė dalis pasakys - o kaipgi? Na, nesistemingai, bet pasitaikydavo. Už ką? Na, sakys, už įžūlų neklausymą, už vienkartinį vėlyvą grįžimą namo, už atsitiktinį melavimą, už netyčinį apsivogimą, už kažko tokio brangaus vienkartinį sudaužymą... Ir, sakys, nieko čia baisaus. Nuo to laiko, sakys - žinojau, ko negalima daryti- skausmas išmokė.

Ką tuo metu šis žmogus jautė skausmo šaltiniui- mokytojui? Ar jam pavyko atskirti vieną nuo kito - gerą tėvą ir jo blogą mušančią ranką? O gal šis psichologinis triukas vėliau padarė taip, kad gerbiamieji menininkai taip pat nuo gyvenimo atsiskiria – “užpildami” save alkoholiu, o valstybės vadovai atskiria geruosius saviškius nuo blogų opozicionierių - kas žino?

Kita dalis žmonių - mes rečiau aptiksime juos vadovaujančiose pozicijose - prisipažins, kad buvo mušami sistemingai ir ne visuomet teisingai. Tokiems žmonėms mušimas buvo tiesiog kontakto su tėvais rūšis, ritualas, įrodantis tėvų statusą, savotiškas ir reguliarus tėvų viešpataujančios padėties atstatymas.

Neretai jie tėvams sakydavo ir iki šiol sako “jūs”. Ne, atviro pykčio tėvams jie nejaučia. Na, gal kažkiek yra nelankstūs. Ką mes rasime šiuose žmonėse, jei šnekėsimės su jais ilgiau ir atviriau? Kartais - nieko. O kartais - didelį nerimastingumą, susijusį su savo paties impulsų baime. Juk tokiam vaikui ilgą laiką tekdavo slopinti ne tik skausmo išraišką, bet ir jį lydinčią neapykantą “auklėjančiam“ asmeniui. O išstumta iš sąmonės neapykanta virsta nerimu bei nesąmoningu siekiu kontroliuoti žmones. Savo vaikus tokie žmonės irgi linkę mušti. Tiesiog instinktyviai, nesusimąstydami.

Trečia dalis žmonių iš vis mušama beveik nebuvo. Tačiau nuolat jautė tėvų žodinę panieką, agresiją ar tiesiog girdėdavo nuolatinius rėkimus. Čia jau sunkiausia grupė - jų neapykanta, pagieža tėvui, jo nemėgimas - būna atviri. Ir menkas savęs vertinimas, pretenzija į aukštesnį įvertinimą, nesaugumas su vadovais bei kolegomis - visa tai verčia elgtis gynybiškai - pabrėžtinai saldžiai ir nuolankiai su tais, kurie viršesni, pagiežingai su tais, kurie silpnesni. Tokie vaikystėje skriaudžia mažesnius vaikus, išaugę sadistiškai elgiasi su pavaldiniais. Ir, žinoma, kontroliuojančiai ir menkinančiai su sutuoktiniais. Jiems dažniausiai reikia psichoterapijos - abiem pusėms.

Tačiau būna visokių variantų. Jūs rasite mušeikų, kurie sakys: ”manęs vaikystėje pirštu nelietė”. Ir visiškai religingų taikdarių, kurie prisimins: ”mane vaikystėje reguliariai mušdavo”. Kodėl? Todėl, kad mušimas - tai tik elgesys. O vaikui svarbu ne tik elgesys, bet ir emocijos, lydinčios šį elgesį.

Jei tos emocijos - “siaubas, baisu, nesuprantu” – tarkime, labai mažam vaikui- jis išgyvena nesaugumą, stresą, traumuojasi. Jį lydi potrauminis streso sindromas: košmariški sapnai, traumos atkartojimas vaizduotėje, nesuprantami nuotaikos svyravimai, emocinis “atbukimas” ir baimingumas. Taip, mažas vaikas turi jausti, ko negalima. Tarkime, negalima nuo stalo žemyn šokti – bum - skaudės. Tačiau vaiko gyvenime ir taip pakanka visokių skausmingų eksperimentų. Tėvai ne tam skirti, kad irgi taptų skausmingu eksperimentu - jie skirti paramai ir mokymuisi.

Jei vaiko emocijos - “nekenčiamas, įsižeidęs, pažemintas, sugėdintas, išduotas”- lopšeliniame ir darželiniame amžiuje ir dar išdavikiškas “o mama manęs tuomet neužstojo” - gaunama emocinė trauma ir formuojasi tam tikras charakteris. Chroniškai atstumtas žmogus pats vengia žmonių, nuolat pažemintas - mazochistiškai save neigdamas užkariauja kitų meilę, smarkiai išduotas - linkęs viską kontroliuoti.

Jei tos emocijos - kaltė ir pagarba – “pats tai užtarnavau” - vystosi savotiškas kaltės išpirkimas, bausmė suvokiama kaip pelnytas atpildas, o tėvai - kaip Dievo vedama ranka. Šis variantas pasitaiko itin morališkai išsivysčiusiam paaugliui. Tačiau prisiminkime: moralė kaip asmeniškai įsisavinti principai būdingi tik labai mažam procentui vaikų, ir tik apie trečdaliui paauglių. Todėl kalbėti apie kokią nors “auklėjamąją ” mušimo reikšmę moralei mažesniems vaikams iš vis negalima.

Prisipažinkime: mušti vaikus ir teisinti tai auklėjimu - tai visuomet savo bejėgiškumo prisipažinimas. Tai lygiai tas pats, kaip vyrui prievartauti moterį, nes jis mano, kad ji sutiks su juo mylėtis savanoriškai. Išprievartauti, o po to pasakyti - “ji pati to norėjo, nieko, žinos kitą kartą, kaip man nepaklusti”. Gražu, ar ne?

Jei mes šiandien pikti, pažeminti, atstumti ir pavargę - mes vis tiek turime atsakyti už tą netyčinę agresiją, kuri lenda iš mūsų per visus galus. Mūsų laukia savitaiga, psichoterapija, sportas ir pomėgiai. Ir mūsų - tokių įsižeidusių ir pasiruošusių racionaliai teisinti agresiją - nelaukia šiandien mūsų vaikai. Nurimkime, prablaivėkime, ateikime į protą ir tik tuomet rodykimės jiems. Nedidinkime pažemintų, įbaugintų ir gyventi nenorinčių lietuvių kiekio.

Viskas yra gana paprasta. Mamos reikalingos saugumui. Tėveliai reikalingi nuotykiams. Tuomet pasaulis pasidaro gera vieta gyventi. Ir pagyvenę joje mes natūraliai perleidžiame šią gerą vietą mūsų vaikams.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Puteikis: esu patyręs praktiškai viską, kuo gyvena daugelis lietuvių (383)

„Aš ne tik kad žinau, kas yra turėti polinkį alkoholiui, žinau, kaip tai susitvarkyt, žinau...

Šakalienė: jaučiuosi kaip košmariškame sapne (956)

Seimo narė Dovilė Šakalienė viešai nekomentavo jai metamų kaltinimų, esą ji už Norvegijos...

Makabriškomis laidotuvėmis garsėjantys tibetiečiai šlykštisi mums priimtinu laidojimo būdu (47)

Lietuviui pavyko nuvykti į griežtai kontroliuojamą Tibetą, nors ten laisvai keliauti draudžiama....

Orai: sinoptikai perspėja – kelius kai kur jau dengs ledukas

Lapkritis persirita į paskutinį dešimtadienį ir, panašu, artėja prie jam būdingų orų.

Nuostolių užkluptas Jankauskas tiki jaunimu ir A lygos žaidėjais: mums nėra ko bijoti specialiai iš Belgrado (38)

Antradienį vakare Lietuvos futbolo rinktinė užbaigs kovas debiutiniame Europos tautų lygos...

Prasidėjo masiniai darbuotojų atleidimai: kam labiausiai verta sunerimti (141)

Praeitą savaitę Užimtumo tarnyba pranešė apie Lietuvos įmonėse numatomus masinius darbuotojų...

(Ne)skanūs lietuvio nuotykiai Berlyne: teko valgyti skalbykloje, autobuse ir net pasakų namelyje (9)

Dažniausiai keliaudami kur nors pavalgyti galvojame tik apie maistą – kad jis būtų skanus,...

Pirmadienį sutriko „Messenger“ veikla (11)

Pirmadienio vakarą sutriko „ Facebook Messenger “ veikla visame pasaulyje.

Kastytis Kerbedis atvirai prabilo apie karjeros pabaigą: aš jau noriu pabaigos, noriu į pensiją (28)

Pagauti sėkmės paukštę pavyksta daug kam, tačiau ją išlaikyti delnuose ilgiau nei akimirką...

Kraupus įvykis Jonavos r.: dingęs be žinios vyras rastas nužudytas savo namų teritorijoje sulaikytas įtariamasis (11)

Kauno policija informavo, kad pirmadienį buvo rastas nužudyto vyro kūnas, kuris buvo ieškotas kaip...