Kuri iš dirbančių mamų nėra sakiusi vaikams: „Šiandien aš nenusiteikusi žaisti – buvo labai sunki diena“?
Sociologai apskaičiavo, kad kas dešimt metų darbui skiriamo laiko kiekis išauga 1 valanda. Žmonių, kurie vienu metu dirba 2–3 darbovietėse, kiekis per dvidešimt metų išaugo kone dvigubai.
O žmonių, kurie dėl darbo yra pasirengę keisti gyvenamą vietą, skaičius padidėjo kelis kartus.
Visa tai daroma ne iš įsipareigojimo, o iš geros valios, nes pasikeitė pats požiūris į darbą. Šiandien tai ne šiaip triūsas, būtinybė, būdas uždirbti pinigus. Darbas suvokiamas kaip svarbus savirealizacijos, asmenybės raidos ir galiausiai, laimės veiksnys.
Netgi tokia sąvoka, kaip hobis, po truputį atsitraukia į antrą planą – mes stengiamės susirasti tokį darbą, kuris leistų kiek įmanoma labiau realizuoti mūsų interesus. Kaip šios nuostatos veikia vaikus? Labai teigiamai. Jie nuo ankstyvo amžiaus nuteikiami, kad reikia suvokti savo polinkius, juos ugdyti, susipažinti su įvairiomis profesijomis ir tinkamai išsirinkti savąją. Taip ir bus, jei neperlenksite lazdos.
Rodykite vaikams savo darbo rezultatus, pasakokite apie darbą, į klausimą „Ką darai?“ atsakykite jiems suprantama kalba. Visa tai padeda vaikams geriau suprasti, ką reiškia darbas ir šeima.
Darbas ne vilkas, o ... tigras
Nieko nėra baisaus tame, kad darbinius reikalus, problemas ir išgyvenimus mes aptarinėjame namie. Tai parodo, kad darbas mus įtraukia, kad mes emociškai, gyvai reaguojame į tai, kas vyksta, ir tai būdinga visų profesijų atstovams. Tačiau labai svarbu tai, kiek mes kalbame apie darbą ir ką būtent pasakojame.
Agresyvi bendradarbių, vadovybės kritika, neigiamas įvykių traktavimas ir nepasitenkinimas iškreipia vaiko požiūrį į tai, kas apskritai yra darbas, ir ką veikia konkrečiai jų tėvai. Be to, iš mūsų vaikai mokosi, kaip reikia elgtis sudėtingomis aplinkybėmis, su įvairiais žmonėmis. Informacija apie darbą svarbi ir vertinant iš šios perspektyvos.
Kokį elgesio modelį perims vaikas, jei jis nuolat girdės, kad „tiems bepročiams neapsimoka nieko aiškinti“? Tėvams vertėtų stebėti savo kalbą ir elgesį, kai aptarinėja darbinius reikalus girdint vaikams.
Žmonėms, kurių darbas susijęs su didele atsakomybe, įtampa, bendravimu, apskritai patartina bent dalį kelio iki namų eiti pėsčiomis: tai padeda pereiti nuo darbinio į namų ritmą, nusiraminti, atgauti pusiausvyrą. Kelionė namo šiek tiek užtruks, užtat vaikai galės iškart pulti jums ant kaklo ir parodyti visus savo piešinius, jiems nereikės laukti, kol susierzinusi ir pavargusi mama atsigaus.
Nieko baisaus, jei darbinius reikalus mes aptarinėjame namuose. Svarbiausia, kiek mes apie juos kalbame, kaip ir ką konkrečiai. Ypač, jei tokius pokalbius girdi vaikai.
Ypatingos svarbos darbas
Meilės darbui nereikėtų paversti kultu, nors, deja, taip nutinka gan dažnai. Aplinkiniams tai kelia ir pagarbą, ir užuojautą („Tiesiog dega darbe, neturi nė minutės laisvo laiko“). Realybėje viskas yra atvirkščiai – taip žmogus supaprastina gyvenimą, susiaurina savo pareigų ratą. Kas prašys itin užimto žmogaus pasivaikščioti su vaikais arba galvoti apie remontą?
Be to, tokių situacijų šaknys dažnai glūdi asmenybės problemose. Pavyzdžiui, darboholizmas dažnai būdingas žmonėms, kuriems vaikystėje trūko meilės – tėvai juos per mažai gyrė tiesiog šiaip, be jokios priežasties. Tad darbas jiems suteikia trūkstamą pasitikėjimą savimi, leidžia jaustis reikšmingu. Vaikai šeimose, kur vyrauja darbo kultas (nesvarbu, ar darboholikas vienas iš tėvų, ar abu), auga jausdami didelę pagarbą.
Bet jiems trūksta kitų visavertei asmenybės raidai būtinų jausmų. Pavyzdžiui, savo išskirtinumo, unikalumo jausmo. Tokioje šeimoje vaikai taip pat giriami: „Gerai padeklamavai, šaunuolis“, bet po to visada priduriama: „Tėtis (mama) vaikystėje taip pat labai greit išmokdavo eilėraščius“. Trūksta to jausmo, kuris apima supratus, jog tave myli labiausiai už viską pasaulyje. Trūksta su tėčiu ir mama leidžiamo laiko.
Į darbus panirę tėvai dažnai teisinasi sakydami, kad kiekis neturi reikšmės, kad suteikę kelias minutes „įdomaus bendravimo“, jie duoda daug daugiau nei tie tėvai, kurie nuolat yra namie. Tai teisinga tik iš dalies. Mažiems vaikams būtina ne tik gerbti tėvus, didžiuotis jais, laikyti juos geriausiais. Jiems reikalingas ir tiesiog bendravimas, buvimas šalia be jokio ypatingo turinio. Reiškia, reikia rasti laiko ir viskam, kas susiję su šeima.
Svarbu, kad vaikas suprastų, kad jūs galėsite skirti jam laiko, ir suprastų, kada konkrečiai. Dar geriau, jei tai būtų reguliaru.
Darbas be ribų
Darbas laisvu grafiku turi povandeninių srovių. Kai nėra konkrečių rėmų, reikia skirti daug jėgų savidisciplinai ir saviorganizavimui, kitaip darbas užims apskritai visą laiką. Tiksliau, visos mintys. Namiškiai, net ir gerbdami jūsų darbą, tokią situaciją vargu ar vertins teigiamai: „Tu sėdi kartu su mumis – gal tarsi bent žodį?“, „Vėl apie darbą galvoji?“.
Vaikai dar skausmingiau išgyvena dėmesio trūkumą – tiesiog todėl, kad nesugeba suprasti priežasčių. Mama, kuri yra šalia, bet tuo pačiu nėra prieinama, vaikui yra visiškai nesuvokiamas reiškinys. Vaikas gali pradėti elgtis visiškai taip pat, kaip atplėštas nuo mamos(pavyzdžiui, pradėjęs lankyti vaikų darželį): aikštytis, blogai miegoti, atsisakyti maisto, net sirgti. Juk visais šiais atvejais mama bus priversta „grįžti“.
Augdami vaikai jau pradeda suprasti, ką reiškia dirbti namie, kodėl suaugusiųjų tokiu metu nereikia trukdyti. Vis dėlto tėvams visuomet reikėtų būti budriems ir neapleisti vaikų.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
