aA
Pas mus mokslo metai prasidėjo visai neseniai, o Japonijoje jie prasideda balandžio mėnesį. Šioje šalyje švietimo sistema apskritai unikali ir mums, europiečiams, neįprasta: 13-os metų eini į pirmą klasę, reikia mokytis, kai mamai ir tėčiui išeiginės. O dar per darbų pamokas mergaitės kala vinis, o berniukai mokosi siūti.
© Shutterstock

Trys mokyklų rūšys

Japonijoje mokyklos būna trijų tipų: privačios, savivaldybių (nemokamos) ir mokyklos prie universitetų (dauguma aukštųjų mokyklų Japonijoje nėra valstybinės). Paprastai prie kiekvienos mokyklos veikia vaikų darželis, tad į pirmą klasę atėję vaikai paprastai jau vienas kitą pažįsta.

Mokslo metų pradžia – balandį

Japonai juokauja: „Mūsų vaikai aria mokykloje, kad universitete galėtų nieko neveikti.“

Moksleiviai šioje šalyje iš tiesų daug mokosi. Darbo savaitės ilgis metų eigoje keičiasi priklausomai nuo aplinkybių, tad kaskart išeiginės vaikams paskiriamos vis kitomis dienomis. Pavyzdžiui, vaikai gali lankyti mokyklą be išeiginių 10 dienų, tada gauti vieną poilsio dieną, tada – vėl į mokyklą. Ir kuo vyresnė klasė, tuo mažiau išeiginių. Dažnai būna taip, kad suaugusieji darbe turi oficialią išeiginę, o vaikams paskiriama darbo diena. Ir tai nepaisant to, kad visą laisvalaikį vaikai turi skirti namų darbų ruošai ir papildomam mokymuisi.

Mokslo metai Japonijoje prasideda balandžio pradžioje. Pirmosios atostogos prasideda jau gegužės pradžioje (vadinamoji „Auksinė savaitė“). Dar vienos atostogos – nuo liepos pabaigos iki rugpjūčio pabaigos. Jos būna karščiausiu metų laiku. Gruodžio 24 d. šalyje švenčiamas „senojo“ imperatoriaus gimtadienis (ateinančiais metais jį pakeis jo sūnus), gruodžio 25 d. mokiniams paskelbiami pusmečio įvertinimai ir jie išleidžiami žiemos atostogų, kurios trunka iki sausio 4-5 d. Paskutinis atostogų laikotarpis trunka nuo kovo pabaigos iki balandžio pradžios.

Antrą kartą į pirmą klasę

Mokymasis mokykloje skirstomas į tris etapus: pradinė mokykla, vidurinė mokykla ir vyresniosios klasės. Nuo pirmos iki šeštos klasės imtinai vaikas mokosi pradinėje mokykloje, Tada jis turi išlaikyti egzaminus ir testus, ir pereina į vidurinę mokyklą, tačiau klasių numeravimas vėl pradedamas nuo vieno. Kitaip tariant, po šeštos klasės moksleivis vėl tampa pirmoku. Baigęs vidurinę mokyklą japonas moksleivis gali eiti dirbti. Bet tai vadinamasis „laikinas darbas“ – pardavėjas parduotuvėje, statybininkas (reikia papildomai baigti specialius kursus) arba tarnyba kariuomenėje, po kurios galima nemokamai stoti į karo akademiją. Vis dėlto didžioji dauguma vaikų toliau pereina į vyresnes klases, kad galėtų įstoti į aukštojo mokslo mokyklas. Tai jiems padeda kilti karjeros laiptais „visą gyvenimą trunkančios nuomos“ sistemoje – iki pat pensijos dirbti toje pačioje organizacijoje, gauti gerą atlyginimą ir papildomus priedus, be grėsmės būti atleistam.

Kiekvienoje mokykloje skirtinga uniforma

Kiekviena Japonijos mokykla turi savo uniformą – tam tikro fasono, su mokymosi įstaigos emblema. Uniformą savo vaikui tėvai perka už savo pinigus. Daugumoje mokyklų nurodomos taisyklės, kaip nešioti uniformą, pavyzdžiui: „nusirengti švarką ir vaikščioti su marškiniais galima tik nuo liepos 1 d.“ O provincijų mokyklose taisyklės gali būti dar konservatyvesnės – pavyzdžiui, „berniukui galima užeiti į parduotuvę su mokykline uniforma, o mergaitei – ne.“ Todėl jei moksleivė po pamokų nori nusipirkti buteliuką vandens, ji turi šito paprašyti klasės draugo.

Beje, neseniai vienoje iš Japonijos universiteto mokyklų kilo nemažas skandalas. Mokyklos administracija patikėjo uniformas pasiūti vieno visame pasaulyje garsaus prancūzų dizainerio kompanijai. Drabužiai buvo jų standartinės uniformos kopija, bet kainavo ne 300-400 dolerių, kaip įprasta, bet 2 tūkst. dolerių. Taigi, turtingesni tėvai galėjo užsakyti vaikams legendinio dizainerio siūtą uniformą, ir atsirado nemažai norinčių pasipuikuoti savo turtine padėtimi. Ši aplinkybė sukėlė didelę pasipiktinimo bangą ir visuomenėje, ir tarp žurnalistų – kalbėta, kad taip paminami tradiciniai japoniški visų visuomenės sluoksnių lygybės principai. Teko šios idėjos atsisakyti.

Mokyklinė kuprinė – nuo močiutės

Dar vienas senojo režimo Japonijos atgarsis – įstatymas, nurodantis, kad visi šios šalies jaunesni moksleiviai iki pat vidurinės mokyklos privalo nešioti mokyklines kuprines. Turint omenyje akseleraciją, ištįsęs 12-13 metų paauglys su mokykliniu portfeliu ant nugaros atrodo gana komiškai. Gerai bent tai, kad kuprinės spalvą ir piešinį galima rinktis savo nuožiūra, nes prieš kokius 10 metų taisyklės buvo dar griežtesnės: juoda kuprinė – berniukams, rožinė – mergaitėms.

Su šia taisykle susijusi viena sena tradicija: įprasta, kad pirmaklasiui pirmąją kuprinę perka ne tėvai, o seneliai. Beje, pigiausia mokyklinė kuprinė kainuoja 100-150 dolerių.

Mokytojas – draugas

Pamokose moksleiviai sėdi ne po du, o kiekvienas savo atskirame suole, kurio pasvirimo kampą galima reguliuoti. Pradinėje mokykloje rašoma tik paprastu pieštuku, parkerio naudoti negalima. Senas stereotipas, kad mokytojas – sensei – yra griežtas neprieinamas dievas, kurio visi bijo, jau praeitis. Dauguma mokytojų šiuolaikinėse Japonijos mokyklose – jauni specialistai. Dabartinis mokytojas – visų pirma draugas, į kurį vaikai gali kreiptis vardu, ir sakyti: „Prašau, padėk išspręsti šį uždavinį?“ – „Jokių problemų – ateik,paaiškinsiu!“

Mokytojas reikalui esant pasirūpina mokiniais: „Tosiro, tu pavalgei? Imk tūkstantį jenų ir nueik į valgyklą. Pinigų gali negrąžinti.“

Mokytojai eina su mokiniais į žygius ir piknikus, o subordinacijos – nusilenkimų ir oficialių kreipinių – laikomasi tik per oficialius renginius ir šventes. Tokia mokytojo kaip bičiulio sistema palaikoma japoniškuose serialuose apie mokyklą, animaciniuose filmuose ir komiksuose. Ir tėvai ją pripažįsta, nes ji daug veiksmingesnė nei muštras.

Pamokos kaip pas mus, bet ne visai

Japonijos mokyklose vaikai mokosi praktiškai tokių pačių dalykų, kaip ir pas mus. Tik dailė dėstoma beveik aukštosios menų mokyklos lygmeniu, per muzikos pamokas vaikai mokomi groti instrumentais (populiariausi – melodika, sintezatorius, mušamieji, smuikas), o plaukimą dėsto sportininkai. Baseiną turi kiekviena mokykla. Beje, į mokymosi planą gali būti įtrauktas visos klasės skrydis sraigtasparniu virš gimtojo miesto ir užduotis – nubraižyti miesto planą.

Per darbų pamokas berniukai mokomi gaminti maistą ir siūti, o mergaitės – kalti vinis. Juk šių įgūdžių prireiks pabaigus mokyklą, jei gyvensi vienas! Be to, vaikai mokomi ir sodininkystės – kerpa krūmus, sodina gėles ir pan.

Pažymių sistema Japonijoje originali: vieni dalykai vertinami pagal 10-balę sistemą, kiti – pagal 100-balę. Pusmečio rezultatai gali atrodyti taip: matematika – 5, japonų kalba – 98, chemija – 4, anglų kalba – 100. Testus vaikai rašo kiekvieną savaitę.

Japonai taip pat turi klasės tėvų komitetą

Japonijos mokyklose taip pat yra tėvų komitetas, ir jis taip pat renka pinigus iš tėvų, tačiau ne naujoms užuolaidoms ar dovanai mokytojui, bet ekskursijoms, teatrui ir pan. Klasės fondas griežtai kontroliuojamas, ir metų gale „kasoje“ likę pinigai sugrąžinami tėvams. Šventės proga dovanoti mokytojui dovanas griežtai draudžiama – negalima dovanoti net atvirukų ar šokoladukų, juo labiau gėlių. O jei toks skandalingas faktas bus pastebėtas, mokytoją nedelsiant atleis iš darbo, o jo reputacija bus sugadinta – jis nebegalės įsidarbinti jokioje kitoje mokykloje.

Įdomu tai, kad sausio 1 d. tradiciškai kiekvienas moksleivis nuo savo mokytojo gauna paštu naujametinį atviruką. Tačiau atsakyti jam tokiu pat atviruku griežtai draudžiama.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(15 žmonių įvertino)
4.7333

Top naujienos

Globėjų pasakojimas griebia už širdies: mama neaugina nė vieno vaiko, nors laukiasi jau septinto (7)

„Šiuos du zuikius Raimonda augina, šitą aš, dar du zuikiai yra įvaikinti ir mes neturime...

DELFI reportažas iš gaisro iškankinto kaimo: primena Černobylį, nėra žmonių, žūsta gyvūnai papildyta 17:57 (321)

DELFI žurnalistai apsilankė Alytaus apylinkėse, kur šiuo metu vargsta nuo degančių padangų...

Kauno klinikose nukentėjusios paauglės mama: gydytojas prašė apie tai niekam nepranešti, siūlė kompensaciją (498)

Penktadienį vakare per Lietuvą nuskriejo žinia, kad paauglei iš Jonavos Kauno klinikose į...

Kainos svetur: kiek už duoną ar bananus teks sumokėti Emyratuose (132)

Jungtiniuose Arabų Emyratuose tikrai ne visur vienodos kainos – Abu Dabis ar Dubajus jau...

Tektoninis lūžis: Lietuva iš krepšinio donorės virsta importuotoja

Lietuva dešimtmečius garsėjo kaip krepšinio gamykla, ruošianti produkciją ekonomiškai...

Sekmadienį yra didelė tikimybė pagerinti Lietuvos orų rekordą (11)

Šeštadienį mūsų laukia dar viena labai šilta ir graži diena. Naktį vietomis tvyrojęs rūkas...

Didžiosios Britanijos parlamentarai pritarė pasiūlymui 3 mėnesiams atidėti „Brexit“ Johnsonas delsti nenori. Papildyta 18:20 (104)

Šeštadienį Didžiosios Britanijos parlamento Bendruomenių Rūmų deputatai balsavo dėl pataisos,...

Garsus plastikos chirurgas apie moterų norus – „pripūstos“ krūtinės eina užmarštin (4)

Vienas garsiausių Lietuvoje plastikos chirurgų, plastinės rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas...

Dirba veikiančiame ugnikalnyje, iš kurio sklinda odą ėdantys nuodai: visa tai – dėl „velnio aukso“ (8)

Tiršti dūmai uždengia dangų virš Ijeno kalno, o ore tvyro sudegusių degtukų kvapas. Iš...