• Vaikui kartais pliaukštelite per užpakalį. Jis susiraukia ir ima zirzti ar verkšlenti. Greitai nusiramina, kai gauna, ko nori ar kai nukreipiamas jo dėmesys. Panašu, kad vaikas toks ir liks: mokės vengti bausmių ir įsiteikti, kai norės.
• Vaikui skiriama bausmė nepaaiškinant, už ką ir kodėl. Jis nepaklūsta. Jis parklupdamas ir plakamas su diržu, rankšluosčiu ar rykšte. Vaikas arba rėkia, arba tyliai kenčia. Kartais jis, numatydamas bausmę, pabėga nuo tėvų ir jį tenka gaudyti. Po mušimo dažniausiai su tėvais nesišneka, slepia viduje pyktį. Kieme bando atsigriebti, kuldamas silpnesnius. Jei jis jūsų veiksmų ir žiaurumo nekenčia, tai išaugęs bus linkęs nemušti savo vaikų, bet nežinos, ką daryti - bus per daug liberalus. Jei jis jus pateisina - muš ir savo vaikus.
• Vaikui skiriama fizinė bausmė, ją išaiškinant ir pagrindžiant: „Tu nusipelnei bausmės, nes negrįžai tada, kada žadėjai, o be to, melavai. Mane mažą taip pat mušdavo“. Išaugęs vaikas išlaikys pagarbą tėvams, nors galės pripažinti, kad mušti vaikų neverta ir yra senamadiška tradicija.
• Vaikas netikėtai gauna antausį. Neverkia, bet išbėga iš kambario. Gali pabėgti iš namų ar pratrūkti įniršiu. Kartais provokuoja mušančio kaltę ir atgailą. Kartais tokie vaikai ima manipuliuoti tėvais, pasinaudodami jų kalte. Ateičiai toks įvykis didelės reikšmės gali neturėti, jei tik vaikas savo laiku išsakė, ką norėjo.
• Vaikas pasipainioja po ranka įniršusiam tėvui ar motinai. Gali būti rimtai sužalotas. Vėliau, kai viskas aprimsta, šalinasi tėvų, tačiau gali jiems atleisti: „Suprantu, tėvui buvo užėjęs „psichas“. Išmoksta šalintis, vengti ir izoliuotis nuo žmonių. Jei tai įvyksta netikėtai ir jei neatsiranda pagalbininkų, trauma neretai „užsimūrija“ sieloje ir kurį laiką apie save neprimena. Tačiau ji gali atgimti, jei kažkoks žmogus, vaikui suaugus, pakartos tėvo ar mamos elgesį. Reakcija būna netikėtai stipri.
O dabar pats metas paminėti tėvų auklėjimo stilius. Juos tyrė amerikietė psichologė Diana Baumrind.
Už kai kurių mušimų slepiasi tėvų autoritariškumas. Taisyklė čia tokia: „Tu turi man paklusti vien todėl, kad aš esu tėvas /mama“. Vaikui autoritariški tėvai nelinkę aiškinti, kodėl jis turi jų klausytis. Kartais į tokį autoritariškumą puola žiaurūs, emocionaliai atstumiantys tėvai, kurie sadistiškai kankina vaikus pagal principą: „Prisiminsi, kaip rodyti savo valią ir pamatysi, kas čia bosas“.
Šiuo atveju vaikams dažnai vystosi emocinės problemos, o išaugę jie gali turėti daug vidinio pykčio žmonėms. Išskirtinis sadizmas (deginimas su nuorūkomis, pririšimai ir t.t. ) formuoja emocionaliai nepastovius ribinius charakterio bruožus. Tačiau tėvai ne taip dažnai būna sadistai, kartais šeimoje tiesiog viešpatauja griežtos drausmės kultas.
Ilgamečiai tokių vaikų tyrimai parodė, kad didelės bėdos nėra, kai toks griežtumas labiau primena reiklumą, nors tėvai ir neskatina savo vaiko laisvės, nepriklausomybės ir neslepia savo pykčio bei nusivylimo, jei vaikas nepaklūsta. Autoritariški tėvai reikalauja, kad vaikas laikytųsi taisyklių. Žinoma, tokie vaikai auga kiek labiau priklausomi ir mažiau atsakingi. Palyginus su kuo? Su vaikais, kurių tėvai buvo „autoritetingi“.
Didelę reikšmę autoritetingi tėvai skiria vaiko emociniam augimui. Tai reiškia, kad jie, nors ir reikalauja, kad vaikas laikytųsi taisyklių, bet paaiškina, kodėl jų reikia laikytis. O taisykles šeimoje jie keičia, susitardami su vaikais.
„Autoritetingas“ lyg ir skamba panašiai, kaip „autoritariškas“, tačiau reiškia kur kas sėkmingesnį auklėjimą - tokie tėvai iš tiesų augina vaikus, kurie gerbia savo tėvus, ir iš pagarbos jiems įsisavina jų pažiūras bei prisitaiko prie visuomenės. Jie sėkmingai rūpinasi kitais, tačiau moka likti individualybėmis. Panašiai jie elgiasi ir su savo vaikais. Mušimas čia nueina į antrą planą - buvo jis ar ne. O dažniau jo čia ir nebūna.
Dar vienas auklėjimo stilius - liberalus. Pagrindinis bruožas čia - tėvų įsitikinimas, kad vaikas pats turi gebėjimą reguliuoti save ir jo versti nereikia. T.y., tėvai nereikalauja, kad vaikai ką nors tvarkytų namuose ar kad laikytųsi kažkokių taisyklių. Užaugus tokiems vaikams – dažniausiai berniukams - trūksta socialinės atsakomybės ir valios kryptingumo, o mergaitėms - nepriklausomybės (sugebėjimo elgtis kaip individualybei) .
Čia juos lenkia autoritetingų tėvų vaikai. Žinoma, šiam auklėjimo stiliui dažniausiai išvis nebūdingi mušimai, kadangi tėvai iš principo nieko iš vaikų nereikalauja.
Taigi, išvada paprasta: stilių gali būti daug, reikalaukime, tik reikalaukime lanksčiai ir bendraukime su savo vaikais - tuomet ir mušti gali visai neprireikti. O jei jūs vis dėlto sakote, kad jus mušdavo ir jūs patenkinta - pagalvokite, kokia galėjote tapti, jei išvis būtumėte nemušama. Jūsų vaikas moksi iš jūsų tėvystės - nuspręskite, kokių anūkų norite.
