Asmeninis gyvenimas niekada nesiklostė. Tikrai turėjau gerbėjų ir iš ko rinktis, bet visada pati viską sugadindavau: niekada nežinojau ko iš tiesų noriu ir labai mėtydavausi, o paskui jau būdavo per vėlu. Dažniausiai draugaudavau ne su tais vaikinais kurie buvo verti manęs, o rinkdavausi visiškas priešingybes.
Galutinai palūžau po paskutinių santykių, trukusių beveik 2 metus. Jis buvo užsienietis, sakyčiau, mus siejo gilus ryšys, bet... Realybė buvo žiauri: tas žmogus nebuvo šeimos žmogus, jo gyvenimo būdas, nepaisant, kad su tuo ilgai taiksčiausi ir jį palaikiau, man buvo visai nepriimtinas. Nors jį tikrai mylėjau, žinojau, kad ateities su juo neturėsiu ir mums anksčiau ar vėliau vis tiek teks išsiskirti. Jis tai suprato, tačiau labai norėjo vaiko. Man sakydavo: „Ir viena užsiauginsi“...Vaikelio su juo beprotiškai troškau ir aš, tačiau mintis, kad auginčiau jį beveik viena, mane labai stabdė... Ši mintis yra taip toli nuo mano susikurtos šeimos idilės.
Dažnai bandau save guosti, kad aš dar turiu laiko ir visas galimybes sutikti savo gyvenimo meilę ir būti laiminga, tačiau, galbūt ne visiems ši Dievo dovana duota. Daugelis sakytų, kad turėčiau džiaugtis savo nepriklausomybe ir jaunyste, kol galiu, bet nepaliauju nustoti galvoti apie šeimą... Tiesiog širdį drasko, kai gatvėje matau kūdikius, o ir mano visos draugės jau ištekėjusios ir su vaikeliais. Kartais pagalvoju, gal tikrai klaidą padariau, kad nesusilaukiau vaikelio su mylimu žmogumi, gal vienišos mamos statusas ne toks jau ir baisus...?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI BEPROTIŠKAI NORSI RYŠIO
Savo laiške baiminatės, kad netapote vieniša mama. Kad praradote kažkokį šansą. Manau, kad pasielgėte labai suprantamai. Viskas teisingai: vyriškis – ne šeimos žmogus, užsienietis, gyvenate užsienyje - tad ko čia svajoti tapti svetimo vyro vaiko mama? Protingas sprendimas, kurį palaikytų dauguma moterų. Tačiau rašote, jog palūžote, nes eilinį kartą įsitikinote, jog draugaujate „ne su tais“ vaikinais, o su tais, kurie jūsų neverti ar jums netinka.
Ir paaiškinate: taip yra todėl, jog nepaisant to, jog svajojate „apie gražią šeimą“, nežinote, ko iš tiesų norite, ir „pati viską sugadinate“. Jums atrodo, kad tiesiog jūs neturite šios Dievo dovanos - sutikti gyvenimo meilę ir būti laiminga.
Aš negaliu su tuo sutikti. Man atrodo, kad šią dovaną turi visi žmonės, tačiau būdus, kaip tapti laimingu, atspėja nevienodai greitai. Jūs dar neatspėjote arba nesuradote. Todėl jums tenka vadovautis standartinėmis idėjomis ir eiti į laimę aklai, t.y. klaidų ir bandymų keliu. Pradėkime nuo idėjų.
Yra skirtumas tarp „norėčiau“ ir „man reikia“. Tarkime, alkoholikui nesinori gerti, bet reikia. Metančiam svorį žmogų norisi valgyti, bet nereikia.
Pabandykime atspėti, ko jums reikia iš tiesų. Svajoti apie šeimą, mylimą vyrą ir vaiką - tai standartinis daugumos moterų noras. Tai - idėja, kurią jūs tikrinate su įvairiais vaikinais. Tačiau kokius jūsų poreikius tenkina ši idėja? Ko iš tiesų reikia tokiai moteriai, kaip jūs, kai jai norisi viso to?
Spręsti galima iš to, kaip realiai klostosi jūsų santykiai. Jūs pamilstate, po to „beprotiškai norite“ vaiko. Tuomet kažkodėl viskas nutrūksta, vyras pasirodo netinkamas, ir tuomet jūs graužiatės: ir vėl.
Iš čia galima padaryti keistą išvadą, bet įsiklausykite: jums, žinoma, reikia ryšio, REIKIA kažką mylėti, REIKIA geisti vaiko, REIKIA svajoti ir žinoti, kad įmanomas ryšys su žmogumi. Bet jums konkrečiai NEREIKĖJO tų realių vyrų ir vaikų nuo jų. Noras būdavo, o štai poreikiams tenkinti šie žmonės netikdavo. Čia lyg kažkoks vidinis cenzorius alkanam žmogui prie labai gražių, bet nuodingų grybų kuždėtų: pasigrožėk, bet nevalgyk.
Ir jei jūs tiesiog pasitikėtumėte šiuo cenzoriumi, tai ramiai gyventumėte su šiuo „reikia“, viskas eitųsi kuo puikiausiai - juk partnerių laimei nereikia rinktis sąmoningai, tai ne verslo projektas, kurį jūs privalote įgyvendinti. Savęs pateisinimui: „O, ir aš jau turiu vaikiną, vaiką, šeimą“ - tikrai reikia turėti, ir kuo anksčiau, tuo geriau - draugės pavydės.
O štai poreikiai patys atrenka savo objektus, kai reikia - reikiamu laiku šalia patys atsiranda reikiami žmonės, ir nei paspartinti, nei sulėtinti šito žmogus negali. Kiekvienai gėlytei atsiranda tinkama bitė, ir gėlytė tuo nesirūpina, nes ir jos išvaizda, ir jos aromatas duoti jai gamtos. Tai tik anekdote gėlytės dūsauja: „Kur gi tos bitės?“, o tikrovėje niekas nedūsauja.
Ir jūs nedūsautumėte, nes žinote, kad esate patraukli - ne vienas žmogus yra jums tai sakęs. O dūsauti pradeda tik žmogus, suvokęs, kad jo gyvenime ima trūkti prasmės - jis „užsižaidžia savo vienatvėje savimi, o laikas bėga“. Jam reikia įprasminti savo gyvenimą ir tuomet vietoj POREIKIO jis ima vadovautis NORAIS, T.Y. IDĖJOMIS.
Jūsų idėja - graži šeima su meile ir vaiku.
Tačiau visa tai – tik tam, kad protas jūsų aprimtų, kad gyventi būtų prasminga, kad jūsų gyvenimas būtų pateisintas, kad jūs žinotumėte, jog savo gyvenimo laiką gyvenate ne veltui. O laikas šis, jūsų pajautimu, dar nesibaigė, jums dar tik dvidešimt aštuoneri... tačiau tuo pačiu jums JAU dvidešimt aštuoneri, laikrodis tiksi, ir jumyse auga baimė, kad taip ir neišnaudosite savo laiko, kad jums būtina surasti tinkamą vaikiną.
O tai, kad jums nepasisekė, atrodo jums ženklas, kad su jumis kažkas yra ne taip, kad Dievas nedavė jums kažkokios dovanos ir kad jūs nežinote kažkokios paslapties, o gal net nesąmoningai griaunate ryšį, nes „viską pati susigadinate“.
Iš tikrųjų yra štai kaip: vyksta kruopšti partnerių atranka. Jei partneriai nesusitinka - ir NEREIKIA. Partnerio įvertinimas vyksta pasąmoningame lygmenyje, kur įvertinamas geninis suderinamumas (kvapas, skonis), išvaizda (bruožų panašumas ar panašumas į tėtį ir motiną), psichologinis komfortas (tipologinis suderinamumas), pasaulėžiūros atitikimas (ideologija, tikėjimas, kultūra). Ir visa tai vyksta nesąmoningai, o sąmonė tik fiksuoja: aha, atrodo, KAŽKODĖL tiko... ne, KAŽKODĖL netiko.
Ką jūs apie tai galvojate, jūs pasąmonei irgi rūpi - jei jūs įtikinate save, kad darote kažkokią nepataisomą klaidą, pasąmonė kuriam laikui - kokioms trims dienoms - patiki tuo. Jums darosi liūdna, pikta. Ir tuomet jūs įsiteigiate, kad esate nevykėle, kad turite daryti klaidas ir darote jas dėl savihipnozės.
Pasąmonė sako: „Aha, tai sakai, aš - nevykėlė? Gerai, štai tau dar pora nesėkmių!“ O kai ši saviįtaiga praeina, pasąmonė tyliai imasi savo įprasto darbo - rūpintis jūsų poreikiais. Ir ramiai peržiūri įvairius variantus. Atkreipkite dėmesį - problemos geriausiai sprendžiasi tuomet, kai mes pavargstame jas spręsti.
Būtent dėl šios priežasties šimtai pozityvaus mąstymo mokytojų ir psichologijos vadovėlių kartoja vis tą pačią tiesą: suteikite pasąmonei kūrybinę laisvę, sąmoningai nustokite kelti sau norus bei graužti save. Vietoj to sukurkite sąmonėje teigiamos ateities viziją ir nustokite jos geisti. Nes vizijos nesipildo akimirksniu, o geismas nuvilia.
Ir štai nusivylimai ir savigrauža, kai jos nesipildo, daro įtaką mūsų nuotaikai ir savivertai. Todėl formulė yra tokia: užsinorėjai- įsivaizdavai- ir nebesirūpini. Kuo mažiau idėjų ir svarstymų, tuo lengviau pildosi norai, jei jie iš tiesų atitinka mūsų poreikius.
Man labai norėtųsi priminti jums rusų poeto A.Bloko mintį: „Viskas, ko žmogus nori, būtinai išsipildys, o jeigu neišsipildys - tai ir noro nebuvo, o jei kažkas išsipildė, bet ne tai - nusivylimas tik menamas- išsipildė būtent tai!“
Gera idėja, tiesa? Kuo toliau gyvenu, tuo labiau ji mane hipnotizuoja.
Sėkmės jums
Olegas Lapinas
*****************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
