Nauja aplinka ir cukrus
Naujagimių kraujyje gliukozės (cukraus) turėtų būti ne mažiau kaip 2,6 mmol/l ir daugiau. Tačiau net sveikiems vaikučiams dvi valandas po gimimo gali būti trumpalaikė, praeinanti hipoglikemija (gliukozės stoka), gliukozės aptinkama vos 1,7 milimolio. Ši būklė įprastai trunka tol, kol kūdikiai prisitaiko prie aplinkos. Dažniau maitinant maždaug per pusę paros gliukozė pasiekia normą.
Rizikos grupės „herojai“
„Cukrinių“ mamų naujagimiai. Rizikos grupei pirmiausia priskiriami diabetu sergančių mamų, kurių kraujyje yra daugiau gliukozės, naujagimiai. Būnant pas mamą jų organizmui cukraus reikėjo gamintis mažiau, jo gamybą slopino saldus mamos kraujas. O kai jau gimsta, gali būti priešingai –gliukozės gali reikėti daugiau. Įpratęs prie saldesnio mamos kraujo, organizmas pradeda kelti maištą.
„Coliukai“ ir „drambliukai“. Ar vaikutį įtraukti į rizikos grupę, turi įtakos gimimo svoris. Naujagimiai, kurie gimsta stambūs, mamos įsčiose buvo gerai pamaitinti, o po gimimo negauna pakankamai maisto organizmo poreikiams tenkinti. Kad nereikėtų išnaudoti kitų papildomų šaltinių, jų organizmas sumažina cukraus kiekį, kurį vėliau pamažu vėl padidina.
„Anksčiau tokius vaikus gydydavo, todėl išderindavo organizmą. Dabar stengiamės nesikišti į naujagimio adaptacijos procesą (prisitaikymą gyventi naujomis sąlygomis – atskirai nuo mamos ), jei tai nėra būtina. Tik prašome mamų tokius vaikučius dažniau, kas 1–2 val., pamaitinti, jokiu būdu nedaryti 3 val. pertraukos. Ypač svarbu žindyti tuos, kurie tarsi ne valgo, o užkandžiauja, pienuką žinda po truputėlį“, – sako docentė J. Buinauskienė.
„Labai didelių naujagimių organizmo pokyčiai dėl gliukozės stokos būna pereinamieji, atsiradę pritaikant prie aplinkos. Tačiau jei prisitaikymas užtrunka, net ir po kurio laiko kraujyje yra per mažai gliukozės, ją reikia papildyti, nes tai gali atsiliepti sveikatos būklei“, – aiškina docentė.
Nors laiku, bet per mažo svorio gimusių vaikučių kraujyje cukraus taip pat gali būti per mažai. Didesni naujagimiai, turintys 10 ‰ (procentilių) svorio deficitą, nepatenka į rizikos grupę. Tačiau dar mažesnių (5–3 ‰) naujagimių kraujas būtinai tiriamas.
Paskubėję ir pavėlavę. Neišnešiotukų kraujas taip pat per mažai saldus, nes jų kepenų, kasos ir kitų organų funkcijos dar nebrandžios. Gliukozės stinga ir pernešiotiems kūdikiams, nes dėl nėštumo pabaigoje senka placentos galimybės aprūpinti vaisių svarbiausiomis maisto medžiagomis.
Ligoniukai ir kiti. Kraujas per mažai saldus gali būti naujagimio, jei jis per tirštas, gimė pridusęs, serga endokrinine, užkrečiamąja liga, turi tam tikrų endokrininės sistemos sutrikimų.
Sušalėliai. Gliukozės kiekiui kraujyje turi įtakos ir tai, ar vos tik gimęs vaikutis neatvėso. Kūnelis atvėsta tada, kai per šalta gimdykla arba netikėtai mama pagimdo namuose ir aplinkiniai nesumoja naujagimio priglausti prie mamos krūtinės ir užkloti. Anksčiau net ir greitoji pagalba į ligoninę atveždavo namie ar kitur gimusių naujagimių, kurių kūnelis jau atvėsęs, nes jį šlapią suvyniodavo atskirai vieną, nepriglaudę prie mamos. Užuot sušilę, dar labiau atšaldavo.
„Nesaldaus“ gyvenimo požymiai
Požymių, kad vaikučiui negera – daugybė, bet nė vienas jų nėra būdingas tik hipoglikemijai. Naujagimis būna dirglus, nes jam trūksta maisto ir neturi kaip to parodyti. Gali drebėti smakriukas, rankytės, kartais atsiranda traukulių, pamėlsta aplink lūpytes (cianozė), gali net sustoti kvėpavimas (apnėja). Arba, priešingai, kūdikis kvėpuoja labai dažnai.
Jei hipoglikemija užsitęsia, tada vaikelis verkia silpnu, spigiu balseliu (kaip sirgdamas meningitu). Kai kurie vaikučiai, priešingai, būna vangūs, mieguisti, nenori valgyti, „verčia“ akytes į viršų. Šie požymiai išryškėja tik maždaug kas trečiam naujagimiui, kurių kraujyje cukraus yra mažiau nei 1,9 mmol/l. Kiti vaikučiai neparodo jokių ženklų, kad jiems negera.
Gydymo būdas – duoti pavalgyti
Ne visų naujagimių cukraus kiekį kraujyje medikai tiria. Jei gerai valgo, yra patenkinti gyvenimu ir mamos jokių skundų neišsako, gydytojai juos palieka ramybėje. Per pirmas 4 val. po gimimo tiria tik tuos, kurie patenka į rizikos grupę arba išryškėja kokios nors ligos požymių, yra nenumaldomai dirglūs, stoja kvėpavimas, o gydytojai neranda jokios priežasties. Tiria ir atsisakiusius valgyti, ir tuos, kurių mamos išsako savo nerimą dėl vaikučių būklės.
Šiems naujagimiams duriama į kulniuką ir imama kapiliarinio kraujo cukraus kiekiui kraujyje nustatyti. Tada duodama pavalgyti ir maždaug po 30–60 min. vėl tiriama pakartotinai. Jei jame gliukozės dar per mažai, vis tiek neskubama lašinti vaistų. Naujagimis dar kartą pamaitinamas ir po valandos tyrimas kartojamas. Tik tada, jei gliukozė nesiekia normos, jos lašinama į veną. O jei cukraus kiekis yra arčiau normos, kūdikį bandoma dar kartą maitinti arba skiriama lašelinė. Šį kartą gydytojai elgiasi taip, kaip nori mama. Gliukozės skirti tenka ir neišnešiotukui, kuris nesuvalgo viso skirto maisto.
Mamos tų dūrių į kūdikio kulniuką labai bijo. „Ką, vėl reikia durti? Tik dūrė ir vėl duria...“ – kartais mesteli gydytojams. Jie tai daro siekdami ištirti ir palaikyti cukraus normą kraujyje, kad vaikelio smegenys nebadautų. Jei jos negaus maisto, organizmas vis tiek ras kokią nors išeitį. Deja, ne visada geriausią naujagimiui. Smegenys pradeda gaminti sau maisto iš ketonų ir kitų medžiagų. O tai turi šalutinį poveikį.
Vėl mažėja...
Labai daug kištis ir stipriai saldinti kraują vaikučiams tenka retai. Dažniau tiems, kurių svoris nesiekia net trečios procentilės, yra labai hipotrofiški. Jų organizmas nesugeba pasiimti maisto. Didesnės medikų pagalbos prireikia neišnešiotukams, kuriems nėra 32 sav., jie negali suvalgyti reikiamo kiekio maisto. O tie, kurių gestacinis amžius yra 32–36 sav., bėdų dėl cukraus kraujyje dažniausiai neturi, nes labai greitai pradeda valgyti.
Tačiau gydytojai kartais pakliūva tarsi į užburtą ratą, nes susitvarkęs cukraus kiekis kraujyje vėl ir vėl nukrenta, niekaip nesiseka išlaikyti normos. Tada naujagimių būklę atidžiai stebi ir tariasi su vaikų endokrinologu dėl papildomų tyrimų, kurie galėtų atskleisti endokrinines vaikučio ligas.
Kartais į Kauno klinikas atvežama vaikučių iš rajoninės ligoninės, kurioje jiems negalėjo suteikti tinkamos pagalbos, nes kai kuriems būtinas stipresnis gliukozės tirpalas, net hormonai. Dažniausiai taip būna kuo nors sergantiems vaikučiams. Tačiau iš ligoninės į namus kūdikiai visada išleidžiami tik tada, kai cukraus kraujyje yra užtektinai.
Smegenų badas ir mažylio raida
Cukrus – svarbiausias smegenų maistas. Jei per 24 val. kraujyje cukraus padaugėja iki normos savaime arba gliukozės lašelinės užteko pusę dienos, vaikučiai nuo sveikatos bėdų išsisuka. Jiems ir jokių raidos sutrikimų neturėtų būti. Tačiau jei cukraus atsargų lieka nepakankamai ilgiau nei 3 d., vėliau gali sutrikti raida.
„Anksčiau informaciją apie hipoglikemiją patyrusius vaikus perduodavome kūdikių stebėsenos kabinetui, ypač apie tokius, kuriems visą dieną buvo lašinama gliukozės. Per porą metų neturėjome nė vieno „blogo“ vaiko! O vadovėliai rašo, kad tokių turėtų būti“, – docentė J. Buinauskienė džiaugiasi geresniais, nei rašo vadovėliai, naujagimių hipoglikemijos gydymo rezultatais.
