Apie kiekybinę pinigų reikšmę geriausiai šnekėti, kai vaikas pažįsta skaičius. Pinigų kiekis tampa labai konkretus dažniausiai tik pradėjus lankyti mokyklą, nes būtent tuomet pradeda rūpėti, kodėl vieno kuprinėje daugiau įdomesnių ir gražesnių mokyklinių “dalykėlių”, vieni turi brangesnių daiktų, o kiti ne. Būtent tuomet patogiausia išaiškinti ryšį tarp žmogaus poreikių, darbo ir pinigų, paaiškinant, jog yra geriau ar blogiau apmokamų darbų bei profesijų arba, jog norint rasti gerą darbą, reikia gerai mokytis ir pan.
Kišenpinigių svarbu ne tik duoti, bet ir išmokyti juos teisingai išleisti, nes pinigai vaikams ne tiek galimybė už juos ką nors nusipirkti, kiek nepriklausomybės bei suaugimo išraiška.
Pradėjusį lankyti mokyklą vaiką galimą pratinti prie jo išlaidų planavimo, kad išgirdus pasakymą “nėra pinigų”, nebūtų pykstama ar užsispyrusiai reikalaujama kokio nors daikto. Tačiau fraze “nėra pinigų” nereikėtų piktnaudžiauti, o kiekvienas neigiamas atsakymas į prašymą ką nors nupirkti privalo būti motyvuotas.
Didelius pirkinius vaikui geriausia planuoti iš anksto, skatinant jį prisidėti prie taupymo. Tiesa, taupymas neturėtų tapti manija, kai vaikas pradeda prašyti pinigėlių iš giminaičių ar dar blogiau - pradeda “tikrinti” tėvų kišenes, neatiduoti visos grąžos grįžęs iš parduotuvės.
Geri patarimai:
skiriamų kišenpinigių nesiekite su mokslu,
kad vaikas nesijaustų vargšu ir negalėtų per daug puikuotis gaunama suma, geriausia pasidomėti, kiek pinigų gauna kiti bendraamžiai ar bendraklasiai, duodant vieną ar kitą sumą, paaiškinkite, jog kitų vaikų tėveliai uždirba daugiau ar mažiau.
