- Kaip persileidimas psichologiškai paveikia moterį?
- Kaip ir bet kokia kita netektis – sukelia praradimo jausmą ir sielvartą. Kokio stiprumo ir trukmės poveikis bus moters psichologinei savijautai, priklauso nuo daugelio individualių veiksnių.
Dažniausiai persileidžiama nėštumo pradžioje, kai moteris suvokia besivystantį vaisių kaip savojo „aš“ dalį, todėl praranda ne tik svajones, susijusias su motinyste ir būsimu kūdikiu, bet ir dalį savęs.
Mano klinikinėje praktikoje nebuvo nė vienos persileidimą patyrusios moters, kuri nebūtų jautusi praradimo, sutrikimo, liūdesio, nusivylimo, pykčio ir kaltės jausmų. Deja, dažnai negimusio kūdikio netektį patyrusios moters sielvartas neigiamas arba nuvertinamas. Pora – tiek moteris, tiek vyras – lieka už „leistino“, matomo, arba socialiai įteisinto, gedėjimo ribų: dažnai nepastebima, kokį didžiulį poreikį išgedėti savo netektį turi negimusį kūdikį praradę tėvai.
Labai retai psichologinės būsenos pablogėjimas siejamas būtent su šia netektimi, o juk ji sukelia moteriai daug kančios, atsiliepia savivertei ir ilgesniam laikui paveikia jos emocinę būseną.
- Kaip įveikti kaltės jausmą?
- Įvykus persileidimui dažniausiai moterį kamuoja neracionalus, nepagrįstas kaltės jausmas. Būtina pasakyti, kad ji nekalta dėl šios nelaimės, tačiau taip pat svarbu suprasti, kad ji jaučiasi būtent taip ir leisti jai išreikšti šį jausmą. Moterį gali kamuoti mintys apie tai, kad kažką padarė neteisingai ar nepakankamai gerai, pavyzdžiui, nelabai norėjo kūdikio, per mažai rūpinosi savimi ir kt.
Jei leisime moteriai atvirai kalbėti apie savo nutrūkusį nėštumą, neišsipildžiusias svajones, norus, slegiančias mintis, išgyvenamą praradimą, jei patys dalinsimės savo jausmais ir skatinsime ją pasidalinti savaisiais, jei nevertinsime jų ir nesiginčysime, padėsime moteriai drąsiau išgyventi savo bejėgiškumą, stoti akistaton su neišvengiamu kūdikio mirties faktu. Svarbu neužkrauti moteriai papildomos kaltės, nesustiprinti šio jausmo, bet ir nenuvertinti jo. Laikui bėgant moteris pamažu atgauna pasitikėjimą savimi, kuria realesnį buvusio nėštumo vaizdą, pradeda įsisąmoninti, kas buvo ir kas nebuvo jos galioje taip dramatiškai nutrūkusio nėštumo metu.
- Kokius jausmus patiria vyrai, kai sužino, kad užsimezgusi įsčiose gyvybė nebeateis į šį pasaulį?
- Jie mažiau rodo savo slogius jausmus dėl kūdikio praradimo arba apskritai juos neigia, tačiau tai nereiškia, kad neišgyvena netekties. Vyrai taip pat jaučia sielvartą, liūdi ir pyksta praradę negimusį vaiką. Pastebėti, ką vyras išgyvena, gali būti sunkiau, nes dažniausiai iš karto po persileidimo jis puola rūpintis savo moters sveikata ir jos emocine būsena, stengiasi palengvinti jos naštą. Matančiam, kaip moteris kenčia dėl įvykusio persileidimo, vyrui gali kilti kaltės jausmas dėl moters patiriamo skausmo. Prisiimdami perdėtą atsakomybę vyrai labiau linkę kaip nors situaciją „ištaisyti“, o ne pripažinti, kad ir patys kenčia bei sielvartauja. Tačiau ši kaltė yra nepagrįsta (aišku, jei nebuvo sukelta realaus fizinio ar psichologinio smurto prieš nėščią moterį).
- Kaip išgedėti šią netektį?
Svarbu, kad ir moteris, ir vyras pagarbiai žiūrėtų į savo sielvartą. Natūralu, kad kyla įvairių slegiančių jausmų, neįprastų būsenų, gali nesinorėti bendrauti, sunkiau dirbti, keičiasi nuotaikos, gali apimti jausmas, kad gyvenimas sustojo ar nutrūko. Būtina neslopinti savo jausmų, nesislėpti po „geležinės moters“ ar „geležinio vyro“ kauke.
Reikia išgedėti, išsielvartauti, duoti sau laiko, suteikti erdvės tarpusavio pokalbiams apie patiriamą skausmą. Padeda įvairūs ritualai: medelio pasodinimas, laiško negimusiam vaikui parašymas, simbolinis prarasto kūdikio palaidojimas, vardo jam suteikimas ar kitoks šios netekties įprasminimas. Svarbu leisti sau ir kitam įgyvendinti keisčiausius norus bei sumanymus, susijusius su praradimo įprasminimu. Kurį laiką bus sunku, tačiau gedėjimas yra banguojantis procesas – išgyvenimai atslūgsta ir vėl sugrįžta, po to vėl atslūgsta ir sugrįžta su truputį mažesne kančia. Pamažu darosi vis lengviau, psichika prisitaiko prie naujos realybės –
keičiasi jausmai, būsenos, mintys ir norai. Leidžiant sau gedėti, neskubinant savęs iš lėto atrandama vidinė ramybė.
- Moterys persileidimo naštą jaučia metų metus. Kaip ją palengvinti?
- Jei persileidimas įvyko seniai, o moteris vis dar jaučia, kad emociškai nešioja naštą, ši patirtis tarytum nepaleidžia, apsunkina tarpasmeninius santykius arba trukdo ryžtis kitam nėštumui, reikėtų kreiptis psichologinės, psichoterapinės pagalbos. Moteris pasijustų geriau, jei prisiliestų prie savo ne iki galo išgyvento sielvarto, leistų sau galutinai išgedėti netektį.
- Kaip nutrūkusio nėštumo patirtis gali paveikti tolesnį moters gyvenimą?
- Poveikis gali būti dvejopas. Kaip minėjau, labai svarbu, kad ši netektis būtų tinkamai išgedėta. Priešingu atveju gali pablogėti psichinė ir fizinė sveikata. Kadangi persileidimas yra išbandymas visai šeimai, joje kartais pašlyja santykiai, moteriai gali būti sunku pastoti arba ji gali vengti pakartotinio nėštumo, taip nesąmoningai saugodama save nuo kito persileidimo.
Tai apriboja moters gyvenimą, gali nuvesti poros santykius į aklavietę. Perdėtas savęs kaltinimas kartais neigiamai atsiliepia kitiems vaikams, santykiuose su jais moteris (arba abu tėvai) gali nesąmoningai siekti išpirkti savo kaltę negimusiam kūdikiui.
Tačiau galimas ir kitoks poveikis. Bet kurioje krizėje slypi ir galimybė. Paradoksalu, bet per kančią žmogus sužino, kokios didžiausios vertybės. Gali iš esmės pasikeisti moters (taip pat ir vyro) požiūris į gyvenimą, o pasirinkimai tapti sąmoningesni.
