aA
„Mama, tu daraisi panaši į močiutę“, – sako dukra. „Tu tikras tėvas“, – ištaria vyrui žmona.
© Shutterstock nuotr.

„Senelio kopija“, – vieną gražią dieną išgirsta anūkas. Tikriausiai panašių frazių esame girdėję kiekvienas. Vienus toks palyginimas nustebina, kitus nuliūdina ar supykdo. Puolame prie veidrodžio norėdami įsitikinti: ar tikrai? Ir jame pamatome savo mamą ar tėtį... O kas tada? Apie tai kalbamės su psichologe-psichoterapeute dr. Agne Matulaite.

- Tikriausiai nevertėtų pulti į paniką ir galvoti, kad mums vaidenasi, pamačius veidrodyje ne save, o vieną iš tėvų?

Sakydami, kad veidrodyje matome savo mamą ar tėtį, kalbame tikrai ne apie haliucinacijas, o apie mūsų ir tėvų fizinius bei psichinius panašumus. Fiziniai panašumai apima veido bruožus, laikyseną, eiseną, kūno sudėjimą. Psichiniai – panašios savybės, bruožai, elgesys.

Tokia daugumos mūsų, užaugusių vidutinėse, normaliose šeimose, patirtis ir tai visai natūralu. Savo psichoterapinėje praktikoje dažnai su žmonėmis tenka aptarinėti jų tėvus, santykius su jais, tai yra terapijos dalis. Šis klausimas iškilo ir bendraujant su besilaukiančiomis moterimis, kurias buvau įtraukusi į tyrimą rašydama disertaciją. Dauguma jų per nėštumą ir pagimdžiusios dažnai kartojo tokią frazę: veidrodyje matau savo mamą.

- Kokie jausmai paprastai slypi po šia sparnuota fraze?

Jie gali būti pozityvūs ir negatyvūs. Pozityvūs – didžiavimasis tam tikrais bruožais (pavyzdžiui, paveldėta romėniška nosimi, aristokratiška laikysena), savybėmis – esu toks pat atkaklus, intelektualus ir pan. Negatyvūs jausmai – tai senėjimo, mirties, individualumo nebuvimo baimė.

Apie pozityvius jausmus daug kalbama, rašoma, pasakojama. Atsiverskime interneto portalus, žurnalus ir pamatysime žymių žmonių su savo tėvais, kuriais jie didžiuojasi. Tačiau jei su žmogumi pasikalbėtum atviriau, pasirodytų, kad tai yra tik paviršiniai dalykai, o tikrieji jausmai toli gražu nevienareikšmiai.

Nevienareikšmiai yra ir mūsų panašumai bei skirtumai. Pavyzdžiui, žmogus įsitikinęs, kad jis visiškai nepanašus į savo tėtį ar mamą. Vertindami vien paviršinius dalykus iš tiesų rasime nemažai skirtumų tarp mūsų ir mūsų tėvų, o jei vertintume giluminius – išryškėtų daug panašumų.

Kyla klausimas, ar kad ir kiek stengtumeisi, vis tiek tapsi panašus į savo mamą arba tėtį? XXI a. mus persekioja individualumo praradimo baimė. Mums labai svarbus autonomijos jausmas, sakome: „aš esu aš“, todėl panašumas į tėvus mus labai erzina ir tai visiškai suprantama.

- Kodėl dažnai mes turime būtent tokių tėvų savybių, kurių labiausiai nekentėme?

Vaikystėje mums labai sunku susitaikyti su tuo, kad kažkas gali būti ir geras, ir blogas vienu metu. Todėl vaikams patinka arba teigiami, arba neigiami veikėjai, tuos bruožus jie nori atskirti. Mamai ar tėčiui vaikai dažniausiai priskiria teigiamus bruožus, nes tai tiesiogiai susiję su jų saugumu, galimybėmis išgyventi. Vaikai supranta, kad yra nuo tėvų priklausomi, jeigu tėvai bus geri, tai juos mylės ir jie bus saugūs.

Kadangi tėvai negali būti blogi, neigiamus jų bruožus perima vaikai. Jie mąsto: jei tėvai su jais netinkamai elgėsi, tai tik dėl to, kad jie patys buvo blogi, o ne tėvai.

Tokiu būdu tas blogąsias tėvų savybes mes tarsi praryjame ir jos laukia tinkamo momento, kad galėtų ištrūkti, kaip vulkanas išsiveržti. Kai viskas gerai, šie bruožai retai pasireiškia. Dažniau jie pastebimi streso būsenoje. Nors anksčiau, kai taip elgdavosi tėvai, sakydavome: „Aš niekada gyvenime toks nebūsiu, taip nesielgsiu, nepyksiu ir pan.“, tačiau tam tikrose situacijose elgiamės lygiai taip pat.

Pavyzdžiui, rėkiame ant savo vaikų, jų negirdime, panašiai kaip kažkada tėvai negirdėjo mūsų. Tada ne tik panašiai elgiamės, bet ir atrodome. Ta pykčio išraiška pasireiškia ir išoriškai – gal įtempta raukšlyte veide, perkreiptu pečiu, sukąstais žandikauliais.

- Kokiais gyvenimo tarpsniais mes ypač pajuntame, kad daromės panašūs į savo tėvus?

Tokie ryškiausi momentai yra du – kai mes patys tampame tėvais ir kai mūsų tėvai miršta. Tada ypač jaučiame didžiausią panašėjimą į savo tėvus, nors iš tiesų tai išgyvename įvairiais gyvenimo tarpsniais. Tą panašumą perimame jau vaikystėje, kai išmokstame iš tėvų tam tik­rų vaidmenų. Dažnai vaikai tai daro visai sąmoningai, o suaugusieji juos netgi skatina. Kai maži vaikai kartoja, ką daro tėvai, jie kopijuoja savo tėvus veiksmais, ne žodžiais.

Kūdikystėje ir vaikystėje mes negalime sau leisti būti nepanašūs į tėvus, nes fiziškai esame nuo jų priklausomi. Turime jiems patikti, nes tai lemia, ar išgyvensime, ar jie mumis pasirūpins. Mūsų supratimu, į tėvus reikia lygiuotis, kad ir kokie jie būtų, jų autoritetas vaikystėje nekvestionuojamas.

Paauglystėje, ankstyvoje jaunystėje labiausiai nutolstame nuo savo tėvų, labiausiai nuo jų skiriamės. Galime tai sau leisti, nes dar gyvename po jų stogu ir žinome, kad geroji mama, nors ir grįšime trečią nakties, vis tiek mumis pasirūpins, iškeps kotletukų ir nepaliks nakvoti lauke. Kita vertus, suprantame, kad jau išgyventume ir patys, jei tėvai ant mūsų supyktų. Taip pat suvokiame, jog jiems dar per daug rūpime, kad mus atstumtų. Todėl galime sakyti, kad tėvai šneka nesąmones, nieko nesupranta. Paaugliui pasakyti „tu esi tikras tėtis“ arba „ tu tikra mama“ – didžiausias įžeidimas. Juk jis taip stengiasi būti kuo nepanašesnis į juos. Žaliai dažo plaukus, prisiveria daug auskarų...

Vėl pradedame artėti prie savo tėvų tada, kai fiziškai atsiskiriame, išsikeliame iš jų namų, pradedame gyventi savarankiškai. Tada prasideda valsas – vienas žingsnelis į šoną nuo tėvų, nes įsikuriame atskirai, ir du atgal, nes vidumi mes tuo metu vėl lyg panašėjame į juos.

Mums atrodo, kad saugiausia yra būti tokia žmona arba tokiu vyru, koks buvo tėtis ar mama. Kai kurie žmonės stengiasi būti kuo nepanašesni į tėvus, bet tada jautiesi lyg pasiklydęs džiunglėse, sunku susivokti. Todėl laimingesni iš esmės yra tie, kurie gali priimti tėvų pavyzdį.

- Kas atsitinka, kai patys tampame tėvais?

Panašumas į savo tėvus dar labiau išryškėja, kai mes imame supti savo kūdikius. Tada labai tiesiogiai tą ryšį pajuntame. Laikome savo atžalas ant rankų ir įsivaizduojame, kaip mus supdavo, laikydavo mama ar tėtis. Tas panašumas ir ramina, ir kartu gąsdina, riboja.

Perimti iš tėvų elgesio modeliai, pavyzdžiui, kad „karjera yra nesvarbi“, gali trukdyti pasinaudoti gebėjimais ir galimybėmis daugiau pasiekti. Kitas pavyzdys: puikų mylintį vyrą turinti moteris nuolatos kalba, kad jis ją vis tiek apgaus, nes visi vyrai nepatikimi. Ji tokios patirties neturi, bet kartoja tai, ką sakydavo jos motina, tą situaciją, kurioje buvo atsidūrę jos tėvai.

Motinystės, tėvystės pradžioje trokštame būti idealūs tėvai. Esame pasirengę perimti iš savo tėvų tai, kas buvo gera, tačiau nekartoti jų klaidų, taip vėl atskirdami teigiamas ir neigiamas savybes. Tikimės, kad visuomet savo vaikus išklausysime, nepyksime ant jų.

Tačiau augindami juos susiduriame su daug nenumatytų dalykų. Pavyzdžiui, jiems stengiamės atiduoti viską, ką galime, o dėkingumo nesulaukiame, todėl pradedame pykti. Mes jau esame patyrę, ką reiškia nuolatiniai nutraukinėjimai, kai nieko negali pabaigti iki galo, ką esi pradėjęs, nes vaikui reikia tai nušluostyti nosį, tai supinti kasytes, tai išvirti valgyti ir pan.

Gyvename patirdami nuolatinį stresą. O kur dar santykiai su tėvais, darbo problemos, kiti rūpesčiai. Ir štai tokiomis streso sąlygomis mes pirmą kartą išgirstame, kaip mūsų tėvo ar mamos balsas prasiveržia pro mus. Mes surinkame ant vaiko: „Atstok, palauk, ar aš tau nesakiau, ar gali palikti mane ramybėje bent kelioms minutėms.“

- Kaip mes tuo momentu pasijuntame?

Įdomu, kad kaip tik tada mes geriau, negu iki tol, suprantame savo tėvus, suvokiame, kodėl jie kažkada taip elgėsi su mumis ir jiems atleidžiame. Toks elgesys tampa normalus, nebe taip gąsdina ir mus su tėvais suartina. Kartu panašėjame į juos. Ir, kaip jau minėjau, nebūtinai tik gerąja, bet ir blogąja prasme. Vaikams augant atsiranda trijų kartų patirtis. Pradedame geriau suprasti savo tėvus, jų elgesį, kai mes buvome tokio amžiaus, kaip dabar mūsų vaikai.

Santykiai su tėvais keičiasi ir dėl to, kad seneliais tapę tėvai pasikeičia patys. Tėvus pamatome tarsi kitoje šviesoje. Jie turi anūkams laiko, nors mums jo neturėjo, jie buvo mums griežti, reiklūs, o anūkams atlaidūs, švelnūs. Dėl to mes labiau susitapatiname su jais.

- Kas atsitinka, kai mūsų tėvai visai pasensta, juos tenka slaugyti arba jų netenkame?

Antroji supanašėjimo į tėvus ir išgąsčio dėl to banga atsiranda, kai imame slaugyti savo sergančius tėvus arba jų netenkame. Tada vėl apima panašus jausmas kaip vaikystėje, mes tarsi atskiriame tėvų blogąsias ir gerąsias savybes. Su tėvais susijęs patyrimas tarsi pasidalija į dvi dalis – mirus tėvui suvokiame, kad mirė gerasis tėtis, aš jį praradau, o blogasis tėtis pereina į mane.

Aš imu save kaltinti, kad per retai jį lankydavau, nepakankamai juo rūpinausi, nepasakiau jam, kad jį myliu, ir pan. Tuo pačiu mes tarsi tampame savo tėvais – imame kalbėti kaip jie, vaikščioti kaip jie. Tarsi jie iš tiesų atgimtų mumyse. Atsiranda sentimentalumo, pamirštamas blogas tėvų elgesys, jie teisinami, jiems atleidžiama.

Matydami, kad panašėjame į savo tėvus, pradedame galvoti ir apie savo
senėjimą, o tada atsiranda ir mirties baimė. Kyla klausimas: kodėl mes taip bijome senti? Juk išlaikytas vynas, šampanas kuo senesni, tuo geriau vertinami. Žinoma, yra žmonių, kurie sensta ir sugeba džiaugtis tuo. Santykis su savo panašėjimu į tėvus gali būti pats įvairiausias.

- Papasakokite, kaip mes į tai reaguojame?

Reakcijos, susijusios su mūsų panašumu į savo tėvus, labai skirtingos. Viena iš jų – neigimas, kai sakome: „Aš niekuo nesu panašus į juos, jokiais būdais.“ Pastebėjau, kad ypač neigiamas panašumas į mamą. Kažkodėl atrodo, kad geriau jau būti panašiam į tėvą, tetą, dėdę, močiutę, senelį, tuo mes labiau didžiuojamės.

Kodėl taip yra? Manau, ne dėl to, kad ji mama, o dėl to, kad buvo artimiausia, visą laiką šalia. Ją matei ir nesišukavusią, ir prakaituotą, ir pavargusią, ir pykstančią, ir šaukiančią. Mama siejasi su nesitvardymu, nesugebėjimu valdytis, tai mums nepatinka, ir mes tokie nenorime būti. Mama nurašoma, o mes sau tampame panašūs į tėvą ar kitą ne tokį artimą giminaitį.

Būti panašiam į tėvą mums patinka galbūt dėl to, kad jis labiau vertinamas, intelektualesnis, daugiau pasiekęs. Galbūt mes jį rečiau matėme, nes jis visą laiką dirbo. O tiems žmonėms, kuriuos rečiau matome, galima priskirti daugiau teigiamų savybių ir primiršti blogąsias. Jei vaiką augintų vyras, situacija būtų atvirkštinė, norėtume būti panašūs į mamą.

Kita reakcija – kryptingas priešinimasis: „Aš jokiais būdais niekada nebūsiu į juos panašus, viską darysiu, kad tik nebūčiau panašus.“ Gali būti ir neutralus stebėjimas: „Aha, man įdomu, aš stebiu, lyginu, vertinu“ ar siekis suprasti, kokie yra skirtumai ir panašumai. Tokie žmonės aiškinasi, nagrinėja, eina į psichoterapijos užsiėmimus. Kai kurie siekia sustiprinti ir pagreitinti panašėjimą į savo tėvus. Žilai dažo plaukus, jaunystėje nešioja kostiumą norėdami atrodyti solidžiai, oriai, būti panašūs į savo labai garbingą, galbūt žinomą tėvą.

Yra ir tokių, kuriems panašumas į tėvus kelia džiaugsmą. Jie didžiuojasi, kad priklauso tam tikrai šeimai, ir tai pabrėžia, laikosi tradicijų ir pan. Dar kiti derasi, tarsi žaidžia žaidimą: „Jeigu aš taip darysiu, tai gal nepasensiu taip, kaip mano tėvai, gal nebūsiu į juos panašus.“

- Ar panašumas į savo tėvus neišvengiamas, ar galime ką nors pakeisti?

Manau, kad pirmasis žingsnis – stengtis sąmoningai į tai žiūrėti, bandyti suvokti, kuris tėvų bruožas mums nepatinka. Įsisąmoninus ir priėmus tai, įmanomas ir keitimas. Iš pradžių gali atrodyti, kad supykus ant vaiko neišvengiamai turi ant jo rėkti, uždaryti jį į kitą kambarį, bet gali pradėti galvoti, kad įmanoma ir kitokia reakcija. Ir nebūtina elgtis tik taip, kaip tokiais atvejais buvo elgiamasi jūsų šeimoje, galimi ir kiti elgesio modeliai. Galima remtis kitų žmonių patirtimi, išmokti kitokio bendravimo būdų.

Jei matau, kad kai kurie iš tėvų perimti bruožai man trukdo gyventi, nors jie yra tokie savi, lyg būčiau įlipęs į senas geras roges, galbūt netgi ardo mano gyvenimą, tarpusavio santykius su kitu žmogumi, taip pat yra išeičių. Galima bandyti juos keisti pačiam, galima tartis su draugais, galima kreiptis į psichoterapeutą.

Priešingu atveju, jei nieko nedarytume manydami, kad nieko pakeisti neįmanoma, atsidurtume lyg užburtame rate, kaip kokia dovanėlė tas blogasis bruožas ar savybė keliautų iš kartos į kartą. Taigi, jei dėsime pastangų, taip nenutiks. Kita vertus, atraskime ir kuo pasidžiaugti, geromis iš tėvų perimtomis savybėmis, didžiuokimės jomis. Tai gali padėti mums susitaikyti su tėvais.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Po pripažinto pralaimėjimo iš Karbauskio laukia siurprizų: su Pranckiečiu vyksta ciniškas žaidimas (199)

Dar viena įtempta diena Seime ir dar vienas valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų...

Gyvai / Valstiečių bėdos nesibaigia: atmestas ir naujasis automobilių mokestis (78)

Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika antradienį plenariniame posėdyje pateikė Transporto...

Karpavičiaus turtų dar reikės palaukti: teismas užšaldė antrai žmonai ir broliui paliktus milijonus papildyta A. Karpavičienės komentaru (148)

Skandalingoje istorijoje, kurioje narpliojamas verslininko milijonieriaus Raimondo Karpavičiaus...

Frakcijos x paieškos Seime: įtaria per balsavimą veikus organizuotai papildyta (316)

Valstiečiai žalieji Seime yra pasirengę išsiaiškinti, kas sabotavo balsavimą dėl Seimo...

Gaisro iškamuotiems alytiškiams trūko kantrybė – reikalauja Tamašunienės trauktis renka lėšas ugniagesių premijoms ir gaisro likvidavimui (222)

Į Alytų trečiąją gaisro dieną atvykusi Vidaus reikalų ministrė Rita Tamašunienė kaip...

Neįveikus Pranckiečio, gali būti šaukiamas naujas nenumatytas posėdis (104)

Valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga ( LVŽS ) neatmeta galimybės, kad...

„Pacers“ milijonai ir Sabonis: kodėl buvo delsiama ir ką sutarties pratęsimas su lietuviu reiškia klubui? (12)

Pratęsti sutartį su Domantu Saboniu visuomet buvo Indianos klubo tikslas, tačiau lieka klausimų,...

„Lietuvos paštas“ parduoda senamiestyje esantį Vilniaus centrinį paštą – skelbia aukcioną (16)

AB „ Lietuvos paštas “ išplatino pranešimą, kuriame teigiama, kad šią savaitę yra pradedama...

Teismas pratęsė Paleckio suėmimą dviem mėnesiams: mažiau, nei siūlė prokurorė (83)

Kauno apygardos teismas antradienį iš dalies tenkino prokuratūros prašymą ir dar dviems...

Rolandas Alijevas nuosprendžio neišgirdo: teismas priėmė netikėtą sprendimą (11)

Buvęs profesionalus krepšininkas Rolandas Alijevas , kuris kaltinamas neteisėtai įsilaužęs į...