Vaikų ugdymui senojo Lietuvos kaimo šeimose buvo skiriamas ypatingas dėmesys, nors išoriškai tai ir nebūdavo pabrėžiama. Vaikučiai augdavo tarsi savaime, perimdami vis daugiau bendruomeninio gyvenimo nuostatų, tvirtai teigiančių moralines vertybes.
Vaikystė
© Shutterstock nuotr.

Be nuobodžių moralizavimų

Jaunosios kartos elgesys būdavo atidžiai stebimas, tinkamai reaguojant į visus išsišokimus ar nedorybes. Didžiausia nelaimė šeimai – jos narys, nepritampantis prie bendruomeninio gyvenimo.
Tradicinė lietuvių liaudies pedagogika, sukaupusi daugelio kartų patirtį, ugdyti vaikučius ragina meile ir atida. Pradedant nuo lopšio, baigiant vedybomis.

Gerieji pradai būdavo diegiami per liaudiškus papročius, tikėjimus ir tam tikrus draudimus. Bet gal pats veiksmingiausias liaudiškos pedagogikos instrumentas yra tautosaka, – ten tiek gražių pamokymų ir pavyzdžių. Beje, be jokių nuobodžių moralizavimų, o veikiančių tiesiog vaiko jausmus ir vaizduotę.

Kaime kūdikėlis iki vienerių metų būdavo motinos globojamas. Jeigu jis pirmagimis, daug priežiūros patarimų jaunoji mama gaudavo iš anytos. Toji patardavo pernelyg vaikelio nelepinti, nekreipti dėmesio į kiekvieną jo suknirkimą. Bet ir neleisti įsiverkti; tada reikia pasupti, palyliuoti, pažaidinti. Jeigu kūdikėlis jau ypač įsijautrino ir nenurimsta, tai motina jį peržegnodavo, sukalbėdavo poterius, pagaliau pasmilkydavo Devintinių žolelėmis, kadugių verba ar devindrekiu – tokia juoda beržo derva.

Kad nebūtų svieto perėjūnas

Krūtimi vaiką maitindavo metus, kitus, net iki trejų. Žindanti motina stengdavosi būti rami, nesusinervinti, nesupykti – visa gali atsiliepti kūdikėliui. Vaiką nuo krūties atjunkyti reikia tinkamu laiku. Negerai tam pasiryžti pavasarį arba rudenį, kai paukščiai skrenda. Mat tikėta, kad tada vaikas užaugęs bus „svieto perėjūnas“. Arba gali „išeiti su paukščiais į dausas“, net numirti. Blogas metas ir per ledonešį, nes motinai iš krūtų bėgsiąs pienas.

Dar būdavo atsižvelgiama ir į Mėnulio fazę – geriausia per augantį ar pilnatį. Atjunkomam vaikui motina nesirodydavo dieną, kitą – išvykdavo kur su reikalais arba giminių aplankyti. Ir jau jokiais būdais negalima kartą atjunkyto kūdikio vėl pradėti žindyti, nes jis užaugęs bus „blogų akių“. Tokį vadindavo „atžindu“, jam nerodydavo paršelių ar kumeliukų, mat nuo jo žvilgsnio tie nustos augti.
Atjunkytam vaikui, kol dar nebuvo buteliukų, duodavo čiulpti „čiulmiką“. Tai toks medinis lovelis tyrelei, kurio viename gale įstatytas kiaurai pragręžtas pagaliukas, aprišamas drobelės skiautele.

Budino vaiko vaizduotę

Iki sulauks metukų, vaikui nekirpdavo plaukų, esą jis ilgai neprakalbės; be to, gali švepluoti. Padėti čia gali ir toks burtas: nagi reikia virš jo galvelės triskart perlaužti sukepusius du papločius arba sulipusius duonos kepaliukus. Duodavo jam suvalgyti virto liežuvio, bet tik ne jo galiuką, – kad netaptų melagiu. Tikėta, kad delčioje gimęs vaikas sunkiai išmokstąs tarti garsą „r“. Kaip čia jam padėti? Iš plono popieriaus iškirpdavo sunkiai ištariamą raidę ir įkepdavo į duoną. Sumaitinus vaikui, tartis iškart pagerėja.

Kiek paaugęs vaikutis, ypač gausiose XIX a. pabaigos – XX a. pradžios šeimose, tarsi pasinerdavo į tautosakos pasaulį. Motinos dainuojamos lopšinės, močiutės sekamos pasakos, įvairūs žaidinimai, menamos mįslės budino vaiko vaizduotę, skatino domėjimąsi aplinka, lavino sumanumą. Kupina humoro liaudies išmintis, raiškus žodis gludindavo vaiko emocijas.

Žaisdami vaikai įsisavina suaugusiųjų pasaulio modelius, šitaip nuo mažens pamažėle ruošdamiesi savarankiškam gyvenimui. Didžiulę įtaką augančiojo dvasinei raidai daro ne tik gimtieji namai, bet ir juos supanti gamta. Šiltuoju metų laiku vaikučiai visą dieną praleisdavo kieme, ant žolės. Juos džiugina saulės spinduliai ir lapų šešėliai, vėjo ošimas medžių šakose, paukščių balsai, gėlių spalvos, bičių dūzgimas liepų žieduose, naminių gyvulių meilumas – daugybė pojūčių, kuriuos žmogui gali dovanoti gamta. Ir kaip mažai iš jos šiandien gauna miesto vaikai...

Krikščioniškos tiesos

Dvejų trejų metų pipiras jau viską nori daryti pats: ir apsirengti, ir pavalgyti. Motinos pamokytas, sėkmingai kokį darbelį įveikęs, įgyja savo vertės pajautą: „Aš galiu, aš moku, aš pats.“ Tai mėgdžiojimo amžius, tad labai svarbu, ką vaikas mato aplinkui: kaip tėvai elgiasi tarpusavyje ir su kitais šeimos nariais, kaimynais, svečiais. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikui būdavo suteikiami ir religinio ugdymo pradmenys. Jis kartu su visais ryte vakare sukalba maldą, prašo angelą sargą jį pagloboti.

Trejų metukų jau būdavo mokomas „Tėve mūsų“. Apsilankiusi krikštamotė atneštas dovanėles ar skanumynus tik tada atiduos, kai įsitikins mokant poterius. Beje, nereta, kad krikščioniškosios tiesos, perduodant jas vaikui, būdavo apipinamos mitologiniais įvaizdžiais. Kad lengviau suprastų... Pavyzdžiui, jam sakoma, kad už slenksčio esančios mirusiųjų vėlės, tad po saulės laidos negalima ten pilti šiukšlių.

Pagarba gyvybei

Nuo ketverių iki šešerių metukų – žaidybinis periodas, kuriuo formuojasi vaiko iniciatyva ir noras save išreikšti. Šiuo tarpsniu didelę įtaką turėdavo seneliai, nes motina prapuolusi darbuose arba su sesute ar broliuku ant rankų. Dabar reikia itin skatinti vaiko jautrumą, užuojautą, širdingumą, žodžiu, altruistinius jausmus.

Ypač būdavo ugdoma pagarba gyvybei: visa, kas Dievo sukurta, turi teisę gyventi. Kaimo žmogaus sąmonėje gamtos duotybės yra sakralios. O pamokymai įspūdingi: „Kregždžiukus iš lizdo išimsi – paliksi strazdanotas.“ Ir dar baisiau: „Jei išdraskysi paukštelių lizdą, ateityje tavo vaikai gims akli, nebyliai ar užaugę bus vagys.“

Pagarbiai reikia išmokti elgtis ir su visa aplinka. Vaikui sakydavo: „Nespjauk į vandenį – teks jį gerti.“ Negalima pamazgomis gesinti ugnį, užgauti akmenį. Pabardavo, pagąsdindavo: „Kas spjaudys į ugnį, tas po mirties turėsiąs karštą plytą laižyti.“ O kad padykę vaikai slėpynes žaisdami rugių neišmindžiotų, sakydavo Rugių bobą ten jų tykojančią. Kad į mišką nenuklystų – pagąsdindavo Medinčium. Prie šulinio išvis baugu artintis – ten Maumas gyvena... Senelės sekamose pasakose aiškiai ir įsimenamai pasakoma, kas yra gėris ir kas – blogis. Pasakos žadina atjautą ir gailestį likimo skriaudžiamiems. Jos ragina nugalėti visus sunkumus. Kartais atrodo žiaurokos, bet teisybė ten visada nugali.

Į ką mažas įprasi

Minėto amžiaus vaikai jau mokosi padėti tėvams. Mergaitės būdavo pamokomos pašluoti aslą, sutvarkyti stalą. Eidavo ir ganyti: iš pradžių žąsiukus, paskui ir paršiukus. Rimti ūkininkai samdydavo du piemenis: kokių 12 metų – galvijų kaimenei; 6–9 metų – kiaulėms ir avelėms. Vaikams jau įskiepytas pareigos jausmas: „Į ką mažas įprasi, tą senas rasi.“

Šiame amžiuje darbai jau skirstomi į vyriškus ir moteriškus. Berniukai piemenaudami išmokdavo botagą nusivyti, krepšį nupinti; kuris turi meninę nuovoką – ir gražų daiktelį išsidrožti. O svajonė – kad tėtis duotų vagą išvaryti. Tada tai jau pasijustų tikru vyru! Dešimtį metų turinti mergaitė jau verpė ne tik pakulas, bet ir linus, mezgė ir siuvinėjo; kartais sėsdavosi ir į stakles austi dvinyčio. Baigus ganiavą ar nuo kitų darbų atlikus, reikia rašto pasimokyti. Spaudos draudimo metais – slaptose daraktorinėse mokyklėlėse ar namuose iš maldaknygės.

Ranka nesunki

Moralės normos diegtos paprastai: „Dievas viską mato ir už blogus darbus baudžia.“ Ypač reikia gerbti žmogaus darbą. Sakydavo, Dievas davė duonelės, bet gali ją ir atimti. Todėl valgyti duoną reikia pagarbiai, netrupinant, nelupinėjant plutelės. Tėvai ir seneliai vaikams dažnai primindavo, kad reikia būti teisingiems, nemeluoti ir neliesti svetimo daikto, net nukritusio obuolio. Liaudies išmintis įspėja: „Nuo adatėlės – prie kumelėlės.“ Didelė nedorybė – tinginystė; tai visų smerkiama ir niekinama. Iš mažens išmokyti visų reikalingų ūkio ir namų darbų, vaikai užaugdavo darbštūs ir sąžiningi.

Pasitaikydavo, žinia, vaikų prasižengimų, už kuriuos reikėdavo griežčiau bausti. Motina uždroždavo beržiniu žabu, vaikai sakydavo: „Toji tai beržo medaus gavo“... Tėvas „pašventindavo diržiuku“. Tačiau jo ranka nesunki, – fizinė bausmė ne tiek įskaudindavo, kiek sugėdydavo. Nuostata, išsakyta senolių išmintimi, tokia: „Su rykšte kūdikio į kapus nenuvarysi, su pyragu neparvadinsi.“

Apskritai vaikai dalyvaudavo visuose šeimos ir kaimo įvykiuose; ir jų elgesys būdavo visų matomas. Taip etninė kultūra padoraus elgesio ir teisingų gyvenimiškų nuostatų išmokydavo kaip ir savaime, be ypatingų pastangų.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Galingiausią žmogų Sovietų Sąjungoje pažadino skambutis, šis sureagavo ne iškart: pasekmės buvo tragiškos (50)

Ankstyvą 1986 m. balandžio 26-osios rytą įvyko viena didžiausių atominių katastrofų...

Palangos bare gavusi sąskaitą nustėro (118)

„Jei nebūčiau pastebėjusi, būčiau tiesiog sumokėjusi daugiau nei reikia, nes padavėjas nei...

Joninių laužai Kernavėje skelbia: dienos ima trumpėti (9)

Kur švęsti Jonines? Į šį klausimą vienintelį atsakymą žinantys kasmet traukia į Senąją...

Kraupiais nusikaltimais pažymėta Vilniaus vieta, kur siautė mokytoju troškęs tapti maniakas (71)

Sostinėje esančio Pasakų parko pavadinimą žino net ir kitoje Lietuvos pusėje gyvenantys...

Atmetęs dar vieną pasiūlymą iš už Atlanto Jasikevičius nesiblaškys – lieka „Žalgiryje“ (284)

Po istorinio sezono su Kauno „Žalgiriu“ 42 metų Šarūnas Jasikevičius vos kelias dienas...

Išvardijo, kokios ligos tyko vakarėlių užkandžiuose (4)

Koks vakarėlis, jei ant stalo nėra padėto didžiulio dubens traškučių ir užtepėlių jiems?...

Dramatiška vokiečių pergalė išsaugo pasaulio čempionų kailį incidentas po rungtynių (415)

Šeštadienio vakarą futbolo sirgalių dėmesį kaustė žūtbūtinė titulą ginančių vokiečių...

Septyni Europos nykštukai, kuriuos aplankysite per septynias dienas (7)

Nejaugi nenorėtumėte pasigirti kokią nors valstybę išmaišę skersai ir išilgai? Misija...

Aristokratė, kurią pamilo pats Voltaire’as: aistringa matematikė paviliojo ne tik grožiu, bet ir protu (15)

Emilie du Chatelet buvo talentinga matematikė ir Voltaire’o meilužė. Kartu jie vadovavo Isaaco...

7 vertingi stiliaus patarimai žemo ūgio moterims (19)

„Esu žemaūgė, taigi parduotuvių persirengimo kambariuose neretai atsiduriu su per dideliais...