Šie ir panašūs vaikų įpročiai gali erzinti net ir pačius kantriausius tėvus. Dažnai tėvai tokius įpročius vadina „blogais“ ir ima vaikus už tai bausti, nuolat priminti ir priekaištauti. Teikiant šiems įpročiams perdėtai daug dėmesio – priekaištaujant, erzinant ar baudžiant –galima lemti atvirkštinį poveikį – vaikas gali jaustis netikęs ir „blogas“. Norint padėti vaikui keisti savo elgesį, pirmiausia svarbu suprasti, kodėl vaikas taip elgiasi.
Dažniausiai tokie įpročiai yra vaiko pasirinktos įveikos strategijos, tai yra vaikas, patirdamas įtampą, nuobodžiaudamas, jausdamasis neramiai, nesaugiai, būdamas pavargęs, liūdnas, – pasirenka tam tikrą elgesį, kuris jam padeda nusiraminti. Dažniausiai vaikai taip elgiasi patys nejausdami ir nežinodami kodėl. Įpročiai susiformuoja, kai tam tikras elgesys, padedantis atsipalaiduoti ir jaustis maloniai, yra nuolat kartojamas. Tokia veikla teikia kontrolės ir saugumo jausmą stresą ar nerimą keliančiose nepažįstamose situacijose, vykstant pokyčiams gyvenime, kai yra nuobodu ar kankina nuovargis. Įpročiai padeda vaikams geriau jaustis, kol jie neišmoksta kitų nusiraminimo būdų.
Toks elgesys gali kartotis ir dėl kitų priežasčių – kartais vaikai pamėgdžioja kitus šeimos narius, o kartais siekia atkreipti tėvų dėmesį (jei tėvai skiria vaikui dėmesį tik tada, kai jis krapšto nosį ar daužo galvą į sieną).
Gera žinia ta, kad tokie vaikystės įpročiai dažniausiai yra vaikui nekenksmingi ir išnyksta savaime – vaikai juos tarsi išauga. Jei suaugusieji vaikų įpročiams neteikia pernelyg daug dėmesio, vaikai pamažu patys atranda vis daugiau kitų būdų nusiraminti. Jei tokie įpročiai ima trukdyti vaikui kasdienėse veiklose, kelia grėsmę jo sveikatai ar verčia jaustis blogai, suaugusieji gali šiek tiek padėti, tačiau svarbu nedaryti stipraus spaudimo: nebarti, nepriekaištauti ir neerzinti vaiko dėl jo įpročių. O ką reikėtų daryti?
