Kartą Jurga į darbą atsivedė trimetį sūnelį. Aišku, mažyliui čia buvo smagu – daug naujų žmonių, su kuriais būtinai reikėjo susipažinti, pasikalbėti ir jiems reikėjo padainuoti. Visus suaugusiuosius berniukas pakalbino, visus laiptus suskaičiavo, visus koridorius aplakstė ir... diena taip ir būtų praėjusi, jei ne viena kolegė, priėjusi prie mamos ir išmanančiu veidu nustačiusi „diagnozę“: „Tavo vaikas hiperaktyvus!“
Kada tėvams iš tikrųjų reikia susirūpinti, kad vaikas yra hiperaktyvus?
Pirmiausia tėveliai turi žinoti, kad hiperaktyvumo sindromą gali nustatyti tik specialistai. Tačiau natūralu, kad tėvai savo vaiku rūpinasi, stebi jį, todėl, kilus įtarimui, su psichologu pasikonsultuoti niekada nepakenks. Stebėdami vaiką, nepamirškite, kad hiperaktyvumui būdingi aštuoni išvardytų pažymių, ir jie turi trukti ilgiau nei 6 mėn.:
· vaikas nuolat nenustygsta vietoje, mosuoja rankomis, kojomis;
· jam sunku ramiai nusėdėti vietoje (pvz., per pamokas, valgant, piešiant);
· truputį blaško pašaliniai dirgikliai (garsai, vaizdai); · sunku sulaukti savo eilės žaidimų aikštelėje ar kitur;
· skuba kuo greičiau atsakyti į klausimą, net neišklausęs jo;
· sunku laikytis taisyklių (bet ne todėl, kad jų nesuprastų);
· sunku susikaupti žaidžiant ar atliekant užduotis;
· dažnai vieno darbo nebaigęs puola prie kito;
· nemoka žaisti tyliai;
· pernelyg daug kalba, klausinėja, komentuoja kitų pokalbius;
· trukdo kitiems (mokytis, žaisti);
· dažnai atrodo, kad neklauso to, kas jam sakoma;
· pameta daiktus, reikalingus žaisti ar mokytis (pieštukus, sąsiuvinius, žaisliukus ir t. t.);
· imasi pavojingos veiklos, visai negalvodamas, kuo tai baigsis (pvz., gali staiga išbėgti į gatvę ar iš aukštai šokti žemėn).
Kokio amžiaus galima nustatyti, kad vaikas hiperaktyvus?
Hiperaktyvūs gali būti net ir mažyliai iki vienų metukų. Tokie vaikučiai ypač neramūs, labai daug rėkia, juos sunku nuraminti. Palyginti su kitais kūdikiais, mažai miega dieną ir naktį. Į išorės dirgiklius reaguoja klykdami. Kai kurie nemėgsta, kai juos ima ant rankų, o jei tėtis ar mama su tokiu vaiku nori bendrauti, jis nuo tėvų nusisuka. Kiti kūdikiai, priešingai, nori itin daug dėmesio – paguldyti į lovytę, klyksmu reikalauja būti nešiojami.
Dažnai šie mažyliai elgiasi taip, lyg visą laiką būtų alkani, todėl pieną ryja dideliais gurkšniais, greitai. Šitaip prisiryja ir daug oro. Taigi jiems nuolat pučia pilvuką, kamuoja diegliai.
Su kokiomis bėdomis susiduria tėvai, auginantys „hiperiukus“?
Daugumos aplinkinių nuomonė būna kategoriška – arba tėvai nemoka savo vaiko auklėti, arba jam reikia gerai įkrėsti. Tad natūralu, kad tėvai galiausiai ima savimi nebepasitikėti, nebežino, ko griebtis – juk išbandė daugybę būdų, kad padėtų atžalėlei, tačiau niekas negelbsti.
Hiperaktyviam vaikui sunku ilgai žaisti tą patį žaidimą, jis ima nuobodžiauti ar nesutarti su bendraamžiais. Taigi aplinkiniai tėvams priekaištauja, o šie glaisto konfliktus ir drausmina saviškį. Kas atsitinka paskui? Ogi tėvai ima nuo visų slėptis, kad išvengtų nesutarimų: nebesilanko pas draugus, nebendrauja su giminaičiais, net į vaikų aikštelę eina tada, kai žino, kad joje nebus daugiau mažylių. Tai tampa papildoma kančia tėvams. Ji kenkia suaugusiųjų santykiams ne tik su aplinkiniais, bet ir su savais vaikais.
Tad jokiu būdu nereikėtų bėgti nuo bėdos – tegu tėveliai kuo daugiau bendrauja su specialistais, tariasi su mokyklos psichologu ir mokytojais, buriasi į tėvų draugijas.
Kaip auklėti „neauklėjamą“ hiperaktyviuką?
Dažnai tėvai yra įsitikinę, kad vaikas šį sutrikimą išaugs, todėl nieko daryti nereikia. Netiesa. Hiperaktyvumas gali „išaugti“ net į depresiją, polinkį į savižudybę. Taigi nepamirškite šių dalykų:
· vaikas turi žinoti, kad kiekvienas poelgis turi padarinius, todėl už gerus darbus pagirkite, už blogus – drausminkite;
· hiperaktyviems vaikams mažai rūpi pagyrimai žodžiu, todėl geriausia skatinti išvykomis, smulkiomis dovanėlėmis, patartina juos kuo dažniau apkabinti, paglostyti;
· negerai, kai tėtis mažąjį nenuoramą bara, o mama gina – visų šeimos narių reikalavimai turi būti vienodi;
· stenkitės, kad vaikas energiją išlietų sportuodamas – tegu kuo mažiau laiko praleidžia žiūrėdamas televizorių ar žaisdamas kompiuteriu;
· planuokite iš anksto – jeigu ruošiatės į svečius, iš anksto aptarkite, kaip nenuorama turi ten elgtis. Nepamirškite patys ir pasakykite vaikui, kad už tinkamą elgesį gali tikėtis mielos staigmenos;
· nesmerkite ir nebarkite vaiko kitų žmonių akivaizdoje;
· pasitikėkite savo vaiku ir leiskite jam tai pajusti – jei gali savarankiškai atlikti kokią nors užduotį, nedrauskite;
· jeigu vaikui duodate užduotį, įsitikinkite, kad girdėjo, ką sakote – pašaukite vardu, palieskite už peties ir kartodami žiūrėkite į akis;
· jeigu atžalėlė jau eina į mokyklą, priminkite, kaip reikia elgtis vienam: nepulti į gatvę, nekalbėti su nepažįstamaisiais ir t. t.;
· jeigu vieną paliekate namie, užduotis surašykite – žodžiu pasakytus dalykus tokie vaikai dažniausiai pamiršta.
Labai svarbu, kad darželio auklėtoja ar mokytoja padėtų jums, todėl tarkitės su ja. Nepamirškite, kad jūsų vaikutis šiek tiek kitoks, tad jam reikia dar daugiau meilės.
Mamų patirtis
Renata (augina penkis vaikučius, du sūnūs (15 m. ir 10 m.) hiperaktyvūs):
„Tokie vaikai neturi savikontrolės: įžeidžia, trukdo kitiems. Natūralu, kad grįžtamasis ryšys būna neigiamas. Tada hiperaktyvus žmogutis ima gintis, nes jaučiasi nereikalingas, ignoruojamas. Blogiausia, kad tada aplinkinius (ypač tėvus ar mokytojus) provokuoja blogu elgesiu, kad dar kartą galėtų įsitikinti, jog yra nemylimas.
Man pačiai ypač sunku būdavo, kai nepažįstami žmonės poliklinikoje, gatvėje, autobuse imdavo „auklėti“, pvz., kodėl aš leidžiu savo vaikui lakstyti, triukšmauti, kodėl jis nesėdi ramiai vienoje vietoje, kodėl kalbina aplinkinius.
Mamos, auginančios hiperaktyvius vaikus, tampa atsakingos už visą veiklą: kad jis paruoštų pamokas, nueitų į mokyklą, išmoktų tvarkytis. Dažnai mokytojos skambina net ir vidury pamokų, kad ateitume į mokyklą ir sudrausmintume savo vaikus. Tačiau juk mes juos turime ne tik auklėti, bet ir išlaikyti. Vis dėlto galų gale atsitinka taip, kad tenka rinktis – darbas ar vaikas...“
Rita (sūnui - 13,5 m.):
„Skaudžiausia buvo, kai bendraklasių tėvai rinko parašus, kad sūnus būtų išmestas iš mokyklos. Suprantu, kad hiperaktyvūs vaikai nepadeda kitiems mokytis. Tačiau jie nemoka bendrauti ir jei juos uždarysime namie, šiuos įgūdžius praras amžiams. Labai gaila, kad aplinkiniai nesupranta, jog „hiperiukas“ gali gimti bet kurioje šeimoje, ir niekas nuo to nėra apsaugotas. Blogiausia, kad ir klasės auklėtoja tada nepadėjo – vieną kartą pasodino atokiau nuo kitų vaikų, kitą kartą pasakė, kad jei vaikai dėl mano sūnaus kaltės neatliks užduoties, baus visus. Taigi bendraklasiai po pamokų sūnų primušė. Mokyklos direktorė taip pat pagelbėti nenorėjo – tiesiog pasisiūlė pastatyti grotas.
Šio sutrikimo neturinčių vaikų tėvai tikrai neįsivaizduoja, kaip sunku auginti hiperaktyvų vaiką. Tarkim, mažas būdamas sūnus negalėdavo ramiai eiti – visą laiką bėgdavo. O jei bandydavau paimti už rankos, įkąsdavo.“
Raminta (sūnums 10 ir 16 m.):
„Hiperaktyvių vaikų intelekto koeficientas dažniausiai labai aukštas. Tačiau jiems mokykloje nesiseka, nes nenusėdi pamokose, negali ilgam sutelkti dėmesio, nuolat pamiršta, kas užduota namų darbų, pameta mokymosi priemones, pavyzdžiui, mano vaikas per metus pametė maždaug 60 rašiklių... Vis dėlto pagalba mokykloje būna menka. Mokytojai, pamatę, kad vaikas „ne toks“, siunčia pas psichologą. O kai specialistai nustato diagnozę, kartoja, kad tai ne liga, o netinkamo elgesio pateisinimas.
Klasės susirinkimuose kartais jaučiuosi kaip linčo teisme, nes iš visų pusių girdžiu tik kaltinant. Kartą per susirinkimą psichologė paklausė: „Jei vaikui būtų nupjauta ranka, ar lieptumėte ja rašyti? Juk ir hiperaktyvūs vaikai kitaip elgtis negali...“
O kaip jaučiasi tokių vaikų mamos, niekam neįdomu. Juk mamos turi mylėti savo vaikus – ne gėdytis jų. Tačiau dažnai mūsų visuomenė mamas, kurios rūpinasi savo vaikais ir daro viską, kas tik įmanoma, priverčia jaustis raupsuotosiomis.
