aA
Žmogus labai sudėtingas, todėl visiems suprantama, kad turime specializuotus gydytojus atskiroms žmogaus kūno sistemoms ar net dalims. Sergančius šizofrenija gydo psichiatrai, o ne ginekologai, akinius parenka okulistai, o ne kardiologai. Turėtų būti savaime suprantama, kad normalus žmogus, patyręs psichologinių problemų ir sunkiai su jomis susitvarkantis, turėtų kreiptis į psichologą – žmogaus sielos specialistą. Pastarieji taip pat specializuojasi, nes žmogaus psichika daug sudėtingesnė, nei jo sandara. Tačiau pastaruoju metu psichologais tapo kone kiekvienas - teisininkai, politikai, gydytojai. Remdamiesi savo asmeniniais pamąstymais, jie drąsiai, pasitikinčiai, net neabejodami pateikia ne tik psichologines išvadas, bet ir sprendimus.
Smurtas
© Corbis/Scanpix

Pavyzdžiui staiga sužinome, kad „pati blogiausia motina yra geresnė už geriausius globėjus“. Tai reiškia, kad jei vaikas turi motiną, nereikia nei vaiko teisių apsaugos specialistų, nei vaikų globos įstaigų. Taip pat, kad naujagimį kaip nereikalingą daiktą išmetusi motina vis viena geresnė už tą vaiką priglaudusius globėjus.

Specialistai mus gąsdina, kad žurnalistų filmavimas, vaikui užduodami klausimai, kritiniai pasisakymai, garsiai kalbantys žmonės gatvėje traumuoja jautrią vaiko sielą ir dar taip smarkai, kad kone būtina išplėšti jį iš tokios žalojančios aplinkos.

Kas gi iš tiesų labiausiai traumuoja vaiko sielą? Ką apie tai gali pasakyti šiuolaikinis mokslas?

Veiksniai

Labiausiai žmogaus, tiek suaugusio, tiek vaiko, psichiką traumuojantys veiksniai visiems gerai žinomi. Tai: gamtinės nelaimės (potvyniai, žemės drebėjimai); karai ir nelaimingi atsitikimai (tragiški autoįvykiai, katastrofos); sunkūs nusikaltimai (pagrobimai, tėvų nužudymas); sunkūs, skausmingi vaikų ar jų šeimos narių sveikatos sutrikimai; artimųjų savižudybė; seksualinė ir fizinė prievarta.

Tyrimai rodo, kad net virš 40 proc. vaikų turėjo bent vieną traumuojantį įvykį savo vaikystėje. Dažnai tai netampa rimtų psichikos sutrikimų priežastimi. Tik mažesnei daliai tokių vaikų būna diagnozuojamas potrauminis psichikos sutrikimas.

Požymiai

Tokio sutrikimo požymiais gali būti nuolatinis traumuojančių įvykių prisiminimas, pastovus jų permąstymas, lydimas stiprių išgyvenimų arba pasireiškiantis nuolatiniais naktiniais košmarais.

Sutrikimas gali pasireikšti vengimu. Vaikas šalinasi vietų ir žmonių, primenančių skausmingus įvykius, vengia atlikti tam tikrus veiksmus, susijusius su neigiama patirtimi.

Galimas ir emocinis sustingimas. Vaikas tarsi netenka emocijų, ypač teigiamų, yra neadekvačiai ramus įtemptoje situacijoje, apatiškas.
Būna ir visiškai priešingas elgesys. Vaikas tampa pernelyg aktyvus, įtarus, tarsi nuolat pasiruošęs apsisaugoti nuo galimų grėsmių, blogai miega, turi dėmesio koncentracijos problemų.

Pasekmės

Sunkios psichologinės traumos pakeičia ne tik vaikų elgesį, mąstymą, bet gali sukelti ir įvairius funkcinius organizmo veiklos sutrikimus. Be matomos priežasties gali sutrikti virškinimas, miegas, širdies darbas, kvėpavimas, atsirasti raumenų skausmai, paūmėti chroniškos ligos. Gali staiga pradėti skaudėti galvą, net pakilti temperatūra, ypač kai vaikas priverstas atsidurti traumavusioje ar į ją panašioje aplinkoje, bendrauti su traumą sukėlusiais ar ją primenančiais asmenimis.

Ypač psichiką žaloja seksualinė prievarta ir patyčios. Nerimas, baimė, depresija, pyktis, agresyvumas, neadekvatus seksualinis elgesys, polinkis į savižudybę, kaltės jausmas, savęs nuvertinimas, bendravimo problemos, narkomanija ir alkoholizmas – tai nepilnas sąrašas problemų, kurios labai dažnai siejamos su patirta prievarta.

Potrauminiai psichikos sutrikimai gali pasireikšti iš karto, ūmiai, bet gali atsirasti ir po ilgo laikotarpio, tapti chroniškais. Kadangi priežastis ir pasekmės būna nutolusios laike, dažnai tikrąją priežastį nustatyti nėra lengva. Laikui bėgant tokie chroniški sutrikimai stiprėja ir yra labai sunkiai koreguojami.

Pagalba

Dažnai girdime buitinius pamąstymus, kad kalbėjimas apie traumavusius įvykius be galo žaloja vaiką, tarsi vėl ir vėl priverčia išgyventi skausmingas emocijas. Iš to išeitų, kad geriausia pamiršti traumą, elgtis taip, tarsi jos nebuvo, o laikas, kaip žinia, užgydo didžiausias žaizdas. Deja, laikas ne visada gydo, o kartais tik sustiprina, įtvirtina problemas. Mūsų smegenys – ne skrandis, sielos nuodų tiesiog išvemti negalime. Vienintelė išeitis – juos „suvirškinti“.

Tokioms problemoms spręsti pasitelkiamos moksliniais tyrimais paremtos specialios psichologinės technologijos. Jų tikslas – ne padėti užmiršti, o padėti teisingai įsisąmoninti tai kas įvyko, padėti atsikratyti smurto aukoms būdingo nepagrįsto kaltės, gėdos jausmo, perkelti atsakomybę tikriesiems prievartos kaltininkams. Tai dažniausiai daroma betarpiškai įtraukiant vaiką į traumavusio įvykio aptarimą.

Vaikas išmokomas nebijoti tokių prisiminimų, valdyti nerimą, atsipalaiduoti, teisingai vertinti save ir aplinkinius, išreikšti jausmus, pakeisti blogus elgesio stereotipus. Patiems mažiausiems padeda žaidimų terapija, kuria siekiama tokių pačių tikslų. Šiuolaikinė psichoterapija turi didelį laiko patikrintų metodikų arsenalą. Ieškančiam pagalbos yra tik viena problema – surasti gerą patyrusį specialistą.

Labai svarbus artimųjų dalyvavimas šiame procese. Dažnai vaikai dėl savo nesubrendimo net nesuvokia, kokia žala jiems padaryta. Tuo tarpu suaugę artimieji kur kas skausmingiau išgyvena vaikų nelaimes, nei savo pačių. Jie taip pat tampa vaiko patirtos traumos aukomis. Tyrimais įrodyta, kad kuo geriau artimieji susitvarko su šia trauma, tuo geriau jie sugeba padėti vaikams. Todėl labai svarbu paremti artimuosius, padėti atstatyti jų dvasinę pusiausvyrą, pasitikėjimą savimi, nes nuo jų labai didele dalimi priklauso ir nuskriausto vaiko psichika.

Tariamos grėsmės

Žmogus – bendruomeninis sutvėrimas. Niekada sveikos psichikos žmogui nėra baisu savoje bendruomenėje tarp žmonių, kai šalia jo ramūs, pasitikintys ar linksmi artimieji. Nei vienas tikriausiai nesame girdėję, kad vaikui gali pakenkti dalyvavimas kartu su tėvais taikiuose mitinguose, triukšmingose vestuvių puotose, vaikštinėjimas žmonių perpildytuose prekybos tinkluose. Net pačioje didžiausioje ir triukšmingiausioje minioje vaikai jaučiasi saugūs, jei jaučiasi saugūs greta jo esantys artimieji.

Atvirkščiai, kai vaikas ar suaugęs bijo žmonių, viešumos, pasisakymų viešai, bendravimo su svetimais žmonėmis, dažnai konstatuojame, kad jis turi bendravimo, socializacijos, adaptacijos problemų. Metamos tam tikros tėvų, pedagogų, psichologų pastangos įvesti žmogų į bendruomenę, pripratinti prie jos, kad jis taptų aktyvus jos gyvenimo narys.

Jeigu pseudospecialistų būgštavimai apie minios neigiamą įtaką vaikui nugalės sveiko proto balsą, netrukus uždrausime vaikus vedžiotis į triukšmingus koncertus, teatrus, sporto varžybas. Uždrausime laidas „Tūkstantmečio moksleivis“, nes filmavimas ir vaiko kamantinėjimas traumuoja jo psichiką. O ir atsakinėjimas prieš klasę gali pasirodyti pakankamai traumuojantis ir vertas uždraudimo.

Gal bijodami aplinkos neigiamo poveikio, sukursime vaikams rezervatus?

Deja, gyvenimas – ne šiltnamis. Įsitikinimas, kad gyvenimas - tai pastovus džiaugsmas, laimė, nevaržomas kaupimas ir vartojimas, sukelia ypač sunkias pasekmes prievartą patyrusiems žmonėms. Tokiems žmonėms rasti teisingą išeitį labai sunku, nes dažniausiai arba pasaulis jiems tampa absoliučiu blogiu, arba jis pats. Tai tas pats, kaip neišsprendus vieno uždavinio mokykloje, nuspręsti, kad esi visiškas kvailys arba kad visi mokytojai yra kvaili, o uždaviniai - beprasmiai. Vietoj pastangų išspręsti konkrečią problemą, žmogus įstringa savo išgyvenimuose arba ima kovoti su visu pasauliu.

Adaptacija prie esamos situacijos, sugebėjimas išgyventi nesėkmes, sunkumus, pasimokyti iš savo klaidų - sveikos psichikos savybė. Turime ne kurti šiltnamio sąlygas vaikams, o mokyti juos atskirti gėrį nuo blogio, įveikti gyvenimo sunkumus, suformuoti tinkamas vertybes, išmokyti adaptuotis, t.y. išmokyti prisitaikyti prie kintančios aplinkos, nepaminant bendražmogiškų vertybių.

Visų pirma, mes nepajėgūs sukurti atskiro, nuo viso pasaulio atriboto šiltnamio savo vaikams ir tuo pačiu išugdyti juos pilnaverčiais visuomenės nariais. Be to, vaikas išaugęs nors ir labai gražiame, bet netikrame pasaulėlyje, nesugebės gyventi tikrame pasaulyje, kur kiekviename žingsnyje gali tykoti pavojai. Tokiu būdu bandydami apsaugoti vaikus, iš tiesų jiems tik pakenkiame, paliekame juos beginkliais tikrame gyvenime.

Todėl pasakojimas vaikui, kas yra gerai, o kas blogai, pavyzdžiui, aiškinimas, kad čiupinėti dėdžių sysalų negalima, kad žmonės, kurie verčia vaikus tai daryti, yra labai blogi - ne „nuteikinėjimas“ ar „traumavimas“, o kasdienio ugdymo proceso dalis, pastangos juos apsaugoti, visuomenės vertybių formavimas jiems suprantama kalba. Tai mūsų visų pareiga.

Ar galime, siekdami šių tikslų „daryti jiems spaudimą“, „nuteikinėti prieš“? Naudojame tokius išsireiškimus, tarsi vaikas būtų pajėgus priimti savarankiškus ir teisingus sprendimus sudėtingais gyvenimo klausimais. Mes nuolat kiekvieną dieną juos „spaudžiame“ elgtis, kalbėti vienaip ar kitaip, naudojame įvairias pedagogines priemones tam, kad visuomenės vertybės ir normos taptų jų vidiniais įsitikinimas. Norėdami apsaugoti, „gąsdiname“ neiti toli nuo namų, su nepažįstamais žmonėmis, nežaisti su aštriais daiktais.

Kaip galėtume mes visi padėti prievartos aukoms?

Visų pirma, atsikratyti viduramžiškai primityvaus požiūrio į prievartos aukas. Jis atsiskleidžia vartojant tokius posakius - „niekam nepasakočiau, nes gėda“, stengčiausi neviešinti nusikaltimo, nes „galvočiau apie vaiko ateitį”.

Tokie pamąstymai netiesiogiai teigia, kad prievartos akto paviešinimas pažemina ir paniekina auką. Arba paprasčiau, jei tave išprievartavo – pati kalta, todėl būsi visų pasmerkta. Be abejonės, auka turi teisę neatskleisti savo tapatybės, jei tai per daug sunku arba ji dėl amžiaus dar negali priimti sprendimų tokiais klausimais. Tačiau nusikaltimo fakto paviešinimas turi būti visokeriopai skatintinas. Visuomenė turi suprasti, kad auka neturi jaustis kalta dėl patirtos prievartos, kad nėra gėda būti nuskriaustam, kad pagirtinas savo skausmingos patirties atskleidimas mūsų visų labui – kad nusikaltėlis būtų nubaustas ir apsaugoti kiti žmonės.

Vaiko gynėjų tikslas turėtų būti skleisti būtent tokias vertybes. Deja, dažnai mūsų gynėjai laiko didesne vertybe „apginti“ aukas nuo viešumo arba dar blogiau – priversti nutilti. Akivaizdu, kad didžioji visuomenės dalis yra pažengusi savo pilietiniu mąstymu kur kas toliau, nei tie, kuriems patikėta juos atstovauti.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Eksperto prognozė: kaip kriptovaliutų rinka atrodys 2019 metais (25)

Londono universiteto koledžo mokslininkas Paolo Tasca sako, kad kriptovaliutų rinka tampa vis...

Užkalnis norėjo atsikąsti šviestuvo ir pakramsnoti baldus (15)

Jeigu šviestuvai, baldai ir baro puošmenos būtų valgomi, „Pachamama Dinner Club“ būtų...

Bioarcheologė: prieš kelis šimtus metų lietuviai gyvendavo tik iki 40 m. ir mirdavo nuo baisių ligų (73)

„Žmogaus griaučiai yra nuostabūs tuo, kad jie ne tik suteikia galimybę judėti ar apsaugo...

Ar jumyse tūno parazitai: specialistai įvardijo, kam gresia didesnė tikimybė užsikrėsti ir koks gydymo būdas pražūtingas (18)

Naršydami internete aptinkame ne tik vertingos informacijos, bet ir tikrovės neatitinkančių...

Iš byrančio lėktuvo krito 3 km ir išgyveno: atrodžiau kaip zombis žaizdose po oda išsirito dešimtys kirmėlių (107)

Septyniolikmetė Juliane Koepcke matė, kaip jos mamą galinga jėga išsiurbė lauk iš skrydžio...

Dėl lėktuvo gedimo prezidentė neišskrido į 100-mečio iškilmes Latvijoje (611)

Lietuvos delegacija, vadovaujama Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės, dėl netikėto...

Po daugelio metų aplankė Gariūnus: tokias kainas mieste sunkiai rasi (574)

Ilgus metus Gariūnuose nesilankiusi Aistė apniukusį šeštadienį nusprendė netysoti namie, o...

Goda Alijeva pirmajame interviu po skyrybų: stengiausi išgelbėti šeimą, bet nepavyko (88)

Skyrybų metu visuomet dūžta širdys, o kai esi viešas žmogus ir tavo asmeninį gyvenimą po...

Geidžiamas darbdavys Vilniuje samdiniams leidžia itin daug: įvaizdžiai privers gardžiai pasijuokti (93)

Vilniuje įsikūrusi IT sprendimus visame pasaulyje teikianti įmonės „ Tesonet “ yra esantys...

Didžiausio zumba šokių festivalio Lietuvoje „Timeless Zumba Fest 2018“ transliacija (81)

Didžiausio zumba šokių festivalio Lietuvoje „Timeless Zumba Fest 2018“ transliacija. Tiesiogiai...