Pusė Lietuvos gyventojų, net jei turėtų visas galimybes, savo šeimoje rinktųsi auginti ne daugiau dviejų atžalų ir tik kas trečias šalies gyventojas – tris ir daugiau vaikus.
Apie tai, kaip prie šio nenoro prisidėjo sovietinė santvarka, kontracepcijos įsigalėjimas bei asmens laisvės, kalbame su asociacijos „Mes“ vadove ir įkūrėja Jurgita Pociene bei psichologe Loreta Juravičiene.
Lietuviai pasigavo nevykusią madą
Dėl šiandien Lietuvoje vyraujančio nusiteikimo auginti vos vieną ar du vaikus negalime kaltinti vien pačių tautiečių. Tiek dabar, tiek praeityje buvo visuomenės požiūrį veikiančių bei ribojančių veiksnių, kurių neįsileisti į savo sąmonę šalies gyventojai negalėjo. Visgi, anot J. Pocienės, tik patys galime nuspręsti, kiek paisysime aplinkos nuomonės.
„Žinia, kad mes esame postsovietinė karta, kurios tėvai dar gyveno komunistiniame režime. Jei pamenate, visa to laikmečio propaganda buvo paremta mama, tėčiu ir vienu vaiku. Tai, be jokios abejonės, paliko pėdsaką žmonių sąmonėje. Tačiau iš kitos pusės, prieškarinėje Lietuvoje didelės šeimos tradicija tikrai buvo: pakanka pažvelgti į mūsų senelių ar prosenelių šeimų nuotraukas“, – sako J. Pocienė.
Pašnekovei pritaria ir L. Juravičienė, siejanti lietuvių nenorą auginti daugiau vaikų su visa Vakarų Europa. Anot psichologės, toks požiūris yra bendra rytinės Europos valstybių ir apskritai sočios visuomenės tendencija.
„Lietuvos atveju dabartinę situaciją galima komentuoti per okupacijos, t.y. per tautos, per ilgai buvusios be savo valstybės, prizmę. Tačiau aš būčiau linkusi požiūrio į vaikų skaičių šeimoje pasikeitimą sieti su kontracepcijos įsigalėjimu. Trumpiau tariant, kai tik žmogus pradėjo galėti valdyti gimstamumą, pradėjo keistis ir jo požiūris. Žmonės masiškai ėmė jaustis laisvesni, galintys patys priimti sprendimus, bet ši laisvė, deja, vėliau labai skaudžiai atsiliepia visai psichikai“, – įspėja L. Juravičienė.
Gyvenimas dėl savęs – saugumo iliuzija
Vienas svariausių argumentų, sustabdančių lietuvius nuo gausesnių šeimų turėjimo –gyvenimas dėl savęs, naujų dalykų išbandymas ir nepriklausomybės jausmas. Tačiau pernelyg didelis dėmesys savo asmeninių poreikių tenkinimui dažnai gali būti apgaulingas, virsti fiksacija ir tapti netgi psichologiniais barjerais ne tik bet kokios šeimos kūrimui, bet ir pačios asmenybės vidiniam bei išoriniam tobulėjimui.
„Teoriškai žmonės labai skirtingai sensta. Vienaip sensta tie, kurie laikosi labai brandaus gyvenimo būdo, nes jie su amžiumi tampa vis labiau save dalijantys kitiems, bendraujantys ir ieškantys prasmės. Bet yra ir kita pusė – žmonės, kurie to per gyvenimą nedaro, o tik sensta bei tenkina savo asmeninius poreikius ar troškimus. Akivaizdu, kad tuomet auga egoizmas, kuris baigiasi, jeigu remtumės psichologijos klasiku Eriku Eriksonu, neviltimi. Atitinkamai kita pusė – pilnatve“, – apibendrina L. Juravičienė.
Taip pat psichologė atkreipia dėmesį į tai, kad netvirtos, neapsisprendusios ar vis dar savo vietos ieškančios šeimos, visų pirma, spinduliuoja nesaugumo jausmą. O saugumo nebuvimas, suprantamas kaip bazinis psichologinis poreikis, yra pirmas dirgiklis, neleidžiantis jaustis gerai ne tik šeimoje, bet ir visuomenėje.
„Dabar lengvai galima pastebėti situaciją mokykloje. Liūdna, bet skiriasi, kokie ateina pirmokai ir kokie – vienuoliktokai: tarp vienuoliktokų tėvų nėra nė vienos poros, kurioje būtų nesusituokusių, o tarp pirmokų tėvų – tokių porų yra tik trečdalis. Žmonės pamiršta, kad jų netikrumas prieš save pačius, nežinojimas ir abejonės persiduoda vaikams ir apskritai pritraukia skyrybų riziką“, – komentuoja L. Juravičienė.
Psichologės teigimu, žmonės yra apskritai linkę sau daugybę būsenų įsikalbėti patys. Kaip pavyzdys tinka materialinis lietuvių būvis – nors šalies gyventojai ir negyvena blogai, bet noras skųstis ir nerimauti dėl savo padėties priveda prie to, kad lietuviai patys patiki savo nuogąstavimais. O jeigu žmogus mano, kad ir taip save visiems dovanoja, tai kaip jis pajaus, kokią naudą ir džiaugsmą atneša vaikai?
Kodėl daugiavaikės šeimos turtingesnės?
Lietuvoje nesvetimas požiūris, kad gausios arba daugiavaikės šeimos menkai tesusijusios su geru gyvenimu. J. Pocienė pabrėžia, jog tokias asociacijas sukelia prasčiausi gausių šeimų pavyzdžiai, kurie savo amoraliu elgesiu dažniausiai ir pritraukia tiek žiniasklaidos, tiek visuomenės dėmesį. Bet šie keli pavyzdžiai jokiu būdu nelaikytini visų daugiavaikių šeimų Lietuvoje atspindžiu.
„Nepaisant to, kad dėmesys nuolat skiriamas tam socialiniam sluoksniui, kuris yra skausmingiausias – alkoholikai tėvai, nesugebantys pasirūpinti nei savo, nei vaikų buitimi ir vaikus gimdantys dėl pašalpų – egzistuoja ir dar viena baimė – materialinis pagrindas. Juk dažnai didesnis vaikų skaičius yra siejamas su dideliu vargu. Tačiau šis teiginys yra neteisingas, kadangi auginti vieną vaiką yra gerokai sudėtingiau nei, tarkime, tris“, – lygina J. Pocienė.
Psichologė L. Juravičienė, kalbėdama apie daugiavaikes šeimas, atkreipia dėmesį į tai, kuo tokios šeimos pranoksta bet kurias materialines vertybes.
„Visi psichologai pasakys, kad mes esame besikeičiantys, jei tik leidžiame sau keistis ir to norime, siekiame. Vaikai į mūsų gyvenimą atneša labai daug ir net neaišku, kas yra dovana – ar mes vaikams, o gal vaikai mums. Iš tikrųjų tai esame dovanos vieni kitiems, bet tiesa ta, kad daugiavaikių šeimų tėvai išsiugdo neįkainojamas savybes: būti autoritetu, būti lyderiu, sugebėti organizuoti, dalinti save bei nesiskųsti nuovargiu“, - sako psichologė
Paklausta, kaip žmogui nepasiduoti aplinkos spaudimui, nepaklysti tarp svetimų minčių ir išsaugoti savo bei savo šeimos vidinę ramybę, L. Juravičienė pasidalino pokalbį apibendrinančia mintimi.
„Svarbu yra būti tvirtam, daugiau pasitikėti savimi ir kitais, bet svarbiausia – niekada nenustoti sau uždavinėti vieno paprasto klausimo – „kodėl aš gyvenu ir koks, visgi, mano tikrasis tikslas?“
