Pirmiausia, žinoma, kalba apie daugiau nei skandalingą „Negrįžtama žala: Translytiškumo manija, suvedžiojanti mūsų dukras“, (Irreversible Damage: The Transgender Craze Seducing Our Daughters), kurioje autorė drįso suabejoti, ar kiekviena mergaitė, sudvejojusi dėl lyties, tikrai translytė, klausti, kodėl reiškinys per pastaruosius metus taip išpopuliarėjo, ir net teigti kad jis gali būti susijęs su kolektyvine įtaka.
Pirmoji leidykla atsisakė ją spausdinti – knygą teko leisti savo lėšomis. „Amazon“ nesutiko jos pristatyti – ir tik kelios šeimos, susidūrusios su aprašomu reiškiniu, skyrė pinigų reklamai. Nė vienas apie knygas rašantis leidinys apie ją neužsiminė, per pristatymą Izraelyje Shrier buvo užpulta, susitikimus su skaitytojais lydėjo protestai, ji ne tik prarado darbą „Wall Street Journal“ bei kituose leidiniuose, bet ir pelnė didžiausios transfobės titulą. Ir, ko gero, tik advokatės išsilavinimas padėjo autorei išvengti teisinio persekiojimo.
Papiktinusi Ameriką Shrier paskatino ir audringas diskusijas daugelyje šalių. Tačiau įtakingi leidiniai „The Economist“ ir „The Times“ įvertino „Negrįžtamą žalą“. Ir tie, kurie ją perskaitė be išankstinių nuostatų, rado vertingų pastebėjimų apie translytiškumą ir nesutiko su kaltinimais transfobija. O užgrūdinta pirmosios knygos žurnalistė Shrier toliau smalsauja. Ir kapsto dar giliau: analizuoja, kaip psichoterapija padeda – ir kaip gali pakenkti.
Iš tokių nepatogių klausimų ir abejonių vertybėmis ir atsirado „Bloga terapija“. Pati turinti į paauglystę įžengusį sūnų ir susirūpinusi Z kartos psichikos sveikata, Shrier pastebi, kad šiuolaikiniai tėvai pernelyg pasitiki psichologais – skuba į juos kreiptis, atimdami iš vaikų galimybę patiems išspręsti savo problemas ir savarankiškai atsistoti ant kojų.
Gali pasirodyti, kad knyga pirmiausia skirta amerikiečių skaitytojams – rytų europiečiai dar nespėjo nei užsibūti komforto zonoje, nei papiktnaudžiauti psichoterapija, kuri – autorės nuomone – pernelyg daug dėmesio skiria vaikystės traumoms ir neigiamoms patirtims ir šitaip skatina bejėgystės ir aukos jausmą. Ir Amerikoje liberalūs tėvai užaugino nelaimingiausią, neryžtingiausią, labiausiai įsibaiminusią kartą istorijoje. Augdami šie vaikai gavo daug psichoterapijos, mokykloje jų nuolat klausdavo, kaip jautiesi, ir prašydavo papasakoti apie jausmus… Anot autorės kalbintų mokslininkų, nuolatinis susitelkimas į tai, kaip aš jaučiuosi skatina depresiją, nerimą ir narciziškumą. Mums nereikia tiek daug apie galvoti save – tai veikiau kenkia, nei padeda save atrasti.
Žinoma, autorė labai aiškiai atskiria žmones, kuriems tikrai reikia psichologinės pagalbos ir priežiūros nuo tiesiog nerimaujančių, nepatogių, prislėgtų, sutrikusių, kokiais visi kartkartėmis būname. Sveikas psichologinis diskomfortas, liūdesys ir nerimas yra mums netgi naudingi.
Autorė abejoja ir traumos teorija, kuri teigia, kad net menki vaikystės nemalonumai gali turėti ilgalaikį neigiamą poveikį suaugusiam žmogui – ji skatina pernelyg gilintis į nuoskaudas ir trukdo gyventi toliau. Juolab mūsų atmintis nėra visiškai patikima – nuolatos klausinėjami apie patirtas traumas galime prisiminti nebūtą – ar būtą kitaip. (Elizabeth Loftus – Amerikos psichologė, pirmoji pradėjusi tyrinėti atminties netikslumus, klaidingus prisiminimus, ir net dirbtinai sukurtus prisiminimus. Jos tyriminiai darbai iš esmės pakeitė psichologų ir neuromokslininkų požiūrį į žmogaus atmintį). Shrier nuomone, ne visos patirtos nelaimės turi ilgalaikį neigiamą poveikį, o rimti mokslininkai Richardas J. MacNally ir Martinas Seligmanas pabrėžia mūsų gebėjimą pakilti ir net sunkumus paversti stiprybe.
Knygoje taip pat analizuojamas pernelyg dažnas psichotropinių vaistų skyrimas vaikams ir nuolatinis dėmesys jausmams. Autorė įsitikinusi, kad toks elgesys skatina nesaugumą, nerimą ir priklausomybę nuo terapinių metodų. Nuolat skatinami gilintis į savo jausmus ir juos išgyventi šiandienos vaikai auga pernelyg baimingi ir nerangūs. O lengva prieiga prie terapijos gali paversti net menkiausias emocines reakcijas sutrikimais. Shrier ne tik svarsto, bet ir dalijasi pacientų, kurie iš pradžių patikėjo psichoterapeutų diagnozėmis, tačiau ilgainiui suprato, kad tai buvo greičiau madinga etiketė, pasakojimais.
Beveik po pusės amžiaus prisimindama senojo vaikų auginimo autoriteto Benjamino Spocko šūkį „Tėvai irgi žmonės“, Shrier siūlo grįžti prie autoritetingos tėvystės, kur tėvai ne tik rūpinasi vaikų gerove, bet ir moko juos atsakomybės, savarankiškumo ir gebėjimo įveikti sunkumus. Ir leisti vaikams klysti ir rizikuoti nuo pat mažens, kad jie augtų tvirtais ir atspariais suaugusiaisiais.
Kaip ir pirmoji, ši Shrier knyga sulaukė daug kritikos. Kai kurie psichoterapeutai ir mokslininkai teigia, kad jos argumentai per daug supaprastinti, o pritempti pavyzdžiai neatspindi visumos. Žmonės, kuriems padėjo psichoterapija, gina vienos ar kitos krypties atstovus – nors Shrier nieko nepuola, o tiesiog kelia gyvenimiškus klausimus, apie kuriuos dažnai vengiama kalbėti viešai. Knyga sukėlė ginčų ne tik tarp specialistų, bet ir tarp skaitytojų, kurie patys susidūrė su terapijos pranašumais ir trūkumais.
Kaip ir „Negrįžtama žala“, „Bloga terapija“ kelia nepriimtus klausimus apie šiuolaikinę psichoterapiją. Skatina susimąstyti apie terapijos tikslus ir poveikį. Tuo geriau, jei autorės nuomonė provokuoja ginčą – blogiau už blogą terapiją tik veidmainiška tyla.
Siūlome ištrauką iš šios knygos:
Krizė terapijos amžiuje
Šešiolikmetė Nora stovi prie jukaus moteriškumo slenksčio. Jos plaukai – tamsių tankių garbanų kaskada. Jai šypsantis, matyti dantenos ir kabės, o šypsena pagyvėja kaskart, kai ji pamini savo draugus. Man ji sakosi nuolat palaikanti su jais ryšį – visą dieną per „Snapchat“, net per pamokas. Ji mokosi didelėje privačioje gimnazijoje pietų Kalifornijoje, dainuoja mokyklos chore, vaidina visuose spektakliuose ir yra pirmūnė.
Nešaltą balandžio popietę mes sėdime ant medinių lauko kėdžių jos motinos ir patėvio kieme už namo. Nora atmeta plaukus ir dar sykį sukryžiuoja kojas, menkai dengiamas raukto sijono, tikrindama nuomonę, kad mes esame dvi suaugusios moterys: ji – žavesnis, modernesnis modelis.
– Visada turiu kokią nors draugę, kuri išgyvena ką nors baisiai rimto, – sako man Nora. – Nežinau, kodėl, bet taip yra nuolat.
Gimnazistėms tai atrodo normalu, todėl paklausiu, ką jos išgyvena. Nerimą, depresiją – vardija ji. Nesutarimus su tėvais. Daug savižalos.
Kokia ta savižala?
Draskymasis, pjaustymasis, anoreksija – tarška mergina. „Nepaiso esminių poreikių. Tarkim, viena mano draugė, kai būna duše, atsuka pernelyg karštą arba šaltą vandenį.“
Gerai. Kas dar?
– Trichotilomanija.
– Kas tai?
– Peša sau plaukus. Tai – rimta.
Trichotilomanija, dar vadinama „plaukų rovimo sutrikimu“, yra potraukis rauti plaukus iš skalpo, blakstienų, antakių, kylantis dėl nekontroliuojamo poreikio nusiraminti. Nora vardija disociacinį tapatybės sutrikimą, lyties disforiją, autizmo spektro sutrikimus, Tureto sindromą – šie sutrikimai kadaise buvo reti, tačiau tarp jaunosios kartos atstovų tokie nebėra.
Nora yra neblogai susipažinusi su tuzinais psichikos sutrikimų, tarsi prie lovos laikytų Diagnostinį ir statistinį psichikos sutrikimų vadovą (nelaiko).
Atsižvelgiant į tai, kaip prastai laikosi daugelis jos draugų, galima būtų pasiūlyti jiems terapiją – regis, tikrai praverstų. Tiesą sakant, „didžiuma“ Noros draugų jau lanko terapiją – daugelis net keletą metų, tvirtina ji. Keli vartoja psichotropinius medikamentus.
Ar tai padeda?
– Sakyčiau, kai kuriems taip. Kitiems – neaišku. – Nora gūžteli pečiais. – Mano draugė... Nesakysiu jos vardo. Prasidėjus COVID-19, ji pajuto smarkų nerimą. Ji geria vaistus jau kelerius metus. Lankosi pas psichoterapeutą. Ir, mano nuomone, jai tik blogėja.
Nora susimąsto.
– Nuoširdžiai manau, kad ji jautėsi geriau, kol nevartojo vaistų.
Klausiu Noros, kas kamuoja juos draugus. Nora pakartoja, kad jie išgyvena „tikrai sunkius dalykus“, bet kai paklausiu, ką konkrečiai, ji atsako miglotai: įtemptus santykius su bendraamžiais, išsiskyrimus, nesutarimus su tėvais.
Kai sutikau Norą, jau buvau apklaususi užtektinai paauglių, kad suprasčiau, jog ji neišsisukinėja nuo klausimo. Paauglių bendravimas šiandien vyksta beveik nepertraukiamai, jis daugiausia elektroninis ir net tarp paauglių mergaičių daug paviršutiniškesnis, negu buvo karta anksčiau. Jos rečiau atveria širdis, dažniau keičiasi memais. Net savo geriausioms draugėms jos pasako tik tai, kad išgyvena kažką blogo ir rimto, kažką, dėl ko joms reikės draugių užuojautos ir atlaidumo.
Kai kurios Noros draugės skundžiasi, esą jų tėvai „emociškai smurtauja“, bet kai paklausiu Noros, kodėl jų psichoterapeutai nepaskambina Vaikų apsaugos tarnybai, ji nesutrinka. Taip, ji mano, kad jos truputį perdeda. Kad išsaugotum draugystę, tu nerodai, kad jomis netiki.
Yra dar kai kas. Nora nuleidžia smakrą, susigėdusi dėl to, ką tuoj išpažins: „Pastebėjau, kad daug žmonių mini savo psichikos problemas, kad palaikytų pokalbį. Tai – tarsi mada.“
Nuraminu ją, kad ji – bene dvylikta paauglė, kuri man tai sako. Ji atsidūsta.
Ką reiškia turėti tiek daug draugų, kenčiančių nuo nerimo sutrikimų ir depresijos? Tiesą sakant, sako ji man, tie, kurie neturi diagnozės, jaučiasi atstumti.
– Iš tavęs tikimasi, kad turėsi psichikos problemų. O tie dalykai, kurie normalizuojami... jie nėra normalūs, – sako ji. – Mane tai supa, taigi tam tikra prasme tai tapo mūsų naująja norma. Kaip tai gali manęs neveikti, kaip galiu nesijausti prislėgta?
Klausiu jos, kodėl slegia turėti kenčiančių draugų.
– Aš pažįstu tris žmones, kurie buvo ilgam laikui paguldyti į psichiatrijos įstaigas. Pažinojau vieną, kuris nusižudė, – sako ji. – Visi jie buvo gimnazistai.
Norai sekasi daug geriau negu daugumai jos bendraamžių ir daugeliui jaunuolių, kuriuos kalbinau: ji turi draugų grupę, nuolatinį vaikiną, puikiai mokosi ir planuoja savo ateitį. Ji nevartoja jokių psichotropinių vaistų ir nelanko terapijos.
Bet ji taip pat atsainiai į vieną krūvą suplaka dvi draugų grupes: tuos, kurie serga tokia sunkia psichikos liga, kad jiems reikia stacionaraus psichiatrinio gydymo, ir tuos, kurie siekia suprasti, kodėl jaučiasi nelaimingi, ir atranda diagnozes. Kaip ir daugelis jaunuolių, su kuriais kalbėjausi, ji mano, kad gimnazijos draugai, kuriuos kamuoja „egzaminų nerimas“ arba „socialinė fobija“, yra pradžioje psichologinio spektro, besibaigiančio , tarkim, tokiu atveju, kai moteris nuoga ateina į parduotuvę.
Sakote, jiems reikia terapijos?
Psichikos sveikatos sistema sėkmingai įpiršo visai kartai idėją, kad didelė jos dalis serga. Minčiai, kad jų psichikos sveikata yra „gera“, pritaria mažiau negu pusė Z kartos atstovų. Jie nemano, kad normalioje harmoningo gyvenimo tėkmėje visada kyla psichikos sveikatos problemų. Į savo psichiką jie žiūri kaip į buksmedį, kurį samdytas sodininkas turi nuolatos genėti.
Ši jaunoji karta gavo daugiau terapijos už bet kurią kitą ankstesnę kartą. Beveik 40 procentų jaunosios kartos atstovų yra gavę psichikos sveikatos specialisto paskirtą gydymą – palyginti su 26 procentais X kartos atstovų.
42 procentai jaunosios kartos atstovų šiuo metu turi psichikos sutrikimo diagnozę, kuri vis dažniau paverčia „normą“ anomalija. Vienas iš šešių 2–8 metų vaikų JAV turi diagnozuotą psichikos, elgesio arba raidos sutrikimą. Daugiau kaip 10 procentų Amerikos vaikų diagnozuotas ADS – dvigubai daugiau už tikėtiną paplitimą, paremtą populiacijos apklausomis kitose šalyse. Beveik 10 procentų šiandienos vaikų diagnozuotas nerimo sutrikimas.8 Šiuolaikiniai paaugliai taip smarkiai tapatinasi su šiomis diagnozėmis, kad deda jas į savo socialinių tinklų profilius, greta nuotraukos ir pavardės.
Jeigu paklausiate psichikos sveikatos ekspertų, ar jaunimas apskritai turi nediagnozuotų psichikos sveikatos problemų, jie visada atsako teigiamai. Vadinasi, ekspertų manymu, neturėti psichikos sveikatos problemos tampa vis didesne anomalija.
Mes prišėrėme jaunosios kartos atstovams daugiau vaistų nuo nerimo ir antidepresantų, negu jų vartojo visos ankstesnės kartos. Mes darėme jiems daugiau nuolaidų dėl psichikos sveikatos mokykloje ir sporte. Jiems gresia mažesnė stigma, kad gauna psichikos sveikatos gydymą, o suaugusieji jų gyvenime rodo jiems didesnį emocinį jautrumą.
Nuo tos akimirkos, kai jie pirmą kartą netvirtomis kojomis nusvyravo svetainės kilimu, tėvai taikė jiems terapinį auklėjimą. („Matau, kad išgyveni stiprius jausmus. Kaip norėtum juos išreikšti, Adamai? Gal norėtum patrypti kojomis? Ar pagriežti dantimis?“) Jų mokytojai taikė terapinius pedagogikos metodus („Papasakok man apie savo piešinį, Madison. Ką jis tau reiškia?) ir skaitė jiems knygas apie tai, kaip „suvirškinti“ savo jausmus.
Prieš dešimtmetį žurnalo „Slate“ autorė pastebėjo, kad išsilavinę tėvai, norėdami apibūdinti netinkamą elgesį, užuot vartoję moralinę kalbą, ėmė vartoti terapinę. Mes staiga pamatėme, kad paauglių mylimi herojai, nuo Heko Fino iki Dilano Makėjaus, kenčia nuo nediagnozuoto „prieštaraujančio neklusnumo sutrikimo“ arba „elgsenos sutrikimo“. Atsakomybė išslinko pro kiemo duris.
Staiga kiekvieną drovų vaiką ėmė kamuoti „socialinis nerimas“ arba „generalizuotas nerimo sutrikimas“. Kiekvienas keistas arba nevikrus paauglys ėmė priklausyti „spektrui“ arba bent jau buvo arti to. Vienišiai sirgo „depresija“. Nerangiuosius vargino „dispraksija“.
Tėvai nustojo barti „išrankius valgytojus“. Jie diagnozavo „maisto vengimą“ ir ėmė vengėjams pataikauti. (Oficiali diagnozė: „valgymo vengimo / ribojimo sutrikimas“ arba ARFID). Jeigu vaikas zyzdavo dėl niežulį keliančios etiketės marškinėlių vidinėje pusėje arba skųsdavosi, esą triukšmas koridoriuje neleidžia jam gerai išsimiegoti, jo tėvai neliepdavo jam nekreipti dėmesio: jie nupirkdavo jam itin minkštos medvilnės drabužių be etikečių, o jo kambaryje pastatydavo baltojo triukšmo aparatą, kad spręstų jo „sensorinės integracijos problemas“. Negalima barti vaikų dėl netvarkingos rašysenos (tai – „disgrafija“). Nuliūdusiems vaikams nevalia sakyti, kad prisitaikyti prie naujo miesto arba naujos mokyklos reikia laiko (juos kamuoja „persikėlimo depresija“). Nereikia raminti vaikų, kad vasarą normalu ilgėtis draugų („vasaros nerimas“).
Mes visi taip ilgai plaukiojame tarp terapinių sąvokų, kad nebepastebime vandens. Atrodo, visiškai suprantama kalbėti apie vaiko „traumą“ dėl augintinio mirties arba įprastą pažeminimą, kad jį paskutinį išsirinko į sporto komandą.
Per vieną mėnesį į žinias pateko trys laiko dvasią įkūnijančios istorijos: Amerikos pediatrų akademija 2022 metais atšaukė, ko gero, šimtmetį galiojusią standartinę tvarką ir paskelbė, kad galvinėmis utėlėmis užsikrėtusių vaikų nebereikėtų iš mokyklos išsiųsti į namus; geriau jau visus mokinius apkrėsti kraujasiurbiais parazitais negu kęsti emocinę stigmą, kad buvai išsiųstas namo. „Washington Post“ „psichikos sveikatos specialistas“ informavo skaitytojus, kad neteisingas asmens vardo ištarimas žaloja jo psichiką. O Niujorko universitetas atleido legendinį organinės chemijos profesorių, geriausio savo srities vadovėlio autorių, kadangi pasirodė, kad jo ikimedicininių studijų studentams keliamuose reikalavimuose (ir vertinimo skalėje), kuriuos jis taikė kelis dešimtmečius, nebuvo teikiama pirmenybė gerai studentų savijautai.
Mūsų prestižiškiausiuose universitetuose pridygo „studentų sveikatingumo centrų“. Mūsų geriausi sportininkai traukiasi iš varžybų, kad pasirūpintų savo psichikos sveikata, o jaunosios Holivudo žvaigždutės, princas Harry’is ir plejada „Grammy“ laimėtojų kalba apie „darbą“, kurį dirba per terapiją, kovodami su nuolatiniu nerimu ir depresija. „Gera sveikata“ ir „trauma“ sudaro polifoninį garso takelį, kuriam skambant jaunoji karta sulaukė pilnametystės.
Septyniasdešimt penkeri greitos psichikos sveikatos gydymo ir paslaugų plėtros metai atvedė mus čia – stebėtis dar neregėtu psichologiniu Amerikos jaunimo trapumu.