aA
Psichologai vis dažniau konstatuoja: vaikai jaučiasi vieniši. Panašios vienišumo diagnozės nustatomos ir sutuoktiniams. Arnoldas Valkauskas, Ruklos įgulos karo kapelionas, dogminės teologijos specialistas, egzorcistas teigia, kad daugelio šeimos dvasinių ligų pavyktų išvengti, jeigu į jos kūrimą būtų žvelgiama atsakingiau.
Šeima
© Corbis

- Bažnyčia bene garsiausiai kalba apie tai, kad silpnėja Šeima kaip institucija. Kokie požymiai tai rodo? Skyrybos – vienas iš jų?

Pirmiausia galbūt reikėtų pradėti nuo to, kodėl apskritai įvyksta skyrybos. Šiandien žmonės šeimą pradeda kurti būdami dvasiškai ir psichologiškai nebrandūs bei paženklinti egoizmo ženklu. Jie labai greitai nusivilia pamatę kito klaidą. Labai dažnai į tarpusavio santykius žvelgiama vienpusiškai: reikalaujant iš kito ir nenorint nieko duoti pačiam.

Meilė – tai tavo pirmasis žingsnis, duodant kažką be galo reikalingo kitam. Viskas paremta Dievo meilės modeliu – Jis pirmasis myli. Pirmajame – Jono laiške parašyta, kad meilė yra ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet tai, kad Jis pamilo mus. („Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo ir atsiuntė savo Sūnų, kaip permaldavimą už mūsų nuodėmes.“ (1Jn4,10). Būtent tokiu abipusiu požiūriu turėtų būti pagrįstas šeimos kūrimas. Žiūrėjimas į vienas kitą, ieškant grožio ir aistros, ilgai netrunka.

Taip pat bijoma iki galo prisiimti įsipareigojimą. Nebrandi atsakomybė, paremta tik egoistiniu požiūriu, pirmiausia atsinešta iš šeimos. Dėl netinkamo auklėjimo ji neišmokyta suvokti ir išgyventi savo tapatumo, savo tvirto „Aš“, patvirtinančio, kad jau pats žmogus savaime yra vertybė, vertas besąlyginės meilės. Nelaimingas šeimas kuria žmonės, nematę tikrojo pasiaukojimo pavyzdžio.

- Neturint mylinčios šeimos pavyzdžio, tarsi atsiduriama užburtame rate, kuriame sukantis klaidingas šeimos modelis perduodamas iš kartos į kartą. O kaip iš jo ištrūkti?

Manau, šiuo atveju vertėtų kalbėti apie tapatybę – vyro ir moters, ir grįžti prie prigimtinių dalykų – savybių, būdingų vyrui ir moteriai. Tai neturi nieko bendro su feminizmu, su vyro išaukštinimu ar pažeminimu. Kiekvieno tapatumas yra savitas. Svarbu suprasti, ką vyras ir moteris gali duoti vienas kitam kaip asmenybės, kad kurtų abipuse bendryste paremtą ryšį. Moteris norėjo ir visada norės globos ir šilumos, būti išklausyta. O vyras norės, kad būtų patvirtintas jo vyriškumas. Beje, gana įdomia forma – moters švelnumu. Neatradęs savo prigimties, savo esmės – niekada nebūsi laimingas.

- Kai šeima kuriama iš egoistinių paskatų, gal dėl to ir prarandamas savitarpio ryšys: vaikai – sau, žmona ir vyras – sau, kiekvienas atskirai.

Dėl to kenčia visa šeima. Norėtų būti kartu, bet nemoka, negali, nes galbūt nesugeba peržengti per savo egoizmą. Šeima turėtų būti maža bendruomenė, kurioje kiekvienas jaučiasi saugiai. Tuo tarpu labai dažnai kuriama ne šeima, o kažkoks sambūris, kuriame visi jaučiasi nesaugiai, nes neišgyvena bendrystės. Tokioje šeimoje tėvai neišmoko vaiko peržengti per savo egoizmą: pamatyti žmonių, su kuriais reikia pasidalinti ne tik materialiais daiktais, bet ir vargais, rūpesčiais, džiaugsmais, su kuriais reikia kalbėti apie gyvenimą, jo kasdienybę, darbus, planus, svajones. Kurie išklauso, kuriais galima pasitikėti ir kurių patarimų verta klausyti. Prarastas ir kitas dėmuo – vyresnieji nebėra jaunesniesiems mokytojai, neperduodamos tradicijos, nyksta autoriteto suvokimas, nerandama savo vietos.

- Kas rodo, kad vaikas yra vienišas, nesuprastas ir šeimoje jaučiasi nesaugus? Nemažai diskutuojama apie alternatyvias jaunimo grupes. Kas tai: signalas, jog vaikas yra vienišas, ar tiesiog paaugliškas saviraiškos būdas, į kurį net neverta kreipti dėmesio?

Verta reaguoti į visus, net menkiausius signalus. Jei tėvai nepastebi vaiko elgesio ypatumų, jis netrukus praranda ryšį su jais. Kita vertus, ką reiškia – nepastebi? Reikia aiškiai nusibrėžti prioritetus. Kas svarbiausia: santykis su Dievu ir šeima ar darbas? Svarbu vaiką pastebėti ne tada, kai jis jau tampa gotu, o daug anksčiau. Jokiu būdu ne kontroliuoti jį, o tik stebėti ir pamatyti, kas jam yra. Tai ilgas ir sudėtingas darbas, bet todėl tėvai ir yra Dievo bendradarbiai.

Šiandien labai daug vaikų vaikšto pakrypusiais stuburais, nulinkusiomis mentėmis, šleivomis kojomis. Kieno kaltė? Tėvų aplaidumo. Jie auklėjo ir nematė, kad vaikas šleivuoja, vadinasi, nepastebi visiškai akivaizdžių dalykų, kuriuos galima koreguoti, pasakant, kad išsitiestų, o koją statytų kitaip.

Nieko naujo neišrasime. Dvidešimto amžiaus pradžioje, ne taip ir seniai, Šatrijos Ragana į lietuvių kalbą vertė žymaus pedagogo F. Fiorsterio knygas apie jaunuolio auklėjimą, jo būdo formavimą. Tada buvo labai aiškiai keliamas auklėjimo uždavinys, pirmiausia šeimoje: formuoti žmogaus būdą, charakterį. Viskas prasideda, atrodytų, nuo smulkmenų, bet jos yra be galo svarbios, – nuo ugdymo, kad reikia padėti į vietą stiklinę, laiku atsigulti, atsikelti, su artimaisiais pasidalinti daiktais, laiku išnešti šiukšles, laiku paruošti pamokas. Tėvai turi nuolat stebėti, į kurią pusę linksta jų vaikas. Vaikas užsisklendžia, jeigu jam tik įsakinėjama arba jeigu tėvai – perfekcionistai, nuolat tik kritikuoja savo vaiką, nerodo meilės, nieko nepaaiškina.

Labai dažnai, kai nesprendžiama vaikų isterijos priežastis, ji perauga į kitokias formas – į neapykantą, net kerštą tėvams. Apie tai psichologai galėtų papasakoti plačiau. Yra tekę susitikti su paauglėmis, kurios dėl vienokių ar kitokių priežasčių nekentė savo tėvų. Mergaitės dažnai psichologiškai terorizuoja savo motinas, kad šios joms pirktų kuo daugiau daiktų. Motina neriasi iš kailio, dirba, bando patenkinti paauglės dukters norus, nors dukrai tiek daiktų tikrai nereikia. Tai ji daro ne dėl to, kad galėtų pasirodyti prieš draugus. Kaip išsiaiškinome, ji stokoja dėmesio, meilės, bendravimo ir, jausdama nuoskaudą, tokiu būdu, sąmoningai ar nesąmoningai, kerštauja savo mamai bei taip bando išsireikalauti dėmesio.

Besaikis daiktų pirkimas nieko neatstoja, bet, įskaudinant artimą žmogų, lyg ir atsiteisiama. Nemylimas vaikas emociškai numiršta. Tad meilė nėra dovanėlių teikimas, pataikavimas, meilė – tai ugdymas būnant kartu. Vilkai moko savo vilkiukus medžioti, ilgai ir kantriai. O žmogus šį ugdymo darbą dažnai palieka kitiems.

Kai vaikai dažosi plaukus ar priklauso alternatyvioms grupėms, pavyzdžiui, gotams, nereikėtų numoti, esą tai normalu. Ne visada, bet gana dažnai tie signalai rodo, kad vaikas tolsta nuo tėvų. Tėvams vertėtų paklausti, kodėl jų vaikas nepasako, ko jis tuo siekia, kodėl jam tai gražu. Kodėl neklauso jų kaip autoriteto. Taip, sunku įveikti bendraamžių įtaką, bet tėvai turėtų savo vaiką mokyti atskiro individualumo, ieškoti savo kelio ir jį surasti. Jaunas žmogus visada eina ieškojimo keliu. Jis nori būti reikšmingas, kitoks, jis jaučia, kad jo dar nesiklauso kaip visaverčio visuomenės nario, jau turinčio savo nuomonę. Paaugliams būtina padėti įeiti į suaugusiųjų pasaulį. Šiuo atveju labai svarbus tėvo vaidmuo. Bendraudami su tėvu, vaikai įgyja tvirtumo.

Formuoti žmogų – be galo sunki pareiga. Bažnyčioje, laimindami santuokas, padedame Dievui išleisti į gyvenimą autentiškus, savarankiškus žmones, kurie žinos, kaip jiems priimti teisingą sprendimą. Teisingo sprendimo priėmimas yra vienas šeimos uždavinių, be kurio žmogus klups, darys klaidas ir dažnai už jas skaudžiai mokės.

- Dažnai tenka girdėti, kad tėvai vaikams pasako – esi aprengtas, pavalgydintas, ko dar reikia. Tikėtina, kad taip auklėjami vaikai ir patys kurs panašiais principais pagrįstą šeimą.

Tai tarybinio žmogaus mąstymas, kuris atsirado bolševikams išplėšus dvasią ir vietoj jos išauginus gryną materializmą, apsiribojantį tik tuo, kad žmogui reikia pavalgyti, apsirengti, daugintis ir išgerti. Prieš šį režimą gyvenę žmonės augo kitokioje kultūrinėje terpėje. Iš kur savo istorijoje turime tiek Lietuvai ir Bažnyčiai pasiaukojusių žmonių? Kalbu ne tik apie partizanus, bet ir apie tylios, didžios aukos žmones – motinas. Tas pasiaukojimas gali ateiti tik iš dvasios. Net augalui reikia saulės, neužtenka jį tik laistyti. Mums būtina bendrystė.

Šiandien labai daug kalbama apie emocinius sutrikimus. Gyvename emocinių sutrikimų amžiuje. Visos neurozės kyla iš prarasto saugumo pojūčio. Daugelis jaučiasi nesaugūs visuomenėje. Ne tik dėl ekonominių priežasčių. Nesaugūs jaučiamės gatvėje, kelyje, darbe. Sakoma, kad lietuvių veiduose nėra šypsenos, draugiškumo. Iš kur gali būti, jei gyvename nuolatinėje nesaugumo įtampoje, laukdami skaudaus smūgio. Iš kur šis pojūtis? Iš šeimos, kurioje buvome formuojami emociškai užspausti. Žinoma, jaunimas dabar kitoks, daug laisvesnis, bet jis turi kitų bėdų. Manoji karta bijojo reikštis. Dabar net kvailiausių idėjų nebijoma išsakyti. Tačiau bene didžiausia problema – tai egoizmas. Žmogus nemoka aukotis. Kariuomenėje teko stebėti daug jaunų stiprių vaikinų, kuriuos labai greitai palauždavo bet koks sunkumas, reikalaujantis pasiaukoti.

- Minėjote, kad labai svarbu išsikelti prioritetus. Ką reiškia: pirmiausia – Dievas, paskui – šeima?

Tai ne tik sudėti rankytes maldai ir nueiti į bažnyčią. Tai daug daugiau – pamatyti savo gyvenimo prasmę kaip Dievo duotybę. Save suvokti ne tik kaip gamtos dalį, o daug plačiau – kaip labai svarbų asmenį, kuris nuolat yra prasmingoje kelionėje, duotoje Dievo. Kelionėje, kuria Jis veda ir kurioje Jis laukia. Tai – savo gyvenime matyti Jo valią. Sveiką žmogaus dvasią ir psichologiją pirmiausia suformuoja teisingai suvoktas santykis: pirmiausia – su Dievu, paskui – su žmonėmis. Kai dingsta tas vertikalus dėmuo, santykis su Dievu, žmogus nustoja jausti prasmę. Jos netekus, pasineriama į nesaugumą, sutrinka santykis su kitais žmonėmis.

Niekada šiandieninis žmogus nepaklausia savęs – kiek aš taip gražiai gyvensiu? Kiek apskritai žmogus gyvena? Jaunam žmogui niekas nepasako, kad jis vis dėlto keliauja per mirtį. Užmirštami itin reikšmingi klausimai: kam aš čia gyvenu? Kam vargstu? Šeimos uždavinys yra pasakyti, kad gyvenimo laikas yra trumpas, o atsakomybės dėmuo jame – labai svarbus.

Taip pat šeima turi vaikus išmokyti sveiko kritinio mąstymo bei kritiškai vertinti save nieko nekaltinant. Nenusižengti sąžinei ir kiekvieną savo veiksmą gebėti vertinti teisingai: nei save pateisinant, nei pasmerkiant. Suklydus prisipažinti, kad suklydai. O tai be tikėjimo neįmanoma. Kas yra sąžinė? Tai subjektyvi moralumo norma, kuri turi būti paremta objektyvia moralumo norma, tai reiškia – Dievo įstatymu. Turėti teisingai suformuotą sąžinę yra didžiulė prabanga, nes ji yra dvasinis stuburas.
Jeigu nėra ugdymo ryšio su Dievu ir bendrystės su žmonėmis, laikui bėgant nyksta blogio supratimas, o visuomenės gyvenimas darosi anarchiškas, dėl to nebeįmanoma sugyventi. Teisinė sistema niekada nesureguliuos mūsų santykių. Kaip užkirsti kelią psichopatijai? Pirmiausia – turėti tvirtas nuostatas. Tikėjimo kelias nėra paprastas, tai sveikimo kelias. Nemažai psichinių sutrikimų kyla nebesugebant objektyviai vertinti ne tik aplinką, bet ir save patį.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Audringas savaitgalis Kijeve: vietos, dėl kurių čia keliauja tūkstančiai lietuvių (9)

Tūkstančiai lietuvių keliaują į Ukrainos sostinę ieškodami ten pigių pramogų, restoranų ir...

Kitokios šventės: Kūčių į restoraną su visa šeima, tradiciniai patiekalai – išsinešimui (26)

Dvylikos patiekalų vakarienė – iššūkis net ir patyrusiam šeimininkui. Šio Kalėdų...

Klausiamas dėl pažymų Skvernelis įkando Grybauskaitei, konservatoriams ir prisiminė dešimtmečio įvykius (774)

Klausiamas dėl mįslingo kreipimosi į specialiąsias tarnybas ir pareiškimų apie galimą Kremliaus...

Tėvas feisbuke šaukiasi pagalbos: paviešino 5-metės dukros prisipažinimą, kad ją muša patėvis (59)

Feisbuke tėvas paviešino įrašą, kuriame jo penkiametė dukra pasakoja, kad prieš ją smurtauja...

Evelina Anusauskaitė-Young: man sakė, kad su tokia figūra niekada nebūsiu popmuzikos atlikėja (44)

Lietuvą Evelina Anusauskaitė-Young paliko prieš penkerius metus, tačiau susidomėjimas ja, regis,...

Močiutės receptas: parodė, kaip pasigaminti pačius skaniausius žemaičių blynus video receptas

Kas geriau moka pagaminti žemaičių blynus nei tikra žemaitė močiutė ? Jei paklausysite jos,...

Unikauskas apie vėžį: kas jį sukelia, o kas tėra mitai (35)

Užsikrėtus žmogaus papilomos virusu , padidėja rizika susirgti vėžiu, LRT TELEVIZIJOS laidoje...

JAV suimta numanoma Rusijos slaptoji agentė Butina prisipažino (42)

Rusijos pilietė Marija Butina , Jungtinių Valstijų įtariama esant Maskvos vyriausybės slaptąja...

Laukti pavargusi Laisva Kalėdų proga pasididins krūtinę – apie operaciją pasisakė ir jos vyras (43)

Kada žmogus jaučiasi blogai? Kai jam kažko trūksta. Vieniems trūksta pinigų, antriems meilės, o...