aA
Įsivaizduokite situaciją: vaikas kelia didžiulį skandalą, ima rėkti ir spardytis, kai reikia valgyti, rengtis, eiti į darželį ar mokyklą.
© Corbis/Scanpix

Viena mama užkerta jo pykčiui kelią. Galbūt ji pati ima rėkti, kad vaikas tuoj pat liautųsi. Galbūt net vaikui suduoda. Kita mama tiesiog išeina iš kambario ar pasikviečia tėvelį. Ji per daug myli vaiką, kad elgtųsi su juo žiauriai. Trečiai mamai tenka pačiai gelbėti pasimetusį tėvelį. Kokiu atveju vaikui bus lengviau susitvarkyti su savo pykčiu?

Neskubėkite atsakyti. Žinoma, yra tam tikrų schemų, pagal kurias vaikų arba išvis negalima mušti, arba galima, bet silpnai, o dažniausiai psichologinėje literatūroje patariama kalbėtis su vaiku.

Kalbėjimasis turėtų skambėti maždaug taip: „Tu labai pyksti ant manęs, nes pavydi sesutės...“ Arba: „Tau labai pikta, nes tu norėjai pažaisti namie“. Arba: „Tu pyksti, nes nenori su manimi skirtis“.

Tokie patarimai aiškiai rodo, jog iš motinos laukiama, kad ji bus pakankamai rami ir stipri, kad vaiko pyktį pavadintų ir atspindėtų. O dar ir paaiškintų. Realybėje iš kantrybės išvestai mamai taip gražiai kalbėti nepavyksta, kadangi tam reikia būti bešališkai. Galbūt pats psichologas, pas kurį į dieną atveda kelis tokius vaikus, ir gali nesupykęs įvardinti svetimo vaiko jausmus. Tačiau kažin ar šį patarimą jis gali pritaikyti savo paties vaikui - darželinukui, kuris visiškai neklauso jo protingų interpretacijų.

Savas vaikas – tai ir tavęs paties tęsinys, ir tuo pat metu kitas, savo valią turintis žmogus. Todėl kai jis neklauso, ir psichologams tėvams kyla pyktis bei bejėgiškumas. O jei tai svetimas vaikas, jis tiesiog savo valią turintis žmogus, prie tavęs nepririštas, todėl į svetimą vaiką gali reaguoti bešališkai ir duoti protingus patarimus.

Beje, pasitaiko tokių vaikų, kurie išveda iš kantrybės ir pačius geriausius psichologus. Jie kabinete spardosi, spjaudosi, gadina žaislus ir rėkauja. Tuomet interpretacijos ir jausmų atspindėjimas darosi labai komplikuoti. O tuo metu už sienos ar kabinete sėdi motina ir su viltimi laukia: ką gi pasiūlys visažinis specialistas?

Specialistas dažniausiai tampa jai elgesio modeliu. Psichologas tai žino. Štai psichologas ima rėkiantį vaiką kalbinti: „Jei tu rėksi, aš su tavimi negalėsiu žaisti“. Arba: „Kai tu spardaisi, man skauda“. O gal sako vis tą patį: „Tu labai pyksti, nes....“.

Taigi psichologas neturi kažkokių stebuklingų priemonių. Tačiau jei tai nepadeda, o vaikas viską aplinkui griauna, jis kartais ima ir suima vaiką už rankų - taip, kad tas negalėtų sužeisti nei savęs, nei jo. Ir laiko. Vaikas spardosi, šaukia, o psichologas jį laiko ir sako: „Aš tave paleisiu, kai pamatysiu, jog tu gali nepykti ir nesispardyti pats“.

Vaikas, žinoma, pasiduoda ne iš karto. Tačiau galų gale nustoja rėkti. Per kitus susitikimus jis daro tą patį, ir vėl psichologas jį laiko. Ir vėl sako: „Tol, kol negalėsi pats apsiraminti, tol aš tave laikysiu“. Galų gale vaikas darosi ramesnis. O jei stiprybės ir optimizmo pasisėmusi motina išmoksta nebijoti vaiko pykčio, tas vaiko pyktis kažkur dingsta.

Dabar pažiūrėkime, kas čia vyksta. Argi ne meilė turėtų numalšinti vaiko pyktį? Juk visi žino ir visur rašo, kad vaikus reikia mylėti. Tačiau kaip su meile suderinti tvirtą laikymą rankose? Čia tramdymas kažkoks gaunasi, o ne meilė...

Reikalas štai koks. Taip, iš tiesų egzistuoja kategorija tėvų, kurie labai bijo agresijos. Pirmiausiai savo paties agresijos, o iš to aišku, kad ir savo vaiko agresijos. Tokie tėvai iš tikrųjų stengiasi būti labai geri ir liberalūs, kad tik vaikas neimtų pykti.

Tokia „meilė“ iš tikrųjų yra užmaskuota baimė. Tėvai tarsi iš anksto prisipažįsta: mūsų negalima nervinti, mes tavęs rėkiančio neatlaikysime. Vaikas tai jaučia ir tuomet „velniūkštis“, gyvenantis jo viduje, tampa jam labai pavojingas. Jis jaučiasi nesaugiai ir dėl to ima dar labiau spardytis, nes jo agresija kažkiek numalšina nerimą.

Vaikas nejaučia, kad yra rėmų, kurie galėtų jį sulaikyti. Kas, kad priešas yra jo paties pyktis? Maži vaikai ne visuomet moka save valdyti, o kai kurie vystymosi specialistai apskritai sako, kad pirmaisiais metais vaiko reagavimas - grynai kūniškas, valiai nepavaldus. Nuo to jis darosi tik labiau pavojingas. Jei priešas išorinis - nuo jo gali pasislėpti po antklode ar pas tėvus. O jei priešas viduje?

Todėl kas benutiktų, bet vaikui ramiau, kai jis žino, jog jo tėvai (ar bent psichologas) nebijo jo „velniuko“, atlaiko jį ir gali uždėti jo agresijai rėmus. Rėkdamas ir spardydamas jis turi miglotą viltį, kad atsiras žmogus, kuris jo nebijos. Bet ne tik „pastatys į vietą“. O kartu ir supras. Tai padės vaikui iš „kūniškos“ stadijos pereiti į „emocinę“, kai jau supranti pats, jog pyksti ar liūdi. Bet tam reika, kad į tavo kūniškai reakcijai kažkas suteiktų rėmus ir pavadintų tai, kas su tavimi vyksta.

Todėl elgiantis su agresyviais vaikais netinka beatodairiškas mušimas ar riksmai. Nes tai rodo, jog tėvai neatlaiko vaiko pykčio. Ir visai nepadeda jam tų savo jausmų įvardyti. Tačiau geriau jau riksmas, nei baimė, meilikavimas ir pasitraukimas. Svarbu, kad mama ar tėvas nebijotų savo agresijos. Atpažintų ją savyje ir įvardintų sau pačiam. Ir sugebėtų suprasti: jie pyksta, ir vaikas pyksta. Ir jei reikia, jie vaiko pykčiui uždės rėmus. Nes nebijos būti stipriais.

Jūs vėl pasakysite, kad tai lengviau pasakyti, nei padaryti. Iš tiesų, kartais tėvus apima visiška neviltis ir bejėgiškumas. Todėl norint susitvarkyti su rėkiančiu vaiku, reikia atgauti savo jėgą ir pasitikėjimo jausmą. Galbūt optimali sąlyga duoti vaikui tai, kas jam reikalinga - duoti sau pačiam tai, kas reikalinga?

Juk į tėvystę ir motinystę negali įdėti savęs viso. Galima tik dalintis jėgos, proto ir meilės pertekliumi. O kad tas perteklius susidarytų, reikia šalia motinystės ir tėvystės turėti dar ką nors: pramogas, gamtą, poilsį, malonumus, seksą, artimų draugų ar mylimą žmogų.

Matote, aš ir vėl duodu jums nelabai realistiškus patarimus. Tačiau patikėkite: pats būdamas tėvu, aš gavau pakankamai daug skaudžių pamokų, kad imčiau tikėti, jog esu nuostabus tėvas. Tačiau augindamas vaikus vis skaitydavau tokius straipsnius - ir kažkaip ramiau pasidarydavo...

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Auštrevičius kritikuoja Grybauskaitės dešimtmetį: Lietuva tampa pigia Vakarų Europos kopija (10)

Gana anksti apie savo dalyvavimą 2019 m. rinkimuose į Lietuvos prezidentus pranešęs Liberalų...

Gyvai / Eurolygos testas Maskvoje: CSKA – „Žalgiris“ (55)

Kauno „Žalgirio“ ekipa trečiadienį pradeda rusiškų išbandymų etapą: trečiadienį Lietuvos...

Po nesėkmės suirzusi Rusija trimituoja: Lietuvą sukaustė baimė (422)

Kremlius trečiadienį pasmerkė „smarkų spaudimą“ dėl Rusijos kandidato į Interpolo...

Būsto paskola: kiek ji kainuoja ir kaip reikia derėtis su banku kokias palūkanas rinktis geriausia (5)

Ekspertai sako, kad šiuo metu pinigai yra pigūs. Tačiau, nors palūkanos nėra didelės, imant...

Lietuvių kavos gėrimo įpročiai šiurpina italą: mane purto tas užpylimas (133)

Kava – vienas populiariausių žmonijos gėrimų, be kurios neapsieina daugelio žmonių rytas. O...

Užkalnis. Apie asocialus, čigonus, pašalpinius ir kitus blogus žodžius (284)

Sužinojau, kad žodžio „asocialas“ mūsų vis dar laisvoje, bet sparčiai nelaisvėjančioje...

Dar niekur nerodytame Eimunto Nekrošiaus žmonos interviu – itin atviri prisipažinimai (1)

INIT televizija paviešino dar niekur neskelbtą interviu su legendinio režisieriaus Eimunto...

Eimunto Nekrošiaus bičiulis apie režisierių ištikusias sveikatos problemas: kalba ėjo apie operaciją (32)

Kartu su visa šalimi mylimo ir talentingo režisieriaus gedintys aktorius bei režisierius Adolfas...

Lietuvoje atsiras vieta, kur miško kirtėjai bus nepageidaujami (3)

Kiekviena pasaulio šalis gali džiaugtis savo turimais gamtos turtais. Saugant unikalų gamtos...