O atrodo, kad sakydami „NE“ savo vaikui linkime tik paties geriausio. Taip pat gąsdina vaiko neigiamos emocijos, o labiausiai nervina vaiko logiški argumentai. Pavyzdžiui: „Patys sau perkate mašinas, pramogas, maistą, ką tik norit, o man nenuperkate, ko aš noriu ir aš, palyginus su kitais draugais, noriu visai mažai“, „Visi draugai tai jau turi, o aš ne!“, „Nupirk tai ir aš daugiau nieko, nieko neprašysiu“, „Jei nupirksi, būsiu labai geras/-a, viską darysiu…".
Tėvai tikrai nuoširdžiai stengiasi paaiškinti, kodėl negali pirkti: neturi pinigų ar patys sau neleidžia visko ko nori.
Keli patarimai, kas padėtų suvaldyti vaikų pyktį, kai norai netenkinami čia ir dabar.
1) Ko vaikas nemato, tuo mažiau nori. Mažiausiems labai dažnai kyla norų parduotuvėse žaislų skyriuje ar prie kasų, kur vaikų akių lygyje lyg tyčia pridėta daug skanumynų. Siūlyčiau stengtis vaiko dėmesį nukreipti į jau turimą pirkinį rankutėse. Arba sąmoningai išvengti pavojingų skyrių juos apeinant ratu. Kad vaikai mažiau valgytų skanumynų, užkandžių, juos reiktų padėti, tose vietose, kur vaikas nepasiekia arba išvis neturėti namuose.
2) Leisti vaikui norėti ir tuo džiaugtis. Tol kol svajojame ir norime tol mes esame gyvi, laimingi ir jauni. Kai jau žmogus nieko nebenori, tai jau yra pavojinga būsena: arba jis serga depresija, arba atėjo senatvė psichologiniu požiūriu. Jei vaikas nori, vadinasi jis domisi pasauliu, yra smalsus ir nori daug ką išbandyti gyvenime. O jei dar sugeba įkyriai logiškai prašyti, vadinasi yra kūrybiškas ir vysto savo komunikacinius ir vadybinius gebėjimus. Šie įgūdžiai tikrai labai pravers gyvenime.
3) Įdėmiai išklausykite, ko ir kodėl vaikas nori. Domėkitės, kam jam to reikia, ką jis pirmiausia padarys įsigijęs tą žaislą. Kam duos pažaisti? Ir t.t. Kartais tėvai nustemba išgirdę, kad vaikas nori brangių daiktų, tam kad galėtų juos parduoti, o tuos pinigus atiduotų tėvams, kad jiems nebereiktų tiek daug dirbti. Leisdami vaikui norėti ir kalbėti, sumažėja jų neigiamos emocijos. Kai kalbamės gražiuoju, didėja galimybės susitarti taikiai. Jei įdėmiai išklausome jų norų, galime toliau galvoti ir aptarti galimybes, kada ir kaip būtų tai galima įsigyti. Tai gali būti vaiko gimtadienis, Kalėdos, seneliai, galime skatinti taupyti pačiam. Galime atidėti mėnesiui ir iš naujo pergalvoti norą, jei jis nemažėja dar kartą apsvarstyti kaip galima įsigyti. Leisdami vaikui norėti, skatiname vaiką siekti gyvenimo tikslų.
4) Patys norėkime ir siekime savo tikslų. Būkime pavyzdžiu vaikams, kaip galima atkakliai siekti ir gauti, ko norime. Galite papasakoti, ko labai vaikystėje norėjote ir kaip tai pavykdavo gauti. Gal butelius priduodavote, kad nusipirktumėte ledų. O gal stengdavotės mokytis, kad pats galėtumėte nusipirkti visko ką svajojote. Kartais, kad norai išsipildytų reikia tiesiog daugiau laiko, kantrybės ir nuoseklių pastangų.
5) Pasiūlykite alternatyvas ir leiskite rinktis pačiam. Jeigu vaiko noras atrodo nerealus, nesaugus ar per brangiai kainuojantis, galima pasiūlyti alternatyvą – gal vaikas išsirinks labai panašų žaislą, bet pigesnį, gal susiteps sumuštinį, bet ne pačiu aštriausiu peiliu, gal vaikui užteks pasimaudyti ežere vietoj brangaus vandens pramogų parko, gal pasitenkins namų gamybos mėsainiu ir nereiks Mc'Donaldo. Taip skatinsite vaiko kūrybingumą ir problemų sprendimą.
6) Turėkime aiškias taisykles, kada vaikams perkame žaislus ir jų nekeiskime, nors labai norisi. Vienas tėvelis pasakojo, kad pas juos taisyklė „Žaislus perkam antradieniais“. Visa laimė, kad vaikas nelabai sekė dienas ir dažnai tėtis išsisukdavo. Geresnė taisyklė „gimtadienis, Kalėdos, atostogos, seneliai". Geriau tai mažiau kartų, nei ant vienos rankos pirštų.
Kuo į vaikų norus žiūrėsite kūrybiškiau, tuo bus paprasčiau. Nepamirškite, kad vaikai moka žaisti ir be žaislų tik su fantazija. Nenorėkite duoti jiems visko, ko trūko patiems, pirma įsitikinkime ar tikrai to daikto ar pramogos reikia jūsų vaikui.