aA
Nedaug nuo sausio šalčiais atsilieka ir vasario mėnuo, jo vidutinė temperatūra – 3-6 C. Tačiau po Pusiaužiemio nuotaika gamtoje jau kitokia – visgi žiema persivertė į antrąją pusę. Gal dar bus speigų, pūgų, bet saulutė kaskart aukščiau pakyla, o tamsa traukiasi. Senoliai kadaise bus pastebėję, kad antrajam metų mėnesiui stojus pasikeičia vyraujančio vėjo kryptis.
Žiema
Žiema
© Corbis

Vis dažniau jis ima pūsti iš pietvakarių, lygiai taip, kaip ir vasarą. Tačiau kartais aštrokai, blokšdamas saują snaigių į akis net ašaras išspaudžia. Todėl ir sakoma: „Vasaris-ašaris“. O kadangi šis mėnuo trumputis, jam tinka ir kitokie pavadinimai, vartoti skirtinguose etnografiniuose regionuose ar tarmėse: pridėtinis, pusinis, mažasis rago, ragutis.

Kodėl vasaris trumpiausias metuose? Atsakymas slypi istorijos gelmėse, bet ne mūsų krašto, o senųjų laikų Romos. Garsusis miestas buvo įkurtas, pasak legendos, 753-iaisiais metais prieš Kristaus gimimą. Kuomet tik tvėrėsi būsimoji antikos laikų galybė, tik statėsi Romos sienos, laikas ten buvo skaičiuojamas žemdirbiškai. Kalendorius turėjo dešimt labai nevienodo ilgumo mėnesių, iš esmės suskirstytų pagal žemės ūkio darbus. O žiemą laikas apskritai neskaičiuotas, nes tai žemdirbiui poilsio metas.

Metų pradžia laikytas pavasaris, nes darbai kaime prasideda sulig gamtos atbudimu. Pirmojo mėnesio vardu buvo pagerbtas Marsas, pergalingasis karo dievas, nugalintis ir šalčius. Antrojo – žemės deivė Maja, trečiojo – dievų motina Junona. O toliau mėnesiai buvo tiesiog sunumeruoti skaičiais.

Romos valstybei kaskart tvirtėjant ir plečiantis, prireikė kalendorių tobulinti. Tad, uždarius metų ratą, buvo pridėti du mėnesiai – januarijus ir februarijus. Pastarasis mėnuo buvo pavadintas požemio karalystės, mirusiųjų valdovo Febraus garbei. Metams baigiantis, dienai vis trumpėjant, metas pagalvoti ir apie amžinybę... Tam romėnai turėjo apsivalymo nuo visokių nuodėmių dieną, kurią ir vadino Februa.

Dienų paskutiniajam metų mėnesiui nuo kitų, turinčių paeiliui tai 30, tai 31, liko viso labo 28. Tik keliamaisiais metais jam pridedama dar viena diena. Tvarkant ir reformuojant kalendorių, metų pradžią romėnai susiejo su žiemos saulėgrįža, kuri būdavo pažymima gražia Nenugalimos saulės švente. Tada januarijus tapo pirmuoju, o februarijus antruoju metuose. Tik mėnesių numeracijos nesumota pakeisti, tad devintasis, pavyzdžiui, liko septembrijumi (septintuoju), o dvyliktasis – decembrijumi (dešimtuoju).

Krikščionys perėmė romėniškąjį kalendorių, nes jame jau buvo užfiksuotos naujajam tikėjimui svarbios datos. Perėmė kartu su visais pavadinimais, kurie ir šiandien tebevartojami daugelyje pasaulio kalbų. Savitus mėnesių pavadinimus, be lietuvių, Europoje išsaugojo tik kai kurios slavų tautos – lenkai, čekai, baltarusiai, ukrainiečiai. Kalendorinių švenčių turinys, žinoma, pasikeitė iš esmės. Februa tapo purifikacijos švente, skirta Švč. Mergelės Marijos, Kristaus motinos įvesdinimui į bažnyčią atminti.

Pagrindinės visų indoeuropietiškos kilties tautų šventės viena nuo kitos nutolusios per 40 dienų. Šis intervalas ateina iš labai tolimos praeities, iš skirtingų kalendorinių sistemų derinimo. Tad nuo astronominės žiemos saulėgrįžos praėjus 40 dienų, kalendoriuje privalu būti iškiliai šventei. Tai vasario 2-oji – Kristaus paaukojimo diena. Įprasta tądien bažnyčioje šventinti vaškines žvakes, vadinamas graudulinėmis arba grabnyčiomis. Todėl ir šią dieną kaime vadina Grabnyčiomis.

Prosenoviniame kalendoriuje ši diena įvardyta Gramnyčia; tai būta šventės, skirtos dievaičiui Perkūnui pagerbti. Pavadinimų sąskambis neatsitiktinis: panašūs žodžiai čia jungia skirtingų laikmečių ir skirtingų kultūrinių sluoksnių šventes. Kol dar nebuvo perkūnsargių, žmonės labai bijodavo perkūno įžiebto gaisro. Iš čia ir vienas smarkiausių lietuviškų prakeiksmų: „Kad tave superkūnytų!“.

Nuo perkūno sergėdavo graudulinė žvakė, užėjus grėsmingam audros debesiui žibinama ir statoma ant palangės ar krosnies prieždos. Naujai statoma troba iškart būdavo apsaugoma nuo įtrenkimo – pirmojo rąstų vainiko sunėrime į meistrų kryžmai iškirstus griovelius dėdavo gabaliuką graudulinės žvakės, šventintų žolelių, šv. Agotos duonos.

Ši šventė lietuviškame kaime siejama ir su pirmaisiais pavasario požymiais. Saulutė pašildo ant stogų šiaurio supūstus vėpūtinius – po lašais gaidys gali atsigerti. „Nuo Grabnyčių nebereikia šildyt gryčių“, „Nuo Grabnyčių duona ir po rėčiu nesušąla“, „Po Grabnyčių dieną teškės, naktį braškės“, - šie priežodžiai liudija, kad vasario pradžia yra antrasis po Pusiaužiemio žingsnelis pavasariop.

Žmonės tądien iš gamtos požymių spėdavo būsimųjų metų orus ir derliaus sėkmę. Jei diena saulėta, užderės geras linų, bet prastas javų derlius, pavasaris būsiąs ankstyvas, o vasara – su gausiomis perkūnijomis. Jei nuo stogo karo ilgi varvekliai, tais metais verčiau sėti ankstyvuosius miežius. Tik vaikams šiukštu ledokšnius daužyti, antraip linai vasarą išgulsią.

Rytų Lietuvoje spėdavo taip: „Jei Grabnyčių vėjas takus prašlavinėja, tai gaspadoriui pavasarį kluonus iššluos“ (pristigs šieno). Dar sakoma, kad Grabnyčios dienos išvakarėse paskutinį kartą vilkai „ūžauja“; taigi jau baigiasi jų laikas, vilkų mėnuo. Dzūkus gąsdindavo badmetis, tad jų toks priežodis: „Velyc vilką regėc namuos, ne saulę“.

Kitą dieną, vasario 3-iąją žmonės į bažnyčią drauge su linų sruoga nešdavo šventinti žalią eglės šakelę. Tai sena šv. Blažiejaus dienos tradicija, primenanti, jog netrukus gamtoje atgims gyvybė. O vasario 5-ąją, šv. Agotos dieną, bažnyčioje šventinama juoda ruginė duonelė. Jos sudžiūvęs kriaukšlelis visus metus laikomas pagarbioje vietoje – virš krikštasuolės, prie šventųjų paveikslų.

Šv. Agotos duona, manoma, sauganti namus nuo gaisro, o galvijus – nuo raganų kerų, ypač pavojingų Joninių rytmetį. Einant sėti linų, tokios duonos kriaukšlelis lininėje skepetaitėje pririšamas prie sėtuvės, kad linų pluoštas būtų baltesnis. Išleisdama sūnų į kariuomenę ar šiaip į kokią tolimą ir pavojingą kelionę, mama trupinėlį šv. Agotos duonelės užsiūdavo jo marškinių kamputyje.

Tešlos užraugimui ir duonos kepimui senovėje buvo teikiama sakralinė prasmė. Šis darbas šventas – jis imituoja pasaulio tvėrimą. O kepalaitis yra tarsi jo modelis, kryžiaus ženklu padalytas į keturias pasaulio šalis. Todėl niekada nevalia duonos dėti „padu“ į viršų – sutriks pasaulyje nusistovėjusi tvarka...

Ypatinga pagarba lietuviškose tradicijose skiriama namų ugnelei. Kitados židinio globėja laikyta dievaitė Gabija. Senųjų tikėjimų aidai pasiekė ir mūsų laikus; daugiausia jų išlikę Žemaitijoje. Vakare pelenais užžarsčiusi žėruojančias žarijas, šeimininkė sukalbėdavo tokią maldelę: „Ugnele Gabijonėle, nekurstoma nedek, užklostyta miegok ir nevaikščiok po šiuos namelius.“ „Miegančią“ ugnį pažymėdavo pelenų kryžiumi – tokiu užbrauktais galais. O prieš ruošiant valgį į ugnį berdavo žiupsnelį druskos: „Šventa Gabija, būk pasotinta!“

Vakarojant, kad būtų šviesiau ir jaukiau, į pravirą pakurą įdėdavo kokio dervingesnio, ilgiau degančio kelmo nuoskilą – „ugnies mitulį“. Šiaurės rytų Lietuvoje ant krosnies prieždos nakčiai statydavo puodelį švaraus vandens – „kad ugnelė turėtų kuo rytmetį nusiprausti.“ Vėlesniais laikais dievaitės Gabijos mitines funkcijas perėmė šv. Agota. Nemažai jos statulėlių būta senojo kaimo koplytstulpiuose ar koplytėlėse.

Susipynę krikščionybės įvaizdžiai ir senojo baltų tikėjimo reliktai – būdingas lietuvių etninės kultūros reiškinys. Štai kad ir Užgavėnėse... Jos šiemet sutampa su Lietuvos valstybės atkūrimo diena, Vasario 16-ąja. Užgavėnėmis baigiasi žiemos linksmybių, piršlybų ir vestuvių metas, kaime senoviškai vadintas Mėsiedu.

Pelenų diena prasideda Gavėnia, septynių savaičių šv. Velykų laukimo laikas. Į tradicinius Užgavėnių papročius akivaizdžiai įsipynę ir labai archajiški tikėjimai, susiję su žemės žadinimu naujam gyvybės ciklui. O senaisiais laikais pavasarį žmonėms dažnai tekdavę ir pabadauti. Todėl išliko paprotys atsisveikinant su žiema paskutinį kartą gausiai ir riebiai pavalgyti. Ypač daug valgydavo mėsos: sekmadienį – tris, pirmadienį – šešis, antradienį – net devynis kartus.

Beje, šių skaičių seka neatsitiktinė, ji atitinka prosenoviškojo mėnulinio kalendoriaus algoritmą. Tradiciniai Užgavėnių valgiai yra šiupinys iš kruopų, žirniai su kiauliena, šaltiena, spurgos, kiaušinienė. O blynais šeimininkė „gindavosi“ nuo vis apsilankančių persirengėlių grupių. Žemaičiai šiupinį pagardindavo kiaulės uodega, nes per Kalėdas būdavo valgoma kiaulės galva. Antradienį po vakarienės šeimininkas sakydavo: „Mes užgavėsim, tegu užsigavi mūsų bėdos ir nelaimės.“ Gabalėlį lašinių nuo šventinio stalo pasidėdavo atskirai – noragui patepti, kai ateis laikas pirmąją pavasarinę vagą versti.

Užgavėnių dieną važinėjamasi rogėmis, rengiamos žirgų lenktynės. Kuo toliau nuvažiuotų, tuo linai ilgesni užaugtų. Ne bėda ir iš rogių išvirsti, sniege išsivolioti, – tik žemė derlesnė bus. Rogėmis vežamas puskubilis „bičių“ – zvimbiančių vaikų, kuriuos dera apšlakstyti vandeniu. Bet arti prie jų neprieisi – vadeliotojo botagas ilgas! Dar viena Užgavėnių pramoga – sūpuoklės. Tuo metu lauke dažnai dar būna pažliugusio sniego, purvo, tad sūpuokles kabindavo klojime po sija. Kuo aukščiau išsisuptų, tuo linų pluoštas augtų ilgesnis.

Bet smagiausia, kai į kiemą klegėdamas, barstydamas pelenus, žnaibydamasis, išdaigas krėsdamas suguža būrys persirengėlių: Meška, Ožys, Raitelis, Gervė, Juodas Kudlotas, Giltinė, Daktaras ir kt. Ant rato ir pavažos klibikščiuoja Morė, dar vadinama Kotre, Sene kūniške ar tiesiog Boba. Tai nelabosios, įsipykusios žiemos dvasia. Aukštaitijoje persirengėliai čigonais vežiodavosi Gavėną. Šių pamėklių galas liūdnas – dvyliktą valandą nakties jos būdavo supleškinamos lauže, nustumiamos rogutėse nuo kalno arba skandinamos eketėje.

Mitologijos tyrinėtojai aiškina, kad Užgavėnių persirengėlių kaukės kilusios iš toteminių protėvių ar jų antgamtinių savybių garbinimo. Kitados per žiemos šventes namus aplankantys persirengėliai vaizduodavo protėvių vėles iš anapus. Įdomu, kad daugelis Užgavėnių personažų atitinka žvaigždynus šalia Paukščių Tako, senovėje Vėlių keliu vadinto.

Vėlesniais laikais žemės derlumo, vaisingumo simboliais tapo naminiai gyvuliai, atsirado kitokių Užgavėnių veikėjų: čigonų, vengrų, žydų, elgetų, velnių ir raganų, mitinėje sąmonėje atspindinčių „svetimo“, „atėjūno iš anapus“ sąvoką. O Lašininio ir Kanapinio kova – labai senais laikais vykdavusių Meškos ir Briedžio, žiemos ir vasaros valdovų, varžytuvių aidas.

Visomis Užgavėnių apeigomis siekiama pažadinti žemės vaisingumą. Tad ir orai nurodo būsimą derlių: jei Užgavėnių diena sausa, pavasaris bus be lietaus, jei saulėta – bet kur pasėti javai gerai derės, jei snyguriuoja – užaugs geri linai. Teateinie greičiau pavasaris!

Vasario mėnesį nėra darbų skubos, įtampos. Gal kiek nuobodoka antroji žiemos pusė. Tada daugiau laiko galima skirti sau. Įdomu, kad kaime pirtį dažniausiai kurdavo po mėnulio pilnaties. Neva išsimaudžius per jaunatį odą imsią niežėti. Įjuodusius vilnonius drabužius per senagalį lengviau mazgoti, bet skalbiniai lieka kieti, o jaunam mėnuliui esant išsiskalbia minkštai. Tas laikas labai tinka plaukams kirpti – atauga stiprūs ir tankūs.

Priešistoriniais laikais manyta, kad pavasario šilumą ant savo sparnų parneša paukščiai. Kartu ir išsigelbėjimą nuo bado, šalčio, nepriteklių. Galbūt juos kas pavasarį atsiunčia deivė Paukštė, kurios pėdsakus senosios Europos kultūroje atsekė garsioji mūsų mokslininkė, archeomitologijos pradininkė

M. Gimbutienė. Įdomu, kad senųjų laikų atmintis tebėra gyva lietuvių etninėje kultūroje: tradicinio kalendoriaus pavasario dienos turi ir paukščių vardus. Pirmoji jų – vasario 24-oji, Vieversio diena, sutampanti su šv. Motiejaus vardadieniu.

Vieversiukas pirmasis iš migruojančių paukščių pargrįžta į tėviškę. Šį mielą paukštelį išties jau galima pamatyti vasario pabaigoje – patinėliai parskrenda visu mėnesiu anksčiau, kad užsiimtų savąją erdvę. Senoliai sakydavo: jeigu vieversys pavėluoja į savo šventę, pavasaris bus ankstyvas. O jei parskrenda anksčiau, turės dar „atgulėti“ – kur nors pasislėpęs kiūtoti; tada pavasaris užsitęs, ilgokai bus šalta. O paukštelio giesmelė nelabai linksmai skambės: „Čiru viru, pavasaris, dar neišėjo pašalas, aruodėliai dyki, o vaikeliai pliki.“ Sakmėse pasakojama, kad Dievas vieversį sukūręs iš žmogaus prakaitu palaistyto žemės grumstelio, tai artojo linksmintojas.

Merginos Vieversio dieną plaukų nešukuodavo, antraip vištos vasarą rūtų darželius iškapstytų. O jeigu kuri norėtų per vasaros darbymetį išsaugoti veido skaistumą, turi šią dieną sniegu triskart gerai nusiprausti. Nevalia ir miltų sijoti – pasėlius vasarą užpultų amarai. Vaikus tėvai paragindavo: „Apibėkit dukart apie trobą, tada – į galulaukę ir vėl tekini namo, visus metus būsit greiti kaip tas vyturys.“ Todėl mokykloje Vieversio dieną pritiktų sporto varžybas rengti. Ši diena dažnai pavadinama ir pirmąja pavasario švente.

„Šeimininkė“
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Policija pateikė 7 miestų gatvių sąrašą, kur stovės „trikojai“: Vilniuje jų – per 30 (78)

Keliuose atsiradus „trikojais“ pramintiems mobiliems greičio matavimo įrenginiams vairuotojai...

Automobilių taršos mokestis dar neįsigaliojo, bet jau veikia: rinkoje pastebima pokyčių (265)

„Kalbos apie automobilių taršos mokestį galimai šiek tiek prisidėjo prie pokyčių Lietuvos...

Neįprasta žiema Lietuvoje: vėl fiksuojami šilumos rekordai

Neįprasta žiema Lietuvoje, fiksuojami nauji šilumos rekordai.

Kokių vaiko pinigų tikisi ir daug, ir mažai uždirbantys tėvai (200)

Didžioji dalis Lietuvos gyventojų palaiko vaiko pinigus, ir tik mažesnioji mano, kad vietoj jų...

Gauti Kinijoje viešėjusio ir į Kauno ligoninę patekusio vyro mėginio rezultatai (149)

Pirmadienį į Kauno klinikinę ligoninę iš Alytaus atvežtas Kinijoje lankęsis vyras, kuriam buvo...

Medikė išaiškino, kaip išsirinkti aliejų ir kokiomis taisyklėmis vadovaujasi pati (8)

Šiais laikais labai daug kalbama apie mitybą ir jos įtaką sveikatai. Ir nors informacijos yra...

Žinomas prodiuseris įvertino „Eurovizijos“ atrankos finalą: stipriausia dainininkė buvo Aistė Pilvelytė

Delfi TV laidoje „ Delfi rytas“ besisvečiavęs žinomas prodiuseris Lauras Lučiūnas...

Keistas incidentas Šalčininkų r.: kontrabandininkai sugalvojo užsibarikaduoti nuo pasieniečių cigaretes bandė sunaikinti ugnimi (6)

Šalčininkų rajone pasieniečių užspeisti įtariami kontrabandininkai bandė neįsileisti...

Nuo koronaviruso mirė Uhano ligoninės direktorius pranešimai buvo cenzūruojami (23)

Kinijoje nuo koronaviruso mirė Uhano ligoninės direktorius.

Ringo herojus: sportininką nuo dar vieno smūgio apsaugojęs teisėjas pademonstravo išskirtinę reakciją

Praėjusį savaitgalį Bankoke vykusi muai tai kova tarp dviejų Tailando sportininkų tapo...

|Maža didelių žinių kaina