aA
Ar įsivaizduojate, kaip atrodytų Lietuvos miestas (dabar nebesvarbu – Šilutė, Klaipėda ar Vilnius), jei jie turėtų savo veidą? Dar prieš kokį trisdešimt, keturiasdešimt metų senesnieji prisimena – kiekvienas miestas, juolab kaimas, turėjo tą savo veidą. Apie ką mes čia kalbame? Tikrai ne apie pastatus, ne apie „ofisus“ ar akropolius, net ne apie miestų infrastruktūrą.
Senolė
© Corbis

Taip jau susiklostė, kad žmogus gali vadintis žmogumi, jei jis suvokia toks esąs. Žmogus žino, kas yra dora, net paprastam kaimo žmogui, nebaigusiam jokių universitetų, aišku, kad plėšti, meluoti ir tingėti nevalia. Paprastų tiesų normalų žmogų išmoko senoliai. Tėvai šias žinias įtvirtina savo gyvensena.

Tad senolių išmintis – teorija, tėvų ir vaikų gyvenimas – praktika. Senolius senasis pasaulis gerbė, įsiklausė į jų pamokymus ir siekė pakeisti pasaulį. Taip sakant, sukurti tobulą visuomenę. Kai kur senoliai dar gerbiami, ten nėra vaikų namų, gal ir anūkai savo senoliams padų lygintuvu nespirgina, kad atimtų pensiją.

Dar taip neseniai šie norai ir mūsuose buvo geri, svajojome apie tobulą gyvenimą čia, Lietuvoje, tik kelią mums pastojo LAISVĖ. Nesitikėjome, kad ji pareikalaus duoklės sau, neišlaikėme išbandymo, skirto ne vienai žmonių kartai.

Senoliai mums nusibodo, jų pamokymai prieš atrastus „greito maisto“ klodus atrodo mažų mažiausiai juokingi užpraėjusio amžiaus paistalai.
Mainos rūbai margo svieto...

Šiandiena prioritetai kiti, mus žavi seksas be meilės, keksas be miltų, turtas be darbo, vaikai be tėvų...

Tačiau nors kiek mačiusiam Europą žmogeliui, žinia, neišdildomą įspūdį palieka miestai su savo veidu: miestų aikštės, skverai, siauros senamiesčių gatvikės, kur knibždėte knibžda senolių. Sėdinčių prie savo namų slenksčių, būreliais susispietusių kaimynių ant suoliuko prie daugiabučio.

Ir iš kurgi jų tiek? Čia, Lietuvoje, mes jų nematom. Na, negali būti, kad visi išmirė, kad septyniasdešimtmečių ir vyresnių jau nebėra! O žvalgaisi žmogus, kad ir Varšuvoje ar Krokuvoje, Prahoje ar Kopenhagoje, – ant kiekvieno parko suolelio pritūpęs senolis ar dailutė mažytė seneliukė. Nesvarbu, kad lazdikė atremta ar vežimėlis stovi šalia suoliuko, ratukai, kuriuos su senoliu į parką atstūmė jauna mergikė mini sijonėliu ar raudona plaukų skiautere pasidabinusi „pankė“. Kol senikės plepa, jaunoji palydovė „šaudo“ akikėmis į kairę ir į dešinę, suprask, ir sau pašnekovo ieško...

Vis tenka žiūrėti per Lietuvos TV dokumentinius filmus apie šalis, kuriose įstabių dalykų esama. Ar įsivaizduotumėte mūsų miesto parką, kur senoliai atvežtų ar atneštų iš namų narvelius su savo paukštukais, idant jie tarp savęs pabendrautų, kad jiems, tiems paukštukams, o kartu ir senoliams, nebūtų nuobodu... Graudu iki ašarų, kaip tie „laukiniai ir atsilikę“ kinai ar gudragalviai japonai moka branginti ir paukštuką, ir parką su suoleliu, kur, kaip ir jų paukštukai, čiulba suėję senoliai.

Ar įmanoma, kad mūsų senoliams rūpėtų kokio paukštuko nuotaika ar bendravimo problemos? Žiūri į tuos užsieniečius senolius miesto parkuose ir atsistebėti negali! Atrodo, visi jie vieni kitus pažįsta, šviečia jų veidai ir balti plaukai tarsi aureolės. Gyvena jie savo gyvenimą, kur, atrodo, nebijo baisios senatvės ir mirties.

Ypač žavios senelės – su karoliais ir apyrankėmis, skrybėlaitėmis ir kvepiančios kvepiančios, kaip viena ponia sakė, „na, nesuprasi, kiek jai metų, aišku, ne mažiau kaip šimtas penkiasdešimt, bet kai praeini pro ją – viso Paryžiaus kvepalais padvelkia...“

Madinga suknelė, bačiukai su dailia pakulne, manikiūras ir šukuosena – senosios ponios kasdienybė. Sekmadieniais, po Mišių, senoliai žygiuoja į aludę bokaliuko alaus, o ponios – į kavinukę taurės vyno. Visi parko suoleliai užimti.

Seneliai – neatsiejama kiekvieno kultūringo pasaulio miesto dalis. Tai ir yra miesto veidas! Niekas nenuginčys.

Mūsuose irgi buvo taip – seneliai žaidė šaškėmis ar šachmatais miesto parkuose, senučiukės – su blizgančiais lakuotais rankinukais ant kelių budriai sekė akimis čia pat tūpčiojančius anūkus, o balandžiams užteko trupinėlių iš vaikiukų rankų. Ir nedideliuose miesteliuose, kaimuose, be visiems žinomo kvailiuko, keistuolio ir paleistuvės, buvo „senelių taryba“, kurios autoriteto ir nuomonės buvo paisoma.

Šie senoliai – miesto veidas – atspindėjo tos vietovės kultūrą, kurią apčiuopti tegalime Nijolės Baužytės laidose „Mūsų miesteliai“. Taikliai, skaidriai, iškiliai šių filmų autoriai rodo tų miestelių buvusį veidą, veidą, kurį piešia seneliai, pasakodami įvairias istorijas...

Tai kas gi atsitiko su mūsų miesto veidu? Kas gi atsitiko su mūsų senoliais?

Atsakykime tiesiai šviesiai. Seneliai, liūdnais veidais, šlubuodami, apsitaisę praėjusio amžiaus vidurio drabužiukais, bijo. Bijo visko: išeiti į gatvę, kur niekas, o niekas senolio nepaklaus „Kaipgi tu gyveni? Kaip sveikatėlė?“ Žinia, jaunieji, skubame, vis skubame... Bijo valdžios, kuri juos pavertė skurdžiais, be teisėtai ir sunkiai užtarnautos pensijos, be duonos ir orumo. Bijo savo vaikų ir anūkų – šie išplėšia iš senolių paskutinius skatikus, taupytus pasilaidojimui.

Bijo valdininkės, kuri atėjusi iš „kolchozo“ kontoros jaučiasi padėties viešpats – klausk neklausęs jos apie socialines išmokas ar priklausančias lengvatas, tylės kaip kankinama. Tylės, nes negerbia senolio, ir šiaip – tie žmonės nieko negerbia. Jie net nesuvokia, ko iš jų norima. „Apie ką jūs čia kalbate? Kokios pagarbos reikalaujat, klipatos?

Skaitykite įstatymus, viskas parašyta!“ Na, nežino, negirdėjo ši ar ana poniutė apie atjautą, pagarbą, meilę artimam savo, apkurto, kai tik „valdininke“ tapo. Valdininke! Girdi, senoli? Juk ji nekalta, kad šioje gyvenimo kovoje jos širdis akmeniu virto – kaipgi mano senelį ji mylės, jei savojo neaplankė kelerius metus... Aplenkia senolis ir miesto parko suolelį, nors maga pailsinti sopulingas kojeles, pavargusias nuo gyvenimo džiunglių kelių. Bijo pritūpti ant to suoliuko, nes tuoj „štiš“ jam pasakys naujas miesto veidas – mėlynai rausvas, kvepiantis ne prancūzų Koko Šanel (Coco Chanel) kvepalais, o nauju – lietuviškuoju „Kaka šunel“ kvapu, aukso mintis žeriantis paskanindamas buvusio okupanto išmintimi...

Dar senoliai bijo savęs – nori kuo greičiau mirti, nes jau nemato jokios ateities: sulaukus pensinio amžiaus dar ne senolis, bet jau iš darbo – lauk! Niekam nereikalinga tavo patirtis, išsimokslinimas, niekas dar nesuvokia, kad tik ant vidutinio amžiaus, pensininkų pečių ir laikosi Lietuvėlė. Ant patriotų, vis dar mylinčių savo Tėvynę visa širdimi, pasiaukojamai, tyliai. Čia niekam į galvą nešaus, kad ir darbo veteranus gražu būtų pasveikinti jų namuose, o gal ir pasikviesti į buvusią darbovietę.

Mirsime, kaip ir gimėme, – nuogi, basi ir bejėgiai. „Žmogus miršta vienas“, sako populiarios knygos pavadinimas. Tad niekas niekada mūsų nebeatsimins ir nepasiges. Gal taip ir turi būti, gal ir gerai, argi kam rūpi tylus, išmintingas senolis, kai šiandien gyvenimo puotos ir orgijų orkestras groja trankų maršą...

Senoliai, nerakinkite savo namų – kai numirsime, greičiau ir lengviau mus ras, nereikės laužti durų, nereikės piktinti ir trukdyti jaunųjų palikuonių, kurie niekada nepasens, nesirgs ir nemirs...
Gal jie, jaunieji, kada nors bus miesto veidas? Tik kokias istorijas televizijai ar savo vaikams, anūkams papasakos būsimieji senoliai po trisdešimt metų?

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

DELFI Dėmesio centre: ar tikrai gyvenimas Lietuvoje sustotų, jei 2019 m. valstybės biudžetas bent kol kas nebūtų priimtas? (16)

DELFI Dėmesio centre - pokalbis su finansų ministru Viliumi Šapoka ir Seimo biudžeto ir finansų...

Andrius Tapinas. Spjausit mokytojams į akis? Nesistebėkit, jei bus atsakymas (793)

„Išėjo ne tiek ir daug žmonių “ – viešai sako premjeras Saulius Skvernelis .

Aplinkos ministerija gali atitekti Kirkilo socialdarbiečiams (188)

Skiriant naujuosius ministrus, neatmetama, kad Aplinkos ministerijos kuravimas bus perleistas Lietuvos...

LKL teisėjų galva – apie peštynes Kaune ir Šaro veiksmus jose, skandalą Pasvalyje bei galimas sankcijas laida „Krepšinio zona“ (1)

Pastarosios dienos Lietuvos krepšinyje buvo tokios karštos ir aistringos, kad suvaldyti aikštėse...

Sinoptikai žada tikrą žiemą: Lietuvą užgrius sniegas ir šaltis (54)

Antradienio dieną bus debesuota su pragiedruliais. Kritulių nedaug ir tik vietomis, didžiausia...

Statkevičiui nepatiko Julijos Janus kritika, tad šis rėžė atgal: stora esi, bulvės veidu ir kugelio smegenim (27)

Prieš keletą dienų dizainerė Julija Janus išreiškė savo nuomonę apie Juozo Statkevičiaus...

Lietuvė išdavė priežastį, kodėl tautiečiai taip pamėgo Turkiją: atostogos tik priedanga (114)

Kelionės po Turkiją keičia savo veidą. Anksčiau poilsiauti Antalijos ar Kemero viešbučiuose su...

Po metų darbo Tokijuje lietuvis suprato: japonai pažengę ne visose srityse (7)

„Mane labiausiai sužavėjo japonų mentalitetas. Jie visada galvoja apie žmones aplinkui. Japonai...

Lietuvos miestų eglių kova: išrinkite gražiausią žaliaskarę! (90)

Eglučių įžiebimo maratonas jau pasibaigė – tikriausiai Lietuvoje neliko nė vienos miestelio...

Tėvas vėl verčia raudonuoti Meghan Markle: patvirtino skandalingą bičiulio pasakojimą apie dukros tikrąjį veidą (12)

Meghan Markle tėvas jaučiasi įskaudintas dukters dėmesio stokos ir viešai jai primena, kad net...