Apie tai, kokią žalą daro reklama ir kaip jos išvengti vaikų ugdymo ir žaidimų aplinkoje, atsiųstame pranešime spaudai kalba Asta Blandė, vaikų ir paauglių psichologė, Tadas Pukas, „Šviesos“ skaitmeninių produktų skyriaus vadovas, ir Adas Griškevičius, vienas iš vaikų žaidimų programėles kuriančios bendrovės „Pepi Play“ įkūrėjų.
Stiprus dėmesio dirgiklis
„Vaikus reklama ypač veikia – greit besikeičiantys vaizdai ir didesnis garsas nei prieš tai žiūrėto filmuko ar laidos prikausto ir sunkiai paleidžia. Vaikai dar nevaldo savo impulsų ir troškimų, todėl natūralu, kad norisi visko, kas patrauklu ir atspindi vaikiškas svajones“, – teigia psichologė A. Blandė, knygos „Vaikas pokyčių kelyje“ autorė.
Ji atkreipia dėmesį, kad reklama veikia kaip savotiška vartojimo programa, kuri vaikui diegiama jam dar nesugebant pasipriešinti. Su psichologės požiūriu sutinka ir programėlių vaikams kūrėjas A. Griškevičius.
„Ypač kai kalbame apie ikimokyklinio amžiaus vaikus, kurie nepriima sprendimo pirkti ar parsisiųsti žaidimą, akivaizdu, kad pasirinkimas rodyti jiems reklamą yra neetiškas. Kita vertus, realybė tokia, kad egzistuoja nemažai gamintojų, kuriems etika nerūpi. Parduotuvės kol kas nededa itin didelių pastangų kovoti už etiškus žaidimus vaikams. Pavyzdžiui, elektroninėje programėlių parduotuvėje šalia aprašymo yra ženkliukas, žymintis, kad aplikacijoje bus rodoma reklama, bet tik tiek“, – teigia A. Griškevičius.
Verslo etikos problema
A. Griškevičius sutinka, kad daug vartotojų yra tiesiog pripratę prie nemokamų aplikacijų su reklamomis ir per daug nesusimąsto apie etiką ir pasekmes, kad vaikas gali iš žaidimo „peršokti“ į visai kitokį turinį. JAV ir Vakarų Europos rinkose etikos klausimą verslininkas išgirsta gerokai dažniau, bet mano, kad Lietuvoje dar turėtų būti daug kas nuveikta.
Mokymuisi skirtas programas, virtualią aplinką ir elektroninį „Eduka dienyną“ kuriančiai komandai vadovaujantis Tadas Pukas sutinka, kad suaugusieji turėtų jausti atsakomybę už saugią vaikų aplinką, apsaugotą nuo perteklinių dirgiklių. Pasak jo, pramogines programėles bent jau gali stebėti, rinktis ar atsisakyti tėvai, tačiau kur kas blogiau, jeigu reklama transliuojama mokymusi skirtoje aplinkoje.
„Pristatėme elektroninį „Eduka dienyną“ be jokios reklamos, nes tai – mokyklos darbo įrankis, svarbi moksleivių ugdymo dalis, kur ne vieta skatinti kažką pirkti. Be to, šiuolaikinės mokymuisi skirtos programos ir virtualios aplinkos eina tokiu keliu, kad vartotojams būtų kuo paprasčiau ir patogiau jomis naudotis – pagrindinis dėmesys čia turi būti sutelktas į ugdymo procesą, moksleivio tobulėjimą, mokytojo pastabas ir kitas mokyklos reikmes, o ne į išpardavimus ir akcijas“, – teigia T. Pukas.
Vartotojas negali mokėti du kartus
Verslo požiūriu reklama yra pajamų šaltinis. Pasak A. Griškevičiaus, kuriant skaitmeninius produktus iš esmės egzistuoja du monetizacijos būdai: arba vartotojas moka už programą, žaidimą ar puslapio skaitymą, arba už jį sumoka reklamos talpintojai.
„Mes savo veikloje vadovaujamės principu, kad jei jau kuriame turinį mažiausiems vartotojams, turime paisyti etikos normų. Aišku, reikia balansuoti tarp to, kad išsilaikytume, galėtume patogiai dirbti ir kurti naujus projektus. Paskutiniame mūsų žaidime „Pepi House“, „Android“ skirtoje versijoje, žengėme pirmą eksperimentinį žingsnį. Tie vartotojai, kurie nenori mokėti, bet labai nori mūsų žaidimo, gali jį atrakinti ribotam laikui pažiūrėję reklamą. Bet tai gali padaryti tik vyresni vaikai ar suaugusieji, nes prieš paleidžiant reklamą suveikia užraktas. Monetizacijos prasme, tai nėra labai pelningas būdas, bet ieškom tokių variantų, kad vaikai būtų saugūs“, – teigia A. Griškevičius.
Su tokiu principu sutinka ir T. Pukas. Pasak jo, vartotojas negali būti verčiamas du kartus susimokėti už tą patį produktą, turi būti pasirinktas arba vienas, arba kitas kelias.
Darant atranką, kokias programas žaidimams ar mokymuisi naudoti, svarbus vaidmuo tenka tėvams – jų nuomonės ir pageidavimų paisoma ir mokykloje. A. Blandė pataria kiekvienu atveju įvertinti poveikį vaikui.
„Kuo mažesni vaikai, tuo labiau jie patiki kiekvienu žodžiu, nes dar negeba kritiškai mąstyti. Todėl bet koks intensyvus reklamos brukimas vaikui – tai nuolatinis dirgiklis, stimuliuojantis nervų sistemą ir stiprinantis norą „čia ir dabar“ gauti visko, kas ekrane atrodo patraukliai. Dėmesį blaškančios informacijos lavina ilgainiui trukdo vaikui nuosekliai, iki galo atlikti užduotis ir ilgiau susikoncentruoti prie vienos veiklos, ypač jeigu ji nėra tokia žaisminga, triukšminga ir greit besikeičianti kaip reklama“, – teigia psichologė.
