– Pirmą vaiką gimdėte ligoninėje. Kas lėmė, kad antrojo nusprendėte susilaukti namie?
– Ir pirmąjį norėjau gimdyti namuose, tačiau nesusiklostė galimybės, nespėjau pasiruošti, todėl gimdžiau ligoninėje. Tiesiog pasirinkau norimą gydytoją ir iš Vilniaus važiavome į Kauno Krikščioniškuosius gimdymo namus. Dėl antrojo visos abejonės dingo dėl karantino sąlygų. Gimdyti vienai, be vyro, be pasitikinčio žmogaus šalia, dar su kauke – man tai nėra tinkamas gimdymas. Jausčiausi nesaugiai tiek savo, tiek vaiko atžvilgiu. Medicinos darbuotojais, deja, tiek nepasitikiu. Šiais laikais medicina gimdymą pavertė medicinine procedūra, kuri kartais įvyksta natūraliai. Mano suvokimu tai yra natūralus procesas, kuriam kartais prireikia medicininių intervencijų. Gimdymas man yra sakralus, reikalaujantis daug pasiruošimo iš savęs pačios procesas, o ne tiesiog atsakomybės numetimas gydytojams.
– Neretai tokius sprendimus moterys priima pasiremdamos bloga ankstesnių gimdymų patirtimi. O koks buvo jūsų pirmasis?
– Negalėčiau pasakyti, kad mano pirmasis gimdymas buvo bloga patirtis. Viskas buvo pakankamai gerai, nors aiškiai supratau, jog toks gimdymas nepateisina mano lūkesčių. Tarsi nėra jame gyvasties. Tokiu sakraliu momentu atsiduri tokioje aplinkoje, kuri yra šalta, tuščia, mechaniška... Ir dar trukdoma vykti natūraliam procesui: gulima poza, prakirpti vandenys, ko daryti tikrai nebuvo būtinybės. Nėra jaukumo, energijos, susikaupimo ir visiško atsidavimo savo kūnui ir gimdymui. Tada ir suvokiau, jog galėjau sėkmingai gimdyti namuose.
– MInėjote, kad niekas nevyksta netyčia ir nebūna netyčiukų vaikų.
– Taip, kiekviena mūsų gyvenimo situacija yra pasekmė labai daugelio procesų: mūsų veiksmų, minčių, galų gale, tai net ir tam tikra sielos pasirinkto kelio kryptis. Ir net jei mes per protą kažko nenorime, bandome atmesti, logika sako „Ne“, tačiau pamirštame į savo gyvenimą pažiūrėti iš aukščiau. Tarsi mes kažkur danguje, ne šiame gyvenime, žiūrime į save ir ką matome? Kaip vertiname save taip logiškai ir materialiai mąstantį? Taip ir su „netyčiukais“ – jie ateina tada, kada reikia, ir pas tuos tėvus, pas kuriuos reikia ateiti. Viskas yra planuota ir yra didelio paveikslo dalis.
– Esate astrologė. Ar turi įtakos vaiko gyvenimui, kur ir kaip jis gimė, kokias emocijas išgyveno jo besilaukianti mama?
– Tiksli gimimo data su laiku ir vieta gali pasakyti, su kokiais gebėjimais ir pamokomis atėjo vaikas. O kaip jis gimė, kokias emocijas išgyveno mama ir kaip tai įtakoja vaiką, tyrinėja prenatalinė ir perinatalinė psichologija, kuria labai domiuosi. Nėštumo ir gimdymo periodas turi milžinišką įtaką vaikui. Besilaukiančios mamos būsena ir santykis su vaiku iki jam sukaks 3 metai – tarsi vaiko pasąmonės pamatas. Tai vienas svarbiausių periodų, kai mama stipriai turi tobulėti, suvokti ne tik save ir emocijas, bet ir savo pačios vaikystės traumas. Jos iškyla su poreikiu spręsti, nes nespręstos persiduoda vaikui ir kitoms kartoms. Ir tai sukuria įtaką vaiko raidai, asmenybės formavimuisi.
– Kaip stipriai ir atsakingai reikia ruoštis gimdyti namie?
– Didžiausias pasiruošimas – emocinis, energetinis. Tu turi aiškiai žinoti ir suprasti, kodėl tai darai, kodėl tai taip svarbu, kas aplamai tas gimdymas. Taip pat būtina įsivertinti, o kaip man sekasi būti moteriškai, motiniškai, kokia mano emocinė būsena pastaruosius porą metų? Kaip giminėje yra su šiomis savybėmis? Kokios moterys mano giminėje? Gimdymas nėra pavienis procesas. Jame sujudinama giminės energetika ir viskas yra kur kas subtiliau ir plačiau, nei mūsų protas vertina. Neturi būti baimių, abejonių. Atsakomybė gula tik ant savęs su priėmimu bet kokio scenarijaus. O visa kita, kaip susirasti dulą, paruošti vietą ir t. t., yra labai mažos smulkmenos. Nors tose šalyse, kur gimdymas namuose yra normali ir net skatinama praktika, tai net ir techniški dalykai, tokie, kaip poza, kvėpavimas, jaukiai paruošta erdvė, medicinos personalas šalia – sukuria daugybę sėkmingų gimdymo namuose istorijų.
– Ar kamavo kokios baimės, nepasitikėjimas?
– Turbūt normalu, jog taip, bet daugiau tai buvo natūrali bendrai gimdymo baimė, nei būtent gimdymo namie. Jei nėštumo metu būtų kamavusi baimė, būčiau apsisprendusi organizuotis gimdymą ligoninėje. Baimė labai stipriai pablogina bet kokias situacijas, todėl į ją būtina kreipti dėmesį. Naudoti kaip rodiklį, ką dirbti su savimi ir kaip planuoti situaciją.
– Kaip į tokį sprendimą reagavo šeima, prižiūrintys medikai?
– Žinojo tik vyras ir dula. Nenorėjau viešinti šio sprendimo, kad neeikvoti energijos resursų aiškinti, ginti savo poziciją ar gauti kreivų žvilgsnių ir gąsdinimų. Mama mano sprendimą puikiai nujautė ir tai jos visai nenustebino. Vieni giminaičiai tiesiog nustebo, kaip taip išvis įmanoma, kiti išvadino stipruole.
– Kiek jūsų manymu rizikuoja moterys, kurios gimdo namie? O jūs turėjote pasirengusi atsarginį planą?
– Rizika priklauso nuo pasiruošimo. Kiek nesi pasiruošusi, tiek ir rizikuoji. Suprantu, jog nesėkmingo gimdymo namie atveju spauda mirga marga, kaip galima būti tokiu neatsakingu, tačiau kodėl nemirga visomis nuostabiomis istorijomis? Kodėl nedaroma statistika, koks procentas medikų neapdairumo, padarytų klaidų ir žalos? Kodėl vis dar daugumoje klinikų gimdoma tik medikams patogioje gulimoje pozicijoje, jei natūralų ir sėkmingesnį gimdymą suteikia visai kitos pozos? Kodėl nekalbama apie epidūro galimą žalą, kai moteris negali tinkamai jausti kūdikio ir raumenų susitraukimai nepadeda jam? Rizika yra visur tokia pati, o jos santykis priklauso nuo pasiruošimo ir sprendimo. Tiek namuose, tiek ligoninėje. O planas buvo tik vienas: gimdyti namuose. O jei jausčiau aš ar dula matytų, kad kažkas ne taip – tiesiog važiuoti į ligoninę. Ir tai nebūtų nesėkmingas gimdymas namuose. Tiesiog jo pabaiga būtų kitoje vietoje.
– Grįžkime prie jūsų gimdymo. Esate sakiusi, kad šią patirtį galite palyginti su kosminiu jausmu. Papasakokite plačiau.
– Lyginant su pirmu gimdymu ligoninėje, stangų metu skausmas buvo labai įdomus! Tarsi mano kūną valdo kažkas kitas! Jis pats stumia. Toks kosminis jausmas, kurio neįmanoma žodžiais nusakyti. Gimdžiau tupėdama vonioje, jaučiau kiekvieną savo kūno centimetrą. Nors tai buvo skausminga, bet taip galinga. Aš pajaučiau pačią stipriausią gimimo energiją. Didelis ir galingas energijos pliūpsnis ir niekas jo neužgožė. Jokie vaistai, daktarai, jokio išsiblaškymo. Trukdė menkiausi pašaliniai garsai, norėjosi visiškos tylos išorėje, kad geriau koncentruotis į savo vidų. Ta energija buvo mano kūne. Per pirmą gimdymą to patirti neteko, nes iš „tos“ būsenos išėjau, o tikriausiai buvau „ištraukta“.
– Teigiate, kad gimdyme dalyvauja visi protėviai, jei tik pavyksta išsilaikyti „toje“ būsenoje, t.y. ryšyje su jais.
– „Ta“ būsena – tai ne tik ryšys su jais. Tai ryšys pirmiausiai su savimi, savo moteriškumu, savo vyru, ateinančiu vaiku, savo kūnu, reakcijomis, emocijomis ir visa protėvių linija. Tai sąmoningumas intuityvume, kai tu esi visu šimtu procentų savyje. Tai būsena pusiau čia, pusiau anapus, kai tavyje susikaupia tarsi visa Visatos energija.
– Kaip kovojote su skausmu?
– O kam su juo kovoti? Skausmas būna visoks ir jis nėra „tave baudžiantis“ – jis turi prasmę. Kai ją supranti – nelieka jokio skausmo, kurio negalėtum iškęsti. Tai yra įrankis sėkmingam gimdymui, kad tavo kūnas jaustų, kaip ir ką daryti, kad nesuspausti per daug kūdikio, kad jis sėkmingai eitų gimdymo takais. Jo kūnelis yra „minkštas“, ir kai moteris nejaučia savo kūno, galimi nekokie rezultatai, kurie plika akim nematomi. Užspausti slanksteliai, pasislinkę kaulai ir t.t. Taip, buvo momentas, kai jau atrodė viskas, nebegaliu, o dar vaikas negimė. Bet kai tau atrodo, jog pasiduodi skausmui, bet iš pasidavimo taško dar žengi žingsnį į priekį „aš padarysiu“, „aš stipri“ – ta galinga skausmo energija pavirsta į greitą ėjimą pirmyn. Ypač kai supranti skausmo prasmę.
– Ką norėtumėte pasakyti moterims, kurios svarsto, kur gimdyti?
– Visų pirma, klausyti savęs ir priimti sprendimus įvertinant savo baimes ir galimybes. Ką labai norėčiau pasiūlyti – domėkitės gimdymo pozomis, kvėpavimu, sekite dulas ir natūralaus gimdymo konsultantes – gausite labai daug naudingos informacijos, nesvarbu, kur nuspręsite gimdyti. Padidinsite savo sėkmingo gimdymo procentą. Suprasite savo prioritetus ir bus aiškesnis vaizdas ką, kur ir kaip daryti. Nepasikliaukite tik 1-2 medikų nuomone, domėkitės įvairiais šaltiniais. Ir dar noriu pasakyti, jog visi gimdymai yra geri tokie, kokie jie buvo. Nes tokia situacija buvo maksimali, kokia galėjo įvykti tuo metu.
– Pirmąjį sūnų žindėte net iki ketverių. Tokių mamų dabar reta. Gal tam įtakos turi ir neigiama visuomenės nuomonė?
– Manau, kad ilgalaikio žindymo neigiama nuomonė susiformavo dėl to, kad visuomenėje moters krūtinė įgavo sekso simbolį, nors ji kaip ir yra skirta žindymui. O jei net PSO dabar rekomenduoja žindyti iki dvejų ir daugiau metų, tai gal trimetis nieko tokio jau baisaus? Jei atmestume krūtinės ir sekso sąsają. Dauguma, turbūt, įsivaizduoja, jog tas trimetis nenulipa visą dieną, bet tai dažniausiai būna vakarinis ar rytinis žindymas. Antrajam vaikui jau virš 2 metų, ir jį vis dar žindau pagal poreikį. Labai svarbu matyti, kiek vaikui to reikia. Ir vėl, jei supranti to prasmę, naudą – tai žindyti iki 3-4 metų tampa lengva.
– Pabaigai dar norisi pasmalsauti, kaip greitai nuo vaiko gimimo sudarėte jam horoskopą?
– Po mėnesio žvilgterėjau kaip kas, bet be didelių analizių. Prisėdu giliau panagrinėti tik kai kamuoja klausimas, neaiškumas kaip elgtis, noras suprasti situaciją, rasti priežastis ir sprendimus. Astrologija yra padedantis gyventi geriau įrankis, o ne ramstis, be kurio būtų sunku gyventi.
