aA
Ištrauka iš Elinos Zelčanės knygos „Moters prigimties paslaptis. Išsivaduokite iš perfekcionizmo gniaužtų ir ženkite meilės link“.
© Vida Press

Aš nepalaikau vaikų mušimo, bet yra buvę, kad užplojau savo vyresniesiems per užpakalį ar stipriau truktelėjau už rankos. Noriu prisiliesti prie šios temos ne dėl to, kad pateisinčiau mušimą, o kad paanalizuočiau, kodėl didžioji dalis tėvų teoriškai dažnai nepalaiko fizinių bausmių, bet praktiškai jas vis tiek retkarčiais taiko.

Esama tėvų, kurie mušimą laiko tinkamu auklėjimo metodu ir pakėlę ranką prieš vaiką nejaučia jokių sąžinės priekaištų. Yra ir tokių, kuriems tramdant vaiką visiškai nereikia fizinių bausmių. Vis dėlto man rodos, kad dauguma tėvų, nors ir gerai supranta neigiamas mušimo pasekmes, ne visada sugeba pažaboti savo pyktį.

Ką gi tėvai nori pasiekti suduodami vaikams? Dažniausiai tai daryti juos paskatina noras užauginti vaiką geru žmogumi. Vaikui užplojama per užpakalį norint įkalti, kad mušti mažąjį broliuką ar sesutę negalima. Pažeminame mušeiką, kad išmokytume gerbti kitus ir t. t. Tai beveik tas pats, kas kariauti siekiant taikos!

Kyla klausimas: kodėl tėvai, žinodami, kad egzistuoja paveikesnių auklėjimo metodų, visgi pasirenka pakelti ranką prieš vaiką? Iš savo patirties galiu pasakyti, kad dažniausiai taip atsitinka dėl to, jog tėvai paprasčiausiai neatlaiko pernelyg didelio streso, kuris neretai sumišęs su bejėgiškumo jausmu. Auklėjimas pagal priežasčių ir pasekmių dėsnį, kaip ir asmeniniu pavyzdžiu pagrįstas auklėjimas, duoda vaisių, bet tik ilgalaikėje perspektyvoje. Deja, bet gyvenime dažnos situacijos, kai tėvai nori greitai pamatyti rezultatą, ir mušimas šiuo atveju jiems atrodo vienintelė išeitis.

Pasidalysiu konkrečiu pavyzdžiu iš savo gyvenimo. Mano vaikai dažnai pešasi, tad pasitaiko, kad vienas kitą prikulia. Jei matau, kad nieko rimta neatsitiko, stengiuosi nesikišti ir leidžiu patiems išsiaiškinti santykius, bet kai į darbą paleidžiami kumščiai, dėl saugumo esu priversta tapti trečiųjų teismo teisėja. Paprastai pradedu nuo žodinio paraginimo liautis, bet dažniausiai mano prašymai taip ir lieka neišgirsti, todėl tenka pakelti balsą.

Kartą, kai vaikams vėl nepavyko kažko pasidalyti, iš gretimo kambario išgirdau šaižų riksmą. Brolis iš visų jėgų buvo įsikirtęs nagais sesei į veidą, jai iš skruosto bėgo kraujas. Aš nesusivaldžiau ir sudaviau jam per užpakalį.

Kodėl taip reagavau? Todėl, kad nebuvau pasirengusi tokiam scenarijui, nesugebėjau valdyti situacijos, puoliau į paniką ir galiausiai pasidaviau agresijai. Bet koks smurtas – tiek fizinis, tiek emocinis – iš tiesų liudija ne mūsų galią, o bejėgiškumą.

Ir kitais atvejais, kai sudaviau savo vaikams per užpakalį arba stipriai sugriebiau už rankos, jie kėlė grėsmę savo ar kitų saugumui, pavyzdžiui, išbėgo priešais atvažiuojančią mašiną arba nustūmė ką nors nuo laiptų. Nesu mušusi vaikų norėdama sukelti skausmą ar perauklėti. Tie reti kartai, kai praradau kontrolę, greičiau buvo beviltiška pastanga būti išgirstai, kad juos apsaugočiau.

Kas man būtų padėję susivaldyti? Visų pirma sugebėjimas numatyti, kaip klostysis situacija, ir nusiteikimas, kad vaikai gali pasielgti neapgalvotai. Mes kartais norime, kad vaikai elgtųsi kaip maži suaugusieji, ir užmirštame, jog jie tik vaikai. Tai tas pats, kas lietingą dieną eiti šaligatvio pakraščiu nusiteikus, kad gali aptaškyti pravažiuojantis automobilis. Žinoma, turime teisę tikėtis, kad vairuotojai bus dėmesingi, bet jie gali tokie ir nebūti. Kad lengviau nuspėtume vaikų elgesį, turime juos geriau pažinti ir sukaupti šiek tiek patirties. Visko neįmanoma numatyti, bet yra dalykų, kuriems galima užkirsti kelią, tarkime, mokant vaikus saugumo kelyje, žaidimų aikštelėje ar bendraujant su kitais.

Dabar jau žinau, kad pasistačiusi automobilį palei gatvę galiu leisti vaikams išlipti tik pro tas dureles, kurios yra šaligatvio pusėje, o dar geriau – pati išlipti pirma ir tik tada atidaryti dureles vaikams. O juk dar neseniai situacija, kai jie lipa iš mašinos, man sukeldavo stresą. Išmokiau vaikus ir to, kad negalima mušti per galvą ar į pilvą, todėl jaučiuosi ramiau, kai nebūnu kambaryje jiems žaidžiant.

Antra, nuo fizinių bausmių mane būtų sulaikęs principas pirmiausia parodyti meilę, o tik tada drausminti. Tąkart, kai brolis išvagojo sesei veidą, reikėjo pirma paglostyti dukrelei skruostą, tik paskui skaityti moralą sūnui, bet aš pasielgiau priešingai, tai yra pradėjau nuo puolimo. Norint šį principą įdiegti praktikoje prireiks noro ir kantrybės. Mes negalime pakeisti savo elgesio per vieną dieną, bet jeigu nuolat ir sąmoningai stengsimės, ilgainiui tie principai įsitvirtins ir taps įpročiu.

Trečia, kad neimtume smurtauti prieš vaikus, privalome liautis smurtavę prieš save. Jei savęs nemylime ir nuolat teisiame, mums daug sunkiau mylėti aplinkinius. Kuo aiškiau suvoksime, kad esame atsakingi už savo savijautą, tuo mažiau tikėsimės iš vaikų, mažiau patirsime nusivylimų ir nepamatuotų pykčio protrūkių.

Mušimui kaip auklėjimo metodui pirmiausia nepritariu todėl, kad tikslas nepateisina priemonių. Antra, vaikai yra silpnesni ir negali apsiginti, be to, tėvų elgsena jiems yra pavyzdys, kurį stengiamasi mėgdžioti. Jeigu vaikai mato, kad kiti būdai neveikia ir tik fizine persvara įmanoma pasiekti savo, argi reikia stebėtis, kad jie to paties griebiasi darželyje arba mokykloje? Trečia, esu nusiteikusi prieš mušimą, nes naudodami jėgą prarandame savigarbą ir nebegalime būti autoritetas vaikams.

Kokia galėtų būti alternatyva? Dauginti meilę ir kantrybę. Neišsigąsti, kad pavyksta ne taip greitai, kaip norėtųsi. Ir, užuot teisus save, kad nepavyksta būti tobulam, judėti į priekį mažais žingsneliais.

Išvados

• Ypatingais atvejais, kai staiga apima pyktis, geriau sugriebti ir laikyti vaiką, bet šiukštu ne mušti.

• Jei noras suduoti vaikui kaskart kyla susiklosčius toms pačioms aplinkybėms, reikia stengtis užbėgti už akių priežasčiai, sukeliančiai pyktį, arba susitaikyti, kad neįstengiame valdyti tam tikrų situacijų.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Juozaičio pranašystė: jei taip toliau, po 20 m. nebebus lietuvių kalbos ir tautos (1433)

„Niekada taip nebuvo, kad lietuvis taip ėstų lietuvį. Po bet kurio straipsnio tokių keiksmų...

Su Nekrošiumi dirbusios aktorės vos tramdo ašaras: taip netikėta, taip staiga (36)

Antradienio rytą Lietuvą žaibiškai apskriejo liūdna žinia – mirė garsus teatro režisierius...

Orai: laikysis lengvas šaltukas

Lapkritis persirita į paskutinį dešimtadienį ir, panašu, artėja prie jam būdingų orų.

Andrius Užkalnis: mano šuo maitinasi geriau negu visa tavo šeima (481)

Lietuviai, nacionalinio maisto gadintojai. Ar pastebėjote, kad lietuviai blogiausiai elgiasi su tuo...

Markauskas pardavė jį iš posto išvertusį ūkį: politika privertė daryti greitus sprendimus (24)

Per patį skandalo dėl neteisėtai ariamos žemės įkarštį tuometinis žemės ūkio ministras...

Tenerifėje atostogavęs lietuvis apie salai smogusią stichiją: sakė, kad tai – anomalija (31)

„Tai ne eilinis įvykis, nes anomalija ne bet ką vadina“, – taip savaitgalį šėlusią...

DELFI autoriai pagerbti Titanų statulėlėmis (26)

Antradienio vakarą į iškilmingą vakarą MO muziejuje rinkosi DELFI autoriai ir bičiuliai. Čia...

Antrame kėlinyje įvarčiais prapliupę serbai sutriuškino Lietuvos rinktinę (204)

Lietuvos futbolo rinktinė sužaidė geriausią pirmą kėlinį UEFA Tautų lygoje, tačiau antrajame...

Neuromokslininkas Bredesenas: norite nesusirgti Alzheimeriu – venkite pagrindinių ligos sukėlėjų (27)

„Holistic Primary Care“ redaktorius Erikas Goldmanas kalbasi su dr. Dale’u Bredesenu –...

„Žalgirį“ CSKA pasitiko netikėtai vėsiai, bet su komplimentais specialiai Krepšinis.lt iš Maskvos (3)

Kauno „Žalgirio“ krepšininkai antradienio vakarą surengė pirmąją treniruotę Maskvoje prieš...