Kad grįžus iš lauko reikia plautis rankas (sėdant pietų), kad vakare pasakius ruoškis miegui, taip pat nesupranta ką reik daryti, kol vėl visko jam neišvardiji, (lyg tai būtų kokia naujiena). Ir taip yra nuo mažens. Kol buvo mažas, apie tai jam primindavau, bei save ramindavau, kad dar mažas, bet toliau situacija, matau, kad nesikeičia. Kai nebetenku kantrybės, mes baramės.
Taip pat neatsimena, kur ką pasidėjo. Jei su juo apie ką nors susitari, jis VISADA pamiršta, jei pasakai, kad atiduotų knygas į biblioteką, būtinai jas nešiosis savaitę, jei ne dvi. Tarytum išsiblaškęs? Laiko nuovokos jokios (nors laikrodį pažįsta).
Noriu paklausti, kaip taip gali būti, kad vaikas, kuriam išmokti eilėraštį ar enciklopediją, groti be natų vieni juokai, o štai elementari kasdienybė jam - neįveikiama užduotis, kas tai?
Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI VAIKAS NEIGIA KASDIENES PAREIGAS
Manau, kad jūsų vaikas rodo du vienas su kitu sunkiai suderinamus siekius: įtikti jums ir nedaryti to, kas jam neįdomu. Kadangi jam gerai sekasi mokykloje, vargu ar jis atsilieka savo vystymesi. Jei jis iš tiesų sunkiai suvoktų laiką, nemokėtų atlikti tokių praktinių veiksmų, kaip rankų plovimas, rengimasis, laikymasis taisyklių – tai greit pastebėtų mokytojai.
Tačiau jūsų vaikas šitaip elgiasi tik tam tikroje aplinkoje - namuose. Taigi greičiausiai jam tiesiog neįdomu daryti visa tai, ko jūs iš jo tikitės. O kai vaikai gali, moka, bet nedaro to, ko iš jų tikisi tėvai, mes vadiname tai protestu. Taip, manau, kad tai galima pavadinti tyliu vaikišku protestu. Tik prieš ką yra šis protestas?
Kai kurie vaikai anksti išmoksta sakyti „ne“. Dar dvejų- trejų metų būdami jie rodo tai, ką tėvai dažniausiai vadina „ožiukais“. Protestuodamas mažas vaikas mokosi labai svarbaus dalyko - atskirti save nuo mamos. Juk porą metų jis buvo sujungtas su mama - jiedu sudarė vienetą. Dabar jam metas parodyti ir sau, ir mamai, kad jis - tai jis. O mama - tai mama.
Protestas prieš simbiozę su mamos kūnu nereikalingas - vaiko ir mamos kūnus jungiančią virkštelę perkerpa žirklėmis. O štai psichologiniam atsiskyrimui tenka panaudoti „ne“.
Bet mes pradėjome nuo to, kad vaikas dar nori ir įtikti jums. Iš ko tai matyti? Manau, iš to, kad jis atvirai nerodo jums savo protesto, neatsikalbinėja, nešaukia, neprieštarauja. Jis tiesiog ignoruoja jūsų prašymus, nurodymus, lūkesčius ir žodžius. Toks protestas vadinasi „pasyvus“. Ir jam suprasti bei tinkamai į jį sureaguoti nėra lengva.
Jei jūsų vaikas tiesiog šauktų: „Ne, nenoriu plauti rankų! Nenoriu miegoti! Nenoriu nešti knygų į biblioteką! “ – į tai būtų galima kaip nors atsakyti. Tarkime, paklausti: „Kodėl?“ O kai protestas pasyvus, jums lieka tik tyliai pykti. Ir kuo mažiau jūsų vaikas reiškiasi žodžiais, tuo mažiau jūs turite galimybių supykti atvirai.
Taigi pripažinkime, kad jūs pykstate ant savo vaiko, tik pykstate tyliai. Jis jus nuvilia, verčia jaustis bejėge, nekompetentinga. Jis tyliai manipuliuoja jūsų jausmais ir saviverte. Kodėl jis tai daro? Todėl, kad siekia atsiskirti nuo jūsų, siekia per „ne“ tapti atskiru individu. Ir ką gi jums su tuo daryti?
Pirmiausia suprasti, kad už savo vaiko elgesį jūs atsakote, bet atsakote mažiau, nei prieš keletą metų. Tik jam reikia perduoti šią negudrią tiesą - „po tavo veiksmų ar neveikimo seka tam tikros natūralios pasekmės“:
Tu nenusiplovei rankų - tau gali prasidėti viduriavimas; taip būna dėl mikrobų;
Tu nenuėjai laiku miegoti - dabar tu mieguistas keliesi į mokyklą;
Tu nenori rengtis - eik be striukės ir gal tau dabar šalta? - tai todėl, kad neturi striukės;
Tu nepridavei knygų į biblioteką - dabar tau teks aiškintis su nepatenkinta bibliotekininke;
Tokiu būdu vaikas natūraliai mokosi: iš mano veiksmų seka natūralios pasekmės. Tokia pamoka atima galimybę tyliai priešintis ir pasyviai protestuoti.
Antras dalykas - suprasti, kad vaikui reikia atskirti save nuo jūsų, tapti individu, ir šis procesas reikš laipsnišką atitolimą nuo jūsų, po ko seks grįžimas prie jūsų. Vaikai atsiskiria nuo tėvų bangomis: štai potvynis - ir jie jūsų glėbyje; štai atoslūgis - ir jie traukiasi nuo jūsų į tolimiausią vietą. Tendencija atsiskirti nuo tėvų išlieka kartu su tendencija kabintis už jų. Laisvės impulsus periodiškai pakeičia priklausomybės impulsai. Jūsų užduotis šioje vietoje - išlikti pakankamai gera mama.
Ir tai yra trečiasis ir pats svarbiausias uždavinys - išmokti būti pakankamai gera mama. Ne idealia mama - perfekcioniste, kuri turi susitvarkyti su visomis iškilusiomis problemomis ir išdidžiai parašyti į „super- mamų“ svetainę, kad ne kas kitas, o tik ji puikiai žino, kaip tvarkytis su protestuojančiais vaikais. Ir ne pasimetusia, bejėge mama, kuri jaučiasi sutrikusi tiek, kad priima visus iš eilės jai duodamus patarimus.
Pakankamai gera mama - tai mama, kuri žino, jog daro savo vaikui tiek, kiek gali. Ji nežiūri į motinystę perdėtai rimtai, nes suvokia, jog motinystė - tai tik tarpas žmogaus gyvenime. Jos skiriamasis bruožas - ji moka džiaugtis. Ir to džiaugsmo dalis - džiaugsmas kartu su vaiku. Tai - dalis, bet ne vienintelis džiaugsmo šaltinis. Nes mamos, kurių vienintelis džiaugsmas - vaikas, iš tiesų atima iš vaiko galimybę džiaugtis gyvenimu.
Vaikas iškart pajaučia, jog mama dėl jo aukojasi, atiduoda save kažkokiems nesuprantamiems uždaviniams atlikti; ir už tą pasiaukojimą iš jo laukiama jam nesuprantamos grąžos. O jis ne tam pagimdytas, kad grąžintų tėvams kažkokią skolą. Jis pagimdytas tam, kad gyventų, kad atrastų gyvenimą ir kad sukurtų save patį. Jei yra priešingai, jei jam sakoma: „Pažiūrėk, kiek aš dėl tavęs padariau“- jis, pats to nesuvokdamas, stipriai įjungia „atsiskyrimo nuo mamos programą“, kuri dažnai atrodo kaip protestas. Štai ir jūsų vaikas, atrodo, daro tą patį.
Taigi pakankamai gera mama - tai mama, suvokianti, kad ji yra ne tik mama. Motinystė jai - tai tik dalis jos gyvenimo, o kitos dalys - meilužė, mylimoji, moteris, savo profesijos meistrė; savo draugių draugė; gamtos dukra, menininkė ir t.t. ir pan. Tokia mama visu savo gyvenimu parodo vaikui, ką reiškia gyvenimo džiaugsmas.
Ir vaikas jai jaučiasi ne skolingas, o dėkingas. Tuomet po truputį jis pats išmoksta anksti eiti miegoti, plauti rankas, rengtis, valgyti, tvarkytis, gražinti knygas į biblioteką. Išmoksta ne iš kaltės jausmo, ne iš pareigos jausmo ir ne iš baimės. O iš dėkingumo. Taip, tai yra pats nuostabiausias vaikystės bruožas: reikšti dėkingumą darant tai, ką daro tėvai.
Pagalvokite apie tai.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt
