Paskutinio posėdžio metu teisme jis norėjo raštu fiksuoti, kad neįsipareigoja lankyti savo dukters, nes bijojo būti patrauktas atsakomybėn. Deja, teisėjų kolegija tik santūriai šyptelėjo... Nuo konstitucinės ir prigimtinės teisės rūpintis savo vaikais negalima jokiais raštais atsisakyti.
Esmė ta, kad darželį lankanti ir auganti dukra užduoda vis daugiau klausimų apie tėtį. Niekad nedraudžiau ir nekėliau dirbtinių kliūčių tėvui matytis su vaiku. Bet niekada iš jo pusės noro nebuvo. Į dukters klausimus atsakinėju tik tiek, kiek ji klausia. Koks vardas, kaip atrodo. Parodau nuotraukas.
Tačiau su amžiumi klausimai darosi sudėtingesni. Nejaučiu nuoskaudos atsakinėdama į juos, bet... Kiek domėjausi - tai vaikams reikia sakyti tiesą. Jokių fantazijų apie išgalvotas mirtis. Tačiau kokius parinkti žodžius, kad vaikas teisingai viską suprastų ir nebūtų žeidžiamas jo vidinis pasaulis?
Anksčiau sakydavau, kad tėtis dirba, negali grįžti. Bet pritardavau jai, kad ją myli (čia turbūt neteisingai elgiuosi, nes meluoju ir apie gerus dalykus...). Po kurio laiko dukra ėmė klausinėti, ar aš žinau tėčio telefono numerį ir prašyti, kad jam paskambinčiau ir pakviesčiau pas ją.
Vėliau ji sumąstė pati, kad jos tėtis miręs ir sėdi ant debesėlio. Matyt, vaikas pasąmoningai turi rasti ar išgirsti sau tinkamą atsakymą, kad nusiramintų.
Kaip man pasakyti, kad tėtis jos nelankys turbūt niekada? Visada pabrėžiu jai, kad ne visi vaikai turi abu tėvus, kad taip nutinka ir kad tai nėra blogai, kad ji turi mylimą senelį, dėdę, krikšto mamą. Bet ji protestuoja ir sako, kad jai reikia tėčio.
Suorganizuoti telefoninį vaiko ir tėvo pokalbį gal ir galėčiau. Bet ar nebus daugiau žalos... teisminiai procesai tik parodė, kad tai sudėtinga asmenybė.. Nenoriu, kad vaikui prižadėtų neišpildomų dalykų ir sukeltų papildomų sunkumų.
Ir čia tik mano fantazijos, viena iš sugalvotų alternatyvų, kaip vaikui padėt tėčio klausimu. Kad juos kur velnias tokius tėvus, kuriems nereikia savo vaikui žiūrint į akis pasakyti patiems, kodėl jie nenori jų matyt.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI VAIKAS IEŠKO TĖVO
Skaitydamas jūsų laišką pagalvojau, kad jūsų vaikas neatsitiktinai ieško tėvo. Tame ieškojime yra ne tik poreikis „būti kaip visi vaikai“. Jaučiasi ir noras mylėti ne tik jus, bet ir tėvą. Ir man atrodo, tokiu būdu jūsų vaikas siekia atstatyti natūralią situaciją, kurioje ir tėtis, ir mama nusipelnė meilės.
Jūsų mergaitė nenorėtų daryti to, jei tarp jūsų su buvusiu vyru būtų meilės santykiai. Bet jų nėra, todėl ji ir siekia mylėti savo tėvą „už jus“.
Šitą mintį man padiktavo rusų poetės Marinos Cvetajevos žodžiai apie tai, kad ji nuo mažens niekad nemylėjo vieno žmogaus, bet visuomet mylėjo pačią meilę, egzistuojančia tarp vyro ir moters. Jos meilės objektas visuomet buvo du susieti žmonės, o ne vienas.
Aš manau, kad dauguma vaikų myli tėvus ne po vieną, o myli jų abiejų ryšį kaip vienetą. Jei to ryšio jie neranda, jie bando jį atstatyti. Ir daro tai keliais būdais. Šie būdai nėra sąmoningi. Tačiau jie pasireiškia emocijų bei fantazijų lygyje.
Vienas būdas - įtikinti save, kad ryšys tarp tėvų yra, tik vienas iš tėvų yra kažkur toli: išvažiavo, dirba kitur, mirė ir gyvena debesyje. Jūs tai jau žinote, tokia iki šiol buvo oficiali tėvo nebuvimo versija.
Kitas būdas - pačiam atstoti likusiam sutuoktiniui nesantį asmenį. Jūsų mergaitė gali paslaptingu būdu įgyti jūsų vyro bruožus, elgsenos manieras, netgi parodyti jo ydas ir problemas.
Psichologijoje tai vadinasi „susitapatinimas“, ir jis vyksta ne tik tuomet, kai vaikas gyvena pilnoje šeimoje ir mėgdžioja vieną iš tėvų. Labai keista, tačiau tai įvyksta ir tuomet, kai vaikas to žmogaus nemato.
Dažniausiai tai atsitinka po truputį, ir jūs tai būtinai pastebėtumėte. Pastebėkite kuo anksčiau, juk buvęs vyras jums labai nepatinka, paskubėkite greičiau atleisti jam - tuomet bus geresni santykiai su dukra. Jei jūs jam ilgai neatleisite, tuomet, matydama jo bruožus dukroje, negalėsite dukros priimti.
Trečias vaiko būdas atstatyti ryšį tarp tėvų - prisiimti atsakomybę už jo nutraukimą. Dukra jaučiasi kalta, jai atrodo, kad tai dėl jos tėvelis išėjo. Ir kad jeigu ji būtų labai gera, ar - pačiu siaubingiausiu atveju - jei jos išvis nebūtų - tuomet tėvelis nebūtų išėjęs.
Už šios kaltės slypi vaiko siekis „nubalinti“ tėvus. „Tai ne tėtis, ne mama kalti dėl skyrybų, su jais viskas tvarkoje. Tai aš kalta“. Šis sprendimas veda į vaikiškas depresijas ir fantazijas negyventi.
Štai šiam paskutiniam variantui dažniausiai ir skiria savo dėmesį su vaikais dirbantys psichoterapeutai. Jų tikslas - duoti vaikui šansą pamatyti situaciją ne kaip kažkieno kaltę, o kaip išbandymą. Tokį išbandymą, kurį patirdami žmonės auga, stiprėja, bręsta. Ir geriausias būdas tai padaryti, kai vaikui penkeri metai - žaidimai ir pasakos. Tai - psichoterapija, kurią jūs pati galite atlikti dukrai.
Prisiminkite tradicines europines pasakas: apie mergaites, kurias palieka šaltame miške, apie Pelenę, apie Raudonkepuraitę ir panašias. Visose nėra tėvo, visur herojei tenka patirti baimę, vienatvę, nežinią. Ir visur – herojės pastangomis - atsiranda naujų draugų ir pagalbininkų.
Jūs bandėte pasakyti dukrai kažką panašaus, kai primindavote jai: „ji turi mylimą senelį, dėdę, krikšto mamą“. Tačiau tokiame pasakyme jūs išsakydavote paslėptą mintį: „o mums tėčio ir nereikia, mums ir be jo gerai“. Vaikui nėra gerai, nes jis siekia mylėti tėvų porą.
Pasaka nesako jam tiesiai, kad dažnai tokių porų nėra – jūs irgi bandėte dukrai tai pasakyti. Pasaka perteikia tai tarp eilučių: „Vieną kartą išvarė pamotė mergaitę į mišką....“
Idėja apie tai, kad tėvų nėra, čia lieka kaip neišsakyta prielaida, kaip duotybė. Ir nieko su tuo nepadarysi - žymiai svarbiau yra žinoti, kaip šioje situacijoje išgyventi. Ir štai pasakoje atsiranda pavojingų priešų – pamotė, varžovės, raganos, vilkas... tačiau po kiek laiko pasirodo nauji draugai. Ir po įvairiausių nuotykių viskas baigiasi gerai. O pasakos herojė tampa stipresnė, brandesnė. Ir sukuria naujus ryšius - draugiškus ir meilės. „Ir susituokė jie ir gyveno ilgai ir laimingai“.
Žinoma, po penkerių – šešerių metų jūsų mergaitė ironiškai klausysis tokių istorijų. Tuomet jai reikės pasakyti kitaip: mes su juo nebemylėjome vienas kito. Ji tai supras. Bet dabar jos amžiui reikia ne karčios tiesos, o savotiško užmaskuoto nukreipimo į resursus, į brandą, į vystymąsi.
Jeigu jūs sutinkate su šiuo pasiūlymu, tai užuot kalbėjusi su ja apie tėtį, pasakokite mergaitei prieš miegą kelias tokias žinomas pasakas, o jei jai viena iš jų patiks - kartokite ją. Klausimai apie tėtį pradės retėti.
O ką daryti jums pačiai?
Jūs galite pastebėti, kad šioje situacijoje atsirado žodis „kaltė“. Teismas ir viskas, kas buvo su juo susiję, patvirtino jūsų prielaidą: kaltas jis, vaiko tėvas. Neigti tai - reikštų jums pripažinti: ir aš kalta.
Tačiau įsivaizduokime, kad kaltų išvis nėra. Jis buvo toks, koks buvo, ir jūs esate tokia, kokia esate. Yra ne kaltė, o atsakomybė, ir ji visuomet padalinta tarp žmonių maždaug po lygiai. Kažkada jūs susitikote su tuo vyru, suartėjote su juo, pastojote nuo jo, išsiskyrėte su juo. Jokios kalbos apie tai, kad „jis mane apgavo“, „buvau jauna ir naivi“ nepadės jums paneigti: „aš taip pasirinkau“.
Manau, kad kuo stipriau jūs norėsite įtikinti save, koks neatsakingas, egoistiškas ir nebrandus yra jūsų mergaitės tėvas, tuo giliau į savo sielas gelmes jūs vysite šią savo atsakomybės dalį. Ir galų gale ji, ta atsakomybė, pradės prašytis atgal, priversdama jus dėl nežinomų priežasčių verkti ir jausti sąžinės priekaištus.
Tad nevarykite šio jausmo gilyn. Raskite drąsos pasakyti jam: „pasiimu savo atsakomybės dalį dėl to, kas atsitiko tarp mūsų“. Kitaip liks nemalonus jausmas. Jis ir dabar yra - ne kaltė, o tiesiog natūralus nešvarios sąžinės jausmas, atsirandantis tuomet, kai mes išsiskiriame.
Ir šis jausmas ne prieš vyrą - greičiausiai prieš jį jūsų sąžinė švari. Šis jausmas yra prieš vaiką, prieš visus žmones, nes tenka suardyti dviejų žmonių pradėtą kurti ląstelę - šeimą. Net jei ši šeima kūrėsi su visišku niekšu. Skirtis - reiškia ardyti. Čia negali būti gerai.
Taip yra dėl to, kad mes turime viduje miglotą įsitikinimą, kad mums reikia kurti ryšius, o ne ardyti juos. Ir yra tik viena gera žinia: sukurti ryšiai niekada nenutrūksta. Tai irgi labai keistas dalykas, bet mes kažkokiame giliame lygyje liekame susiję su visais žmonėmis, kurie buvo su mumis intymiuose santykiuose, o ypač jei nuo tų santykių mums gimsta vaikai.
Taip, tie ryšiai išlieka netgi tuomet, jei santykiai buvo be meilės, ir netgi jeigu jie buvo prievartiniai. Vaikai neša savyje šią žinią, ir tiesiog yra labai atviri ir naivūs sakydami: „o kur mano tėvelis?“
Tikiuosi, kad jūs suprantate ir tuos dalykus, kurie mano atsakyme jums aiškūs, ir tuos, kurie iš pirmo žvilgsnio nėra aiškūs. Ir žinote, ką daryti.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
