Kažkur tolumoje išgirstu žmonių šnabždesius:
- Reikia viską išbandyti dabar, arba niekada... Ir kodėl turėčiau to nedaryti?
Esu vienturtė, nors tikriausiai turėčiau turėti mažiausiai tris brolius ar seseris... Bent tiek priskaičiavau aš, kaip ten buvo iš tikrųjų - nebesugaudysi... Ilgą laiką, kaip ir dauguma vaikų, gyvenau su motina ir patėviu. Nepasakyčiau, kad iš pažiūros buvo ideali porelė, motinos kumpa nosis, o patėvio ilgos rankos (vadindavau jį makaka), vien pažiūrėjus į juos imdavo juokas. Nors oficialiomis žiniomis, tai - inteligentų šeima...
Abu turėjo darbus, užsiimdavo papildoma veikla, motinos skaitovų būrelis, kiekvieno sekmadienio popietės praleistos bažnyčios chore, įvairūs menininkų susibūrimai, sueigos (nevadinsiu jų „pjankėmis“, kaip kilusiai iš menininkų šeimos, negražu), patėvio fotografija (net dabar nuogų bobų siluetai šmėžuoja atminty, bet menas lieka menu). O ir gyvenome ne kokioje kaimo pašiūrėje, o menininkų pamėgtame Užupyje.
Ak, tas vizualiai idiliškas gyvenimas... Kaimynė Zoja mane sutikusi nuolatos aikčiodavo iš nuostabos: „Kokia nuostabi ir darni šeima.“ Nesuprantu, ar ji sakė nuoširdžiai tuo tikėdama, ar kaip ir dauguma žmogystų, nekišdavo akių į svetimų žmonių reikalus, nors galbūt ir žinojo, jog kažkur kažkas vyksta ne taip, kaip turėtų būti mūsų humaniškoje visuomenėje. Gal ta Zoja buvo ir nieko moteriškaitė, bet kai ją prisimenu, panyžta delnai ir kumščiai savaime gniaužosi... Pagalvoji – na, ir kam tas pyktis?
Kai pirmą kartą sužinojau, jog motina pastojo, buvo saulėtas vasaros sekmadienis... Šventa diena! Dusliame kambaryje nuo kaitros ir patėvio rūkomos pypkės, iš kurios sukosi dūmų ratilai, kad net griaužė akis, katinas Mauricius bandė rasti kokią atokesnę ir vėsesnę vietelę...
Aš sėdėjau savo kambaryje ir krapščiausi pakaušį, galvodama, ką čia būtų galima nuveikti... Bet net nespėjus įsigalvoti atėjo motina. Niekad nepatikdavo, kai ji įsliūkindavo į mano kambarį ir sudrumzdavo mano ir taip nevisai skaidrias mintis... Nors galbūt šį vienintelį kartą nudžiugau, nes ji tyliai į ausį pašnabždėjo, jog aš turėsiu broliuką...
Pagalvojau, kad kažkas vis dėlto šiame nykiame pasaulyje vyksta ir gražaus... Kitą dieną, patėviui dar būnant darbe, motina man pranešė, jog mes turim tuoj pat susikrauti daiktus ir išeiti. Nieko tada nesupratau, nepamenu, kodėl mes taip ir likom ten pat, kur gyvenom ir kodėl laukto broliuko taip ir nebuvo. Bet tą dieną patėvis grįžo gerai išgėręs... Ryte nuo visų linksmybių motinos paakiai pamėlynavo, o ranka sukiojosi kaip karuselės. Sakė, kad nukrito nuo laiptų.
Įdomu, kad visada aiškinimaisi būdavo panašūs, nieko naujo nesugalvojo, nors man metų daugėjo, o naivumas mažėjo... Buvo ir antras, ir trečias kartas. Ne visada man besakydavo apie esamą nėštumą... Vieną dieną radau motiną pasruvusią krauju tualete... Šiandien suprantu, jog tai buvęs persileidimas, bet tada buvo paaiškinta, jog čia ta kasmėnesinė mergaičių liga, kuri, beje, man dar nebuvo prasidėjusi... Jos laukimas tikrai apkarto... Bet kai ji pagaliau atėjo, net mokytojai raportavau, jog pagaliau tapau moterimi, ir kad tas srūvantis kraujas iš tarpukojo nėra toks baisus, kaip suaugusieji nupasakoja (o mintyse dar pagalvojau, kad motinos atvejis tik rodo apie palaido gyvenimo teikiamus antausius). Tą dieną aš ir mano mėnesinės triumfavom...
Būdama šešiolikos metų su klase išvažiavome į Slovakijos kalnus. Pirma kelionė, atskirai nuo tėvų, žadėjo daug... Bet net nenutuokiau, kad ji atneš tiek daug nesapnuotų ir nesvajotų naujovių. Grįžtant į Lietuvą gavau žinutę, jog motina ir patėvis rasti negyvi: diagnozė – apsinuodijo smalkėmis... Pagalvojau, jog įdomi mirtis...
Visą jaudulį nugesino aplink mane sėdinčių drėgnos ir užjaučiančios akys. Neverkiau, bet stengiausi išlikti oriai nuliūdusi. Laidotuvės atrodė, jog virs į amžinybę. O dar tie ponų ir ponių užjaučiantys žodžiai, blevyzgojimai, kas dabar bus su manimi. Tuo tarpu man kirbėjo mintis, kur mano katinas Mauricius... Vienas kaimynas sakė, kad neva jį matęs kieme lekiojantį, kitas bandė įteigti, jog jis mirė kartu su tėvais... Paieškos truko kelis mėnesius, niekada nepraradau vilties, kad jis gyvas... Tikėjau, kad jei Mauricius ne su manimi, tai bent jau kitose gerose rankose. Taip manau ir dabar, įsivaizduoju kaip jis sau vartosi ant lovos kokioje jaukioje pašiūrėje ir svarsto, kur šiuo metu randasi pelių migracijos kelias...
Neteko augti vaikų namuose... Priglaudė viena moteriškaitė, kuri pasirodė esanti mano tolima giminaitė... Nesipriešinau ir dėlto nesigailiu... Aplankau ir šiandien ją, pasodinu gėlių, uždegu žvakutę, pakalbinu, nors atsako ir neišgirstu, bet žinau, jog ji šalia manęs, sėdi ant suoliuko ir juokiasi iš mano svaičiojimų...
Nebuvo jos gyvenimas lengvas, dirbo valstybinėje įstaigoje, augino mane, kurią gavo pačiame paauglystės žydėjime, bet prisimenu tik jos šypseną ir nuolat kartojamą frazę: „Nekrėsk, vaikeli, šunybių“... Buvau išbujojusi ir laiminga merga, palikusi užmaršty pridvėsusią Užupio rezidenciją... Gal dėl to, kad ji atsirado mano gyvenime iš svetimųjų tarpo, niekada nesipriešinau jos auklėjimo metodams, o ir buvimas ir laisvalaikio leidimas su pagyvenusia keista moteriške visada atrodė smagus...
Kartą pamačiusios parduotuvėje nuolaidą spurgoms, prisipirkome jų tiek, kad suvalgiusios jas visas, jautėmės tarsi gyvi lavonai, o per televizorių rodė rugsėjo 11 dienos įvykius... Net ašaros tryško iš pilvo sopulio... Tada Anai sakiau, jog mane guodžia tik viena mintis, kad tiems Amerikoje dabar yra žymiai blogiau. Nebarė manęs už tokias šnekas, tik tarp kitko pasakė, kad tokius baisumus žiūrint nereikėtų blevyzgoti ir džiaugtis savo apsirijimo mažesniu sopuliu... Bet televizoriaus neišjungė...
Aštuoniolikto gimtadienio proga, kai išsilaikiau vairavimo teises, Ana man padovanojo dviratį – tai buvo pirmas įnašas į mano vairavimo stažą. Aplėkėm kartu aplink visą Vilnių, kitą rytą neprisėdome ant savo minkštųjų kūno dalių ir kojos keistai išsiskėtė... Po savaitės prašiau žygio tęsinio, bet pasakė, kad ne jos amžiui su manim trankytis... Ta proga išėjau su draugėmis į klubą ir pirmą kartą gyvenime vos parvilkau kojas, tiesą pasakius, net nepamenu ar aš pati jas parvilkau, ar kažkas padėjo...
Ryte mano kambaryje sklido baisus pagirių tvaikas, o Ana paruošusi man sultinio raportavo: „Juk sakiau nekrėst šunybių“... Atsakiau, kad dar tokio skanaus sultinio pats dievas nėra ragavęs ir pakštelėjau jai į skruostą...
Atsiėmusi bakalauro diplomą nuskuodžiau į ligoninę, kur Ana stengėsi sveikti po hemoterapijos... Parodžiau diplomą, o ji su šypsena sakė, jog tai jos laimingiausia diena... Gal pirmą kartą gyvenime mano akyse pasirodė nuoširdžios ašaros... Po savaitės Ana susitiko su Mauricijum, dabar abu sėdi ant minkštos sofos ir nagrinėja mano gyvenimo vingius... Liūdna, kai iškeliauja artimas žmogus, nors lieka prisiminimai ir atrodo iki šiol užuodi paliktą kvapą, bet nebėra kam pasako: „Juk sakiau nekrėst šunybių“...
Jau penkeri metai, kai su vyru prisiekėme vienas kitam visada būti kartu... Ta proga, pasiėmę šampano butelį, nuėjome pasimatyti su Ana, juk ir jai tai šventė... Išgėrėm po stiklinaitę putojančio birzgalo, nors Ana ir nepalietė savojo, bet mes žinom, jog ji čia su mumis, tik ragauja skirtingus gyvenimo syvus, gal kokią kirminų trauktinę...
Mūsų sūnus Jokūbėlis toks padykęs, kad vos spėjame su juo lakstyti... Su vyru vis bandom išsiaiškinti, kuris jį labiau lepina. Kalboms išsisėmus nusprendžiu, jog man reikia užsiimti kokia nors papildoma inteligentiška veikla. Iš vyro šypsenos suprantu, kad manimi netiki...
Tad nuėjau ir užsiregistravau į pradedančiųjų fotografų kursus. Jonas į tokią mano užgaidą atkirto: „Žmonele, nepretenduok būti tuo, kuo nesi“, apkabino ir pabučiavo, o Jokūbėlis lakstė aplink ratu ir rėkė: „Šiandien tėtis mamą pamylėjo“... Ir kaip tu nesidžiaugsi gyvenimu...
Su meile Saulė
