Ištarus žodį Rugiaveidė dažnas pagalvoja ne apie augalą, o apie dainininkę, pasirinkusią neįprastą sceninį vardą. Istorikė, archeologė, humanitarinių mokslų daktarė, postfolkloro atlikėja Daiva Steponaviečienė-Rugiaveidė muzikinėje Lietuvos padangėje išsiskiria ypatingu gamtos ir žmogaus harmonijos pajautimu.
Daiva Steponavičienė - Rugiaveidė
© BFL / Andrius Ufartas

Pradėjusi dainuoti nuo vaikystės Daiva ilgainiui pasirinko liaudies melodijas. Kaip postfolkloro atlikėja scenoje atsidūrė prodiuserio Tomo Augulio dėka. Tai jis vieną dieną atėjo į studiją ir pareiškė: „Galvok pseudonimą, eisi dainuoti.“

Scena užbūrė ilgam

Kodėl pseudonimu pasirinkote Rugiaveidę?

Prie tokio mano repertuaro reikėjo ko nors negirdėto, bet ir savo, tikro, natūralaus. Visi mes esame gamtos dalis, tad labiausiai ir tinka gamtiški vardai. Mano vaikų vardai irgi gamtiški: Linas ir Ramunė, na, ir aš – mama Daiva-Rugiaveidė. Į sceną kaip solistė per daug nesiveržiau – ilgą laiką buvau Lietuvos mokslininkų rūmų folkloro ansamblio narė, veiklos ir pripažinimo ten užteko. Kai aktyviau imtis muzikinės veiklos pakvietė Tomas Augulis, maniau, kad mano balsas skambės tik radijo eteryje. Bet labai džiaugiuosi atsidūrusi scenoje su neįprastu iki tol amplua, jis užbūrė ilgam, nors esu labiau kamerinis žmogus ir didelės salės ne man.

Kuo jus patraukė postfolkloras?

Jis neleidžia sustabarėti. Įdomu ieškoti naujų raiškos būdų, sąskambių. Laikau save kūrybiškos lietuvių liaudies dalimi. Vis dėlto mano atliekamos dainos nėra pakeistos iš esmės: išlaikytas dialektinis tekstas, pagrindinė melodinė linija, o ką ji diktuoja, kitaip sakant, į kokį drabužį įvilksi šį natūralų grožį, priklauso nuo vidinio pojūčio, skonio ir šiuolaikinės visuomenės diktato. Kita vertus, nesinori nusileisti iki vidutinybės poreikių, matau prasmę lavinti klausytojo skonį. Bet pastebėjau, kad į mano koncertus renkasi dvasiškai brandi auditorija.
Užsiaugino muzikantus

Esate baigusi ne solinį dainavimą, o istorijos mokslus. Ar nesigailite dabar dėl tokio pasirinkimo?

Nė kiek nesigailiu, nes mano išsilavinimas leido suprasti, pajausti ir savaip perteikti muzikinės poetinės liaudies kūrybos gelmes. Tyrinėdama mūsų protėvių materialinę kultūrą nuolat galvoju, kaip tie žmonės gyveno, kaip mąstė, bendravo, kokias dainas mėgo, kaip atrodė jų ritualiniai šokiai. Dėl solinio dainavimo tikriausiai nebūčiau galėjusi laisvai rinktis repertuaro ir kūrinio perteikimo stilistikos. O gal iš viso būčiau praradusi balsą ir likusi be darbo? Juk tai pats jautriausias instrumentas, todėl lengviausiai pažeidžiamas.

Kaip atsitiko, kad pradėjo dainuoti ir kiti šeimos nariai?

Kartą vyras ištraukė iš bėdos, kai staiga pakriko koncertinė grupė ir renginys pakibo ant plauko. Tuomet supratome, kad galime muzikuoti kartu. Jis, būdamas profesionalus vokalistas, baritonas, koncertuodamas kartu, save išlieja labiau ne balsu, o gitaros stygomis, savo kūryba, kuria pasidalijo su manimi. Džiaugiuosi tuo ir vertinu, nes iki sukuriant šeimą, Saulius koncertavo tik su broliu dvyniu Pauliumi. Kartais ir dabar padainuoja, nepamiršta savo klasikinio repertuaro.

Vaikams paaugus, nuvedėme juos į muzikos mokyklą, kad praprustų ir galėtų prisijungti prie tėvų. Dabar kai kada jau mus lenkia. Patys siūlo muzikines idėjas, kuria formas. Džiugu, kad jie perėmė ir mūsų jaunystės laikų repertuarą, pagyvino jį. Taip įsiterpiame ir į bardų gretas. Muzikuojame nedažnai, todėl kiekvienas koncertas yra šventė mums patiems ir, tikiuosi, klausytojams. Visada norėjau turėti savo muzikantų grupę, tad išeina, kad užsiauginau.
Pamėgo baltų kostiumą

Sūnus – būsimas pilotas, dukra dar tik renkasi specialybę. Ar stengiatės daryti kokią nors įtaką jų ateities planams?

Tariamės ir svarstome kartu, bet apsisprendžia jie patys. Nenorėčiau prisiimti atsakomybės dėl neteisingai pasirinkto kelio vien todėl, kad man tai atrodė teisinga arba naudinga.

Iš kur noras gilintis į istorinio lietuvių kostiumo subtilybes?

Pirmiausia tai padiktavo sceninio įvaizdžio būtinybė ir poreikis išsiskirti iš kitų atlikėjų. Ilgainiui tai tapo savarankišku pomėgiu, nepriklausomu nuo scenos. Istorikui tai be galo įdomi, neatskleista ir perspektyvi tema. Ypač turint galvoje rekonstrukcijas, kurios šiuo metu tampa išskirtinio individualumo ir pasididžiavimo dalyku. Tautinis kostiumas kai kam atrodo nuvalkiotas, nuobodus, bet kiek ten sutelpa išmonės, jungiant nužiūrėtą dvarų madą su sodietiška rengimosi kultūra. Man įdomesni laikai, kai buvo mėgstamas žalvaris, sidabras, labai noriu perprasti senovės baltų mados subtilybes, teritorinius skirtumus, estetikos pokyčius laikui bėgant, kitų kraštų įtakas ir mūsų stebėtiną meno subtilumą.

Šiuo metu visą energiją skiriu senovinio baltų kostiumo tyrimams. Iš tikrųjų kuo labiau gilinuosi, tuo daugiau klausimų kyla. Bet tai natūralu. Jei rastum visus atsakymus iškart, būtų neįdomu gyventi.

Žvelgiant į jūsų šeimą iš šalies, norisi ištarti – ideali. Kokia jūsų darnaus gyvenimo paslaptis?

Nėra namų be dūmų. Gerai, kad jie nespėja akių užgraužti. Visi šeimos nariai yra savarankiški, turi ganėtinai daug laisvės, todėl suvokia pareigas ir atsakomybę už savo poelgius. O šiaip kartu muzikuojantys žmonės rečiau pykstasi, tad galima sakyti, kad harmoniją šeimoje sukuria muzikos harmonija.

Ar pritartumėte posakiui, kad kiekvienas esame savo laimės kalvis?

Yra buvę situacijų, kurių negalėjau kontroliuoti, tuomet supratau, kad ne viskas priklauso nuo mūsų noro ir valios. Yra lemtis, kuri veda už rankos, yra ženklai, kuriuos ne visada pasiseka atpažinti. Gimiau per pavasario lygiadienį, tarp senų ir naujų astrologinių metų, tarp žiemos ir vasaros, tarp dienos ir nakties, tarp žemiško ir dangiško, tarp ugnies ir vandens. Ir gyvenu kaip toje pasakoje: nei nuoga, nei apsirengusi. Bet turbūt veikia visuotinis pusiausvyros dėsnis: jeigu ką nors prarandi, tuoj, žiūrėk, nubyra dangiška mana, kai tik apsidžiaugi pergale, netrukus ateina nusivylimas, tarsi primindamas, kad viskas – ir gėris, ir blogis – prasideda ir baigiasi tuo pačiu metu. Džiaugiuosi tuo, ką turiu dabar: sveikatą, stogą virš galvos, tris šeimos kartas aplink vaišių stalą, mėgstamą darbą, pomėgius.

Gyvename laikais, kai visko, regis, yra, tačiau didžiausiu deficitu tampa žmogiškosios vertybės: nuoširdumas, pasitikėjimas, atjauta. O gal jums atrodo kitaip?

Su viskuo teko susidurti: ir su neteisybe, ir su dvaro intrigomis, melo jūromis, išdavyste. Kita vertus, pažįstu begalę puikių, nuostabių, dorų, sąžiningų, nuoširdžių žmonių, kurie svarstykles nusveria ne blogio pusėn. Varomoji pasaulio jėga yra idealizmas, o materialistai sugeba gudriai tuo pasinaudoti ir nutaisę protingus veidus pareikšti, kad „vien tik auksas valdo mus“. Jie gyvena šia diena, o įsivaizduoja, kad yra nemirtingi, pamiršdami investuoti į dvasią, į talentą. Nesvarbu, į savą ar svetimą. Visi gimstame ir mirštame nuogi. Daug svarbiau gyvenant šioje ašarų pakalnėje įprasminti brūkšnį, skiriantį/jungiantį šias dvi datas.

Vis daugiau žmonių tolsta nuo Bažnyčios. Dažnas atranda senąjį lietuvių tikėjimą. Kokia jūsų ir šeimos narių dvasinė praktika?

Nepriklausome jokiai konfesijai, nesimeldžiame jokiems dievams, tik nuolat linkime vieni kitiems santarvės ir supratimo. To paties nuoširdžiai linkime ir savo klausytojams. Svarbiausia yra nedaryti kitam to, ko pats sau nelinkėtum.

Molėtų rajone turite sodybą. Mėgstate pasikapstyti žemėje?

Žemdirbystė ne man. Aš labiau mėgstu klausytis paukščių, mėgautis saule virš miško, gėrėtis vaivorykšte užėjus lietui. Ten labiausiai pailsiu, atgaunu dvasines jėgas. Ir, žinoma, visi kuriame, prižiūrime ir tobuliname savo mieląjį kampelį. Tačiau už tai, kad jis nuolat gražėja, pirmiausia turiu būti dėkinga savo mamai. Ji – darbščioji bitelė ir tų namų geroji dvasia. Nors tai nėra tėviškė, bet mes iš karto ten prigijome. Taip tikriausiai visada būna: tai, kas tau paskirta, tik tavęs ir laukia.

Dažnas gėdijasi esąs lietuvis. Vis daugiau emigruojančiųjų. Ką galvojate šia tema jūs?

Nesuprantu vergo filosofijos, nuolankumo bausmėms, bailaus paklusnumo piktavaliams. Man tikrai ne gėda kalbėti viena seniausių gyvų Europos kalbų, man smagu dainuoti ir su kaimo žmonėmis kalbėti tarmiškai, aš didžiuojuosi, kad gyvenu gražiausiame pasaulio kampelyje tarp miškų ir ežerų, kad mūsų jūra vis dar skalauja gintarą, o aviliai pilni medaus. Aš didžiuojuosi mūsų valstybe (netapatinkime jos su savanaudiškais valdininkais), labai noriu ir viliuosi, kad kada nors tapsime tikrais jos piliečiais ir visuotinai svarbiau bus ne gauti, o duoti.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Dvyliktasis Dakaro etapas: ilgiausią išbandymą atlaikė visi Lietuvos ekipažai Juknevičius artėja link rekordo (282)

Išbandymų dieną atlaikė visos Lietuvos komandos. Antanas Juknevičius ir Darius Vaičiulis...

Po paslaptingos modelio žūties Klaipėdos viešbutyje – sukrečiantis pokalbis (89)

Praėjusių metų lapkričio pabaigoje Lietuvą sukrėtė netikėta merginos žūtis – Klaipėdoje,...

Orai: jums tai patiks – bus dar daugiau sniego, o po to ir šalčio (9)

Šiuo metu šalyje tikra žiema: apylinkes puošia sniegas, o šaltis neskuba trauktis, priešingai,...

Lemiamą šturmą atlaikęs „Žalgiris“ dramatiškoje mačo pabaigoje įveikė Ispanijos čempionus (281)

17 taškų persvarą iššvaistęs Kauno „Žalgiris“ (12-7) sugebėjo išsaugoti pergalę savo...

Liūdnai pagarsėjęs „Lexus“ vairuotojas: gavau nuo pareigūnų normaliai (297)

Ketvirtadienį į Vilniaus miesto apylinkės teismą atžygiavo liepos mėnesį siautėjęs...

Programišių ataka: įsilaužus į Lietuvos portalą apšmeižtas ministras Karoblis kibernetinio saugumo centras pradėjo tyrimą (351)

Įsilaužus į naujienų portalą tv3.lt, jame ketvirtadienio vakarą paskelbta išgalvota melaginga...

Aistros apimto senolio žmona baiminasi, kad akto metu jis nenumirtų (116)

Aš ir mano vyras gulime pataluose, švytintys nuo to momento intensyvumo. Mūsų kūnai susipynę ir...

Pergale pasidžiaugęs Jasikevičius lenkė galvą prieš savo auklėtinius ir prašė laisvos dienos (7)

Kauno „Žalgirio“ krepšininkai išgyveno dar vieną trilerį Eurolygos rungtynėse namuose. Po...

Juknevičius po 12-ojo etapo: vienas mėgstamiausių mano greičio ruožų (4)

Po vienuoliktojo greičio ruožo, vos tik išlipę iš savo bolido Antanas Juknevičius ir Darius...

Darbo vietą susikūrė atsidūrusi gyvenimo duobėje: liko viena su dvynukais ant rankų (77)

Su Lina Šukiene susitikome jos įkurtame vaikų žaidimo kambaryje. Švelniais spalvų tonais...