aA
Daugelyje šeimų ilgą laiką viešpatavo ir viešpatauja „auklėjamosios operacijos“ – diržas, rimbas ir ranka. Žinoma, Lietuvoje visa tai iki šiol vertinama atlaidžiai. Paklausinėkite mūsų menininkų, rašytojų, Seimo narių - ar jiems kliūdavo vaikystėje? Didesnė dalis pasakys – o kaipgi? Na, nesistemingai, bet pasitaikydavo.
O. Lapinas: nedidinkime pažemintų ir gyventi nenorinčių lietuvių kiekio
© Shutterstock nuotr.

Už ką? Na, sakys, už įžūlų neklausymą, už vienkartinį vėlyvą grįžimą namo, už atsitiktinį melavimą, už netyčinį apsivogimą, už kažko tokio brangaus vienkartinį sudaužymą... Ir, sakys, nieko čia baisaus. Nuo to laiko, sakys – žinojau, ko negalima daryti- skausmas išmokė.

Ką tuo metu šis žmogus jautė skausmo šaltiniui - mokytojui? Ar jam pavyko atskirti vieną nuo kito – gerą tėvą ir jo blogą mušančią ranką? O gal šis psichologinis triukas vėliau padarė taip, kad gerbiamieji menininkai taip pat nuo gyvenimo atsiskiria – „užpildami“ save alkoholiu, o valstybės vadovai atskiria geruosius saviškius nuo blogų opozicionierių – kas žino?

Kita dalis žmonių – mes rečiau aptiksime juos vadovaujančiose pozicijose – prisipažins, kad buvo mušami sistemingai ir ne visuomet teisingai. Tokiems žmonėms mušimas buvo tiesiog kontakto su tėvais rūšis, ritualas, įrodantis tėvų statusą, savotiškas ir reguliarus tėvų viešpataujančios padėties atstatymas.

Nurimkime, prablaivėkime, ateikime į protą ir tik tuomet rodykimės jiems. Nedidinkime pažemintų, įbaugintų ir gyventi nenorinčių lietuvių kiekio.

Neretai jie tėvams sakydavo ir iki šiol sako „jūs“. Ne, atviro pykčio tėvams jie nejaučia. Na, gal kažkiek yra nelankstūs.

Ką mes rasime šiuose žmonėse, jei šnekėsimės su jais ilgiau ir atviriau? Kartais – nieko. O kartais – didelį nerimastingumą, susijusį su savo paties impulsų baime. Juk tokiam vaikui ilgą laiką tekdavo slopinti ne tik skausmo išraišką, bet ir jį lydinčią neapykantą „auklėjančiam“ asmeniui. O išstumta iš sąmonės neapykanta virsta nerimu bei nesąmoningu siekiu kontroliuoti žmones.

Savo vaikus tokie žmonės irgi linkę mušti. Tiesiog instinktyviai, nesusimąstydami.

Trečia dalis žmonių iš vis mušama beveik nebuvo. Tačiau nuolat jautė tėvų žodinę panieką, agresiją ar tiesiog girdėdavo nuolatinius rėkimus. Čia jau sunkiausia grupė – jų neapykanta, pagieža tėvui, jo nemėgimas – būna atviri. Ir menkas savęs vertinimas, pretenzija į aukštesnį įvertinimą, nesaugumas su vadovais bei kolegomis – visa tai verčia elgtis gynybiškai – pabrėžtinai saldžiai ir nuolankiai su tais, kurie viršesni, pagiežingai su tais, kurie silpnesni.

Tokie vaikystėje skriaudžia mažesnius vaikus, išaugę sadistiškai elgiasi su pavaldiniais. Ir, žinoma, kontroliuojančiai ir menkinančiai su sutuoktiniais. Jiems dažniausiai reikia psichoterapijos – abiem pusėms.

Tačiau būna visokių variantų. Jūs rasite mušeikų, kurie sakys: „manęs vaikystėje pirštu nelietė“. Ir visiškai religingų taikdarių, kurie prisimins: „mane vaikystėje reguliariai mušdavo“. Kodėl?

Todėl, kad mušimas – tai tik elgesys. O vaikui svarbu ne tik elgesys, bet ir emocijos, lydinčios šį elgesį. Jei tos emocijos – „siaubas, baisu, nesuprantu“ – tarkime, labai mažam vaikui- jis išgyvena nesaugumą, stresą, traumuojasi. Jį lydi potrauminis streso sindromas: košmariški sapnai, traumos atkartojimas vaizduotėje, nesuprantami nuotaikos svyravimai, emocinis „atbukimas“ ir baimingumas.

Taip, mažas vaikas turi jausti, ko negalima. Tarkime, negalima nuo stalo žemyn šokti – bum – skaudės. Tačiau vaiko gyvenime ir taip pakanka visokių skausmingų eksperimentų. Tėvai ne tam skirti, kad irgi taptų skausmingu eksperimentu – jie skirti paramai ir mokymuisi.

Jei vaiko emocijos – „nekenčiamas, įsižeidęs, pažemintas, sugėdintas, išduotas“- lopšeliniame ir darželiniame amžiuje ir dar išdavikiškas „o mama manęs tuomet neužstojo“ – gaunama emocinė trauma ir formuojasi tam tikras charakteris.

Chroniškai atstumtas žmogus pats vengia žmonių, nuolat pažemintas – mazochistiškai save neigdamas užkariauja kitų meilę, smarkiai išduotas – linkęs viską kontroliuoti. Jei tos emocijos – kaltė ir pagarba – „pats tai užtarnavau“ – vystosi savotiškas kaltės išpirkimas, bausmė suvokiama kaip pelnytas atpildas, o tėvai – kaip Dievo vedama ranka.

Šis variantas pasitaiko itin morališkai išsivysčiusiam paaugliui. Tačiau prisiminkime: moralė kaip asmeniškai įsisavinti principai būdingi tik labai mažam procentui vaikų, ir tik apie trečdaliui paauglių. Todėl kalbėti apie kokią nors „auklėjamąją “ mušimo reikšmę moralei mažesniems vaikams iš vis negalima.

Prisipažinkime: mušti vaikus ir teisinti tai auklėjimu – tai visuomet savo bejėgiškumo prisipažinimas. Tai lygiai tas pats, kaip vyrui prievartauti moterį, nes jis mano, kad ji sutiks su juo mylėtis savanoriškai. Išprievartauti, o po to pasakyti – „ji pati to norėjo, nieko, žinos kitą kartą, kaip man nepaklusti“.

Gražu, ar ne? Jei mes šiandien pikti, pažeminti, atstumti ir pavargę – mes vis tiek turime atsakyti už tą netyčinę agresiją, kuri lenda iš mūsų per visus galus. Mūsų laukia savitaiga, psichoterapija, sportas ir pomėgiai. Ir mūsų – tokių įsižeidusių ir pasiruošusių racionaliai teisinti agresiją – nelaukia šiandien mūsų vaikai.

Nurimkime, prablaivėkime, ateikime į protą ir tik tuomet rodykimės jiems. Nedidinkime pažemintų, įbaugintų ir gyventi nenorinčių lietuvių kiekio.

Viskas yra gana paprasta. Mamos reikalingos saugumui. Tėveliai reikalingi nuotykiams. Tuomet pasaulis pasidaro gera vieta gyventi. Ir pagyvenę joje mes natūraliai perleidžiame šią gerą vietą mūsų vaikams.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Naujai viruso bangai rudenį reikia ruoštis jau dabar: modernios priemonės patikrai pasieniuose jau egzistuoja (237)

Atsižvelgiant į jau turimas žinias apie koronavirusą ir sezoniškumą, yra nemaža rizika, kad...

Koronavirusas Baltarusijoje: rizikuoja jau ne tik Lietuva, bet ir visa ES (240)

Iš pradžių Baltarusija neigė koronavirusą ir netgi juokėsi iš galimos pandemijos. Šiuo metu...

Ambicingame 6,3 mlrd. plane Lietuvai pasigedo kelių esminių akcentų: planuojame nubėgti maratoną, bet vos paeiname (91)

Finansų ministerijos pristatyme ilgalaikių investicijų ekonomikos skatinimui plane iš viso...

Orai: atsitraukus lietui aplankys vasariška šiluma (10)

Antradienio naktį Lietuvoje savo pozicijas sustiprins aukšto atmosferos slėgio sūkurys. Debesų...

Vašingtono sprendimas – JAV antausis Maskvai ar dar vienas smūgis Europos kariniam saugumui (332)

Viena vertus, Vašingtonas aiškiai parodė Rusijai jos vietą. Kita vertus, tai rodo ir vis...

Veryga: karantiną bus siūloma pratęsti ir vasarą papildyta 15.15 (983)

Spaudos konferencijoje ministras Aurelijus Veryga sakė, kad karantiną bus siūloma pratęsti ir...

Viktoras Bachmetjevas

Esminiai dalykai: pokalbis su Algirdu Davidavičiumi: ką labiausiai pasaulyje norėtų pakeisti filosofas? (2)

Jūsų dėmesiui jau antroji atsinaujinusios laidos „ Esminiai dalykai “ dalis. Šį kartą...

Vilčių nugalėti koronavirusą teikia jau seniai sukurta vakcina (47)

Didelis sergamumas ir mirtingumas nuo tuberkuliozės . Tokiais liūdnais pasiekimais pasaulyje...

Veždama neįgalų tėvą namo 15-metė dviračiu numynė 1200 km (25)

15-metė Jyoti Kumari išvyko iš savo kaimo ir numynė dviračiu 1200 km, veždama ir neįgalų...

62-ejų Sharon Stone bėgantys metai – nė motais: filmų ikona gerbėjus lepina kadrais vien su bikiniu, nesivargina ir dėl grimo (63)

Amerikiečių aktorė, prodiuserė ir buvęs modelis Sharon Stone surado saulėtąją laikotarpio,...

|Maža didelių žinių kaina