Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
Kas nutinka, kai meti rūkyti žolę
Šiek tiek esu nustebintas tavo laiško: juk internete galima rasti beveik viską, kas žinoma apie marihuanos (žolės) poveikį. Manau, kad tave glumina nebent požiūrių įvairovė: kai kur pasirodo straipsniai, kad žolė - toks pats narkotikas, kaip ir visi kiti. Kitur rašo, kad jis mažiau žalingas, nei įprastinės cigaretės. Galima rasti aprašus: „aš rūkau ir man nieko neatsitinka, visuomet galiu mesti“. Ir galima rasti priešingus: „esu priklausomas, jaučiu abstinenciją, gydausi, niekada nepradėkite rūkyti, paskui neišlįsite iš priklausomybės“.
Bet kuris dalykas, sukeliantis malonumą, sukelia ir norą kartoti tą malonumą. Todėl, kad galvos smegenų viduryje yra tokia malonumo zona, kurioje yra tūkstančiai „mygtukų“ - receptorių. Kurie reaguoja į įvairius dalykus - kofeiną, alkoholį, nikotiną, opiatus, kokainą, ekstazį, amfetaminą, ir t.t. ir pan.
Jei atsiranda malonumas, skiriasi tokia medžiaga - dopaminas, kuris vėliau skatina kartoti šios medžiagos paiešką ir vartojimą. Kuo dažniau, tuo stipriau. Stipriau už protą, už valią, už nuostatas ir tikėjimą.
Receptorių kiekis būtent tai pamėgtai medžiagai per kelis mėnesius ima augti. Ir žmogus tampa vis labiau alkanas. Negavęs medžiagos, jis jaučiasi blogai - neramus, piktas. Neišsigąsk. Tu dar nesi įsitraukęs. Be to, šių receptorių aktyvumas, jautrumas ir kiekis pas skirtingus žmones skirtingas.
Kam jie išvis yra pas mus yra? Galbūt gamta numatė, kad mes potencialiai vartosime viską, prie ko priprasime, o po to iš lėto save naikinsime?
Nežinau. Greičiausiai gamta numatė, kad gyvose būtybėse turi būti ne tik gyvybę palaikančios sistemos, bet ir žudymo sistemos: savotiški „saugikliai“, turintys apvalyti planetą nuo būtybių, kuriems malonumas taptų aukščiausiu principu. Tai būtų logiška: juk net kūno ląstelėse yra genų-žudikų, tam tikrų metu susprogdinančių ląstelę.
Vartojant žolę kelis mėnesius padaugėja būtent „malonumo zona“. Žmogus vis labiau ima rūpintis savimi, taigi tampa nenaudingas nei žmonijai, nei planetai. Tačiau jei žmogus turi kažką, kas svarbiau už malonumą - bendrumo jausmą, gyvenimo prasmę, siekį vystytis - jo smegenys irgi vystosi. Ir vietoj malonumo sureikšminimo zonų jose vystosi kitos - atsakingos už laimę, kūrybą, pažinimą, savęs realizavimą, grožį ir meilę. Už viską, kas susiję su aktyvumu, su rūpinimusi kitais žmonėmis ir planeta. Tokiems žmonėms gamta numatė kitokius jausmus - laimės, prasmingumo.
Į tavo klausimą galiu atsakyti tiek, kiek teko susidurti su tuo savo praktikoje.
Pirmiausiai apie tuos, kurie žolės pabandė ir... nieko nepajuto. Darė jie tai iš smalsumo: na, kaip nepabandyti to, apie ką tiek daug šnekama? Parūkė ir... nieko, na, gal kažkiek lengvumo, apsvaigimo. Juokas ėmė. Arba nulis reakcijos. Štai šiems žmonėms pasisekė. Jie neberūkys ir nerūkydami nieko nejaus. Jų smegenys neturi to, kas mediciniškai vadinasi „afinitetu“ („polinkiu jungtis“) žolėje esančiai medžiagai - tetrahidrokanabioliui. Tai reiškia, kad jų smegenyse yra mažai specialių receptorių šiai medžiagai. Ir malonumą jie gauna kitais būdais. Tikėtina, visai ne narkotiniais.
O štai kiti žmonės, kuriuos pažįstu. Jie pabandė ir... jiems tai buvo „kaifas“: niekad jie nejautė panašios ramybės, aiškumo, geros nuotaikos... Na, kaip čia nepakartot, ypač jei šalia visuomet yra draugų, kurie turi žolės, ypač kai tai nemokama ar labai pigu. Ypač kai ramini save, jog „visi tai daro“, kad „tai nežalinga“, kad „tai net padeda sveikatai“.
Jiems nė motais, kad padeda ne žolė, o tik iš jos specialiu būdu atskirtas, pakeistas ir apdorotas komponentas - taip, iš tiesų padeda nuo stiprių galvos skausmų, mažina pykinimą besigydantiems nuo vėžio. Tačiau kam tai rūpi, jei paprasčiau yra pateisinti save ir pasakyti „apskritai žolė padeda“? Arba rūkai tiesiog dėl to, kad pasiūlo, už kompaniją. Juk negali pasakyti „ne“? Tuomet reikia pakartoti, ir po to vėl pakartoti, ir vėl. Rūkymas tampa dalimi ritualo, kai susitinki su draugais ir rūkai. O su tais, kurie nerūko, beveik ir nesusitinki.
Štai tokiais atvejais po kelių mėnesių jau galima pastebėti abstinenciją, jei žolės negauni: dirglumas, pykinimas, neramumas. O kartais - begalinis nuobodulys. Kartais - pyktis. Ir dar nesupranti, jog tai yra todėl, kad neparūkei. Atrodo, tiesiog taip yra. Kad mergina paliko. Kad tėvai kimba. Kad mokykla „užknisa“. Kas to nesupras? Ir kai parūkai - palengvėja.
Vadinasi tai „psichologinė priklausomybė“. Žmonės, kurie ją ima suvokti, pasakoja, jog žolės rūkymas kažkiek padeda, tačiau ilgesnį laiką jie jaučia apatiją, tarsi nebūtų visiškai gyvi. Jiems mažai kas įdomu, mokytis tingu, sportuoti per sunku. Tačiau jie dar abejoja, ar tai tikrai dėl žolės. Ir tik po kelerių metų ateina supratimas: didele dalimi - nuo jos. Ir dar nuo to, kad žolei neturėjo alternatyvių, sveikesnių būdų.
Tai - labai daug įvairių būsenų, kurias aprašytas gali rasti internete pavadinimu „pikiniai išgyvenimai“. Aprašė jas žymus amerikiečių psichologas A. Maslow. Tik jei imi tų būsenų vaikytis, jos, lyg vejamas drugelis, nuskrenda. O jei vytis nustoji, o tiesiog darai visas tas praktikas - jos ateina netikėtai. Tuo ir skiriasi tai nuo „garantuoto kaifo“, kurį tau siūlo draugai. Nes garantuoti malonumai, kuriems pasiekti nieko daryti nereikia - didžiulė apgavystė, sukčiavimas. Garantuota šiame pasaulyje būna tik mirtis.
Žmogus nebuvo sukurtas nemokamoms palaimoms. Jis buvo sukurtas veiklai, meilei, pažinimui. O jei jis tik malonumų vejasi - gamta labai tyliai ir užtikrintai įjungia jo viduje tiksinčius mirties saugiklius. Nes žmogus nepasiteisino. Duosime jam dar kiek laiko, o jei nesustos - nereikia jo planetai.
Žinau, kad tu tai pats supranti, ir tikiu, kad tu iš to išeini. Bet tau nebus lengva - juk tie, kas tau duodavo žolės, ir toliau siūlys. tau gali padėti kitokie žmonės, kurie eina kitokiais keliais - be svaigalų. O dar tau reikia atrasti save. Ir patirti vis dažniau neparduodamą, negarantuotą, netikėta, neplanuotą palaimą.
Sėkmės tau.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
