Mes taipogi turime rasti būdą, kaip susidoroti su savo pačių liūdesiu, susierzinimu ir pykčiu, kuriuos patiriame susidūrę su vaikų norais ir poreikiais. Žinoma, esame pasirengę sukurti vaikams kiek įmanoma geresnį gyvenimą, tačiau anksčiau ar vėliau mums tampa sunku, kai mūsų pačių norai nėra patenkinami.

Apie vaikų raidos poreikius prirašytos ištisos knygos, taigi šiame straipsnyje nesistengsime apibrėžti skirtumų tarp kiekvieno vaikų amžiaus tarpsnio poreikių ir norų. Pakaks pasakyti, kad vaikams reikia daug tikro, švelnaus tėvų ir kitų aplinkinių dėmesio. Su jais reikia elgtis pagarbiai. Jiems reikia žaisti, reikia erdvės eksperimentams, reikia jaustis užtikrintiems ir mylimiems.

Nuo pat pradžių vaikams reikia žinoti, kas vyksta aplink juos: jų protas veikia puikiai, ir nuo pat gimimo jie visiškai suvokia bet kokio santykio su jais emocinę reikšmę. Jie supranta daugiau, nei mes pripažįstame. Net jei mes visiškai patenkiname jų poreikius, kiekvieną dieną būna momentų, kai mūsų vaikai ilgisi dėmesio, ilgisi dalykų, kurių mes negalime duoti jiems tuo metu, kai jiems to reikia. Jei mama ir tėtis žino, kaip švelniai ir supratingai elgtis šiais ilgesio momentais, vaikas tikrai pajunta skirtumą.

Poreikio jausmas gali išlikti ir po to, kai poreikio akimirka praėjusi

Akimirkomis, kai vaikai jaučiasi išgąsdinti ar liūdni, jiems būdingi poreikio jausmai – dėmesio poreikis, maisto poreikis, fizinio artumo poreikis, užtikrinimo, kad viskas yra gerai, poreikis. Tokios akimirkos būdingos kiekvieno vaiko gyvenime, kad ir kokie rūpestingi būtų tėvai.

Tokio momento pavyzdys – vaikas, kuriam skauda besikalančius dantis, ir kuris yra alkanas. Jis paima krūtį ar buteliuką, jam skauda, taigi mūsų pastangos numalšinti alkį negali pagerinti visos situacijos. Jis verkia, mes nuliūstame ir susierziname, trokšdami sužinoti magišką būdą, kaip padėti vaikui. Net kai dantukų periodas praėjęs, vaiko emocinėje atmintyje šie jausmai gali išlikti.

Kartais vaikai jaučia didžiulį poreikį, kuris nėra patenkinamas – poreikį jaustis saugiam, artimam, vertinamam, pavyzdžiui, iškart po gimimo. Kai kūdikiui reikia medicininės priežiūros ir kai jis atskiriamas nuo tėvų dėl kitų priežasčių, su jo poreikiais ir baimėmis ligoninės personalas negali susitvarkyti.

Kai kūdikis grįžta į savo tėvų rankas, jo esami poreikiai pagaliau patenkinami, tačiau dėl jausmų iš baugių ankstesnių laikų jis gali tapti neramus, prastai miegoti, verkti be regimos priežasties. Kartais vaikas gali prisirinkti visą kolekciją jausmų iš momentų, kurie mums, suaugusiesiems, atrodo nereikšmingi, tokie kaip tėčio išėjimas anksti ryte į darbą ar mama, paliekanti vaiką, kad atsakytų į telefono skambutį ar padėtų vyresniam vaikui ruošti namų darbus.
Bet kokiu atveju šie dideli ir maži nutikimai palieka vaikui jausmus, kuriuos vaikas nešiojasi su savimi ilgai, kol gali išsigydyti nuo mažų ir didelių nuoskaudų.

„Man reikia mamytės“, arba „man reikia dėmesio“, arba „man baisu būti per toli nuo tėčio“ jausmai gali neleisti vaikui laisvai tyrinėti, rasti draugų ir pastebėti, kad jis saugus šalia šeimos ir artimųjų. Kartais tokie jausmai apima vaiką tik tam tikromis aplinkybėmis – kai jis pavargęs, kai aplink daug žmonių, arba kai tėvai daugiau dėmesio kreipia į vienas kitą. Kartais tokie jausmai dominuoja didžiąją laiko dalį, gali atrodyti, kad vaikas „drovus“ arba „egoistas.“ Poreikių signalai gali tapti tokie stiprūs, kad gali užvaldyti vaiko asmenybę.

Vaikai stengiasi atsikratyti šių jausmų

Kažkur giliai viduje vaikai žino, kad su šiais jausmais būtina susidoroti. Dar nėra plačiai suvokiama, kad vaikai instinktyviai sukuria situacijas, kuriose jums yra neįmanoma patenkinti jų poreikių. Jie daro tai tam, kad galėtų visiškai pajusti šį jausmą, parodyti jums, kokie jie yra įskaudinti, išsiverkti dėl to ir taip numalšinti tų jausmų sukuriamą įtampą. Tuomet jie gali elgtis kur kas drąsiau, logiškiau ir pasijusti geriau.

Štai kodėl jūsų kūdikis gali numesti žaislą nuo savo aukštos kėdutės, pravirkti negalėdamas jo pasiekti, o kai jam jį paduodate, jis gali atrodyti nelaimingas ir vėl jį numesti. Jis stengiasi dirbti su savo poreikiais! Vaikų instinktai, kaip gerai išsiverkti, išreikšti senus jausmus ar poreikius, neatitinkančius dabartinės situacijos, yra tiesiog stebėtini.

Pavyzdžiui, mano pažįstama trejų metukų mergaitė buvo atjunkoma nuo buteliuko, prie kurio buvo labai prisirišusi. Jos mama žinojo, mergaitės laikymas apkabinus, kai ji verkia dėl noro turėti buteliuką (ji atsisakydavo mamos duodamo puodelio pieno), buvo geras būdas padėti dukrai susidoroti su šiuo prisirišimu, neleidžiant jai pasijusti apleistai ar atstumtai. Palaipsniui, po kelių verksmų dėl buteliuko, ji praleisdavo daugiau laiko žaisdama be buteliuko ir jos pasitikėjimas augo.

Vieną dieną ji atidavė mamai buteliuką ir paprašė padėti aukštai ant lentynos kitoje kambario pusėje. Sutrikusi mama padarė ko prašoma ir grįžo pas dukterį, kuri puolė mamai į glėbį ir pradėjo iš širdies verkti dėl buteliuko. Ji pati sau skyrė laiko buteliuko poreikio širdgėlai išreikšti!

Dažnai vaikai kivirčijasi dėl to, kas gaus norimą žaislą ar kas atsisės tėčiui ant kelių, arba kas gaus daugiausia ledų. Šie kivirčai gali atskleisti gilius poreikius, kurie vaikui svarbiausi. Jei vaikas stengiasi išreikšti savo jausmus, jūs pastebėsite, kad nors jūs stengsitės „įvesti lygybę“, vaikui vis tiek bus negerai. Jis pabėgs, atsiribos ir bus nelaimingas, nors padėtis bus pagerėjusi. Poreikio jausmai vis tiek bus dominuojantys, ir jie vers jūsų vaiką elgtis nelogiškai.

Jūsų dėmesys – geriausias vaistas

Siekiant kreipti dėmesį į poreikio jausmus, gera taktika yra pasiūlyti meilę ir dėmesį vaikui, kuris negali gauti to, ko nori. Užmegzkite švelnų kontaktą, pasakykite, kad šį kartą jam reikia palaukti arba kad jis tiesiog negali turėti to, ko nori, iškart. Pasilikite, išklausykite jo jausmus, leiskite jam suprasti, kad kitą sykį ateis jo eilė, kai jis galės sėdėti šalia tėčio ar gauti daugiau ledų. Geras paskatinimas – jūsų pasakymas „aš padėsiu tau išlaukti.“

Savo teisybės ieškojimais vaikas gali pasinaudoti siekdamas išreikšti savo užslėptus ilgesius, kurie neleidžia jam jaustis visiškai laimingam. Jūsų šiltas akių kontaktas ir apkabinimai, jūsų meilė užpildys jo poreikius. Jo jausmai bus stiprūs, ir kuo daugiau meilės išreikšite, tuo garsesnis gali būti jo verksmas. Tinkamas gydymo procesas pasireikš garsiu verksmu!

Kai vaikai siekia susitvarkyti su savo poreikiais, jūs esate tas vaistas, kurio jiems reikia. Jūsų dėmesys yra pats galingiausias vaistas, ir jei jie gali verkti ar ožiuotis, kai yra apsupti jūsų dėmesio, galite būti tikri, kad jie gauna tai, ko jiems reikia labiausiai šiame pasaulyje. Kai jūs negalite būti šalia, ir kai jiems to reikia, bet kuris suaugusysis, kuris gali išklausyti ir mylėti juos verkiančius, greitai bus pripažintas kaip didžiausias draugas. Išklausymas ir meilė – tai, ko mums reikia, kai mums skauda. Puiku gauti tai, ko mums reikia, bet jei tai neįmanoma, puiku, kai šalia yra kažkas, kuris pasiūlo mums glėbį išsiverkti, išklauso ir leidžia verksmui atlikti savo gydomąjį darbą.

Kai vaikas išgirs magišką „padėsiu tau laukti ir išklausysiu tavo jausmus“, jiems tai padės susidoroti su savo jausmais. Vaikai turės galimybę išsklaidyti užsilikusius poreikio jausmus, kurie sukuria apsauginę reakciją ir agresiją. Keli geri išsiverkimo seansai su mylinčiu suaugusiuoju gali padėti vaikams.

Nėra lengva klausytis vaiko ilgesio

Kai pradėsite leisti savo vaikui išsiverkti, jus pačius apims galybė jausmų. Mes, tėvai, esame draskomi dvilypių jausmų: liūdesio, kad vaikas negali gauti to, ko nori, ir pykčio, kad turime viso to klausytis. Mes taip pat galime supykti ir ant kitų vaikų, kurie, atrodo, niekad neatiduos to žaislo, kurio nori mūsų vaikas! Mūsų jausmai taip pat svarbūs. Jie primena mums mūsų pačių emocines vaikystės būsenas, paprastai be žmonių, kurie mus palaikytų ir užtikrintų, kad viskas bus gerai. Mums reikia progų pasikalbėti apie savo pačių kaip tėvų patirtis, apie mūsų vaikystės prisiminimus, pradėti gydyti tas įtampas, kurios susikaupia, kai mūsų pačių ar kitų žmonių vaikai jaučiasi įskaudinti.

Išklausyti poreikių – didžiulis menas

Mūsų pasaulis taps visiškai kitokia vieta, kai mes, tėvai, kalbėsime apie tai, kaip svarbu likti artimiems su vaikais ir mylėti juos, kai jie verkia ir ožiuojasi dėl to, ko negali turėti iškart. Vaikai turės galimybę užaugti išreikšdami blogus jausmus ir gaudami mūsų dėmesį. Jų išgąsdintos ir tuščios asmenybės dalys turės galimybę išgyti. Mes gyvename pasaulyje, kuriame pilna žmonių, kurių neviltis turi būti išgirsta ir išgydyta. Meilė ir išklausymas, kurį galime pasiūlyti vaikams, laukiantiems to, ko jie nori – svarbus žingsnis teisinga kryptimi. Vaikai, kurių tėvai nustatė protingas ribas ir išklausė jų poreikius, galės užaugti atsakingi, atjaučiantys ir supratingi.

Štai kaip tai veikia

Štai istorija, iliustruojanti, kaip padedant vaikui susidoroti su poreikiais galima padėti jam išsklaidyti didesnius sunkumus.

Mano dukrai treji, ji eina į parengiamąją mokyklą. Neseniai su vyru išsiskyrėme. Ellai patinka mokykla. Ji apie ją kalba entuziastingai, kai yra namie, jai patinka ten būti, tačiau jai sunku, kai ją ten palieku. Ji apsikabina mane, prisiglaudžia ir manęs neišleidžia. Tai tęsiasi jau kurį laiką.

Vakar, grįžus iš mokyklos, ji buvo irzli ir nerami. Aš ruošiau jai užkandį ir galėjau pasakyti, kad jos neigiami jausmai tuoj tuoj prasiverš. Paskutinis lašas buvo kėdė, kurią pastačiau „ne toje“ vietoje. Žinojau, kad tai jai bus galimybė susidoroti su jausmais, kuriuos ji jaučia, taigi neištaisiau savo klaidos. Ji perbėgo per kambarį, nusiminusi dėl kėdės. Atėjau ir atsisėdau šalia. Ji mėgino verkti, bet jai neišėjo – tai buvo savotiškas „dirbtinis“ verksmas. Sėdėjau šalia ir pasakiau taip švelniai, kaip tik galėjau: „Ši kėdė tiesiog ne toje vietoje“, stengdamasi padėti jai pajusti jos liūdesį. Ji pasakė: „Man tavęs nereikia!“ ir pabėgo nuo manęs.

Aš vėl priėjau ir pasakiau: „Aš liksiu šalia tavęs, nenoriu dabar tavęs palikti“. Ji vėl traukėsi nuo manęs, o aš vėl artėjau. Kas kartą ji vis labiau nusimindavo, kol galiausiai nebepabėgo. Vietoje to ji atsigulė ant grindų, ėmė spardytis ir kartoti: „Man tavęs nereikia!“ Tuomet jai pasakiau: „Man labai gaila, kad negaliu likti su tavimi ryte mokykloje, bet tiesiog negaliu.“ Ji pradėjo graudžiai verkti. Paklausiau: „Ar dėl to pyksti?“ Ji papurtė galvą.

Paklausiau: „Ar dėl to liūdi?“ Ji papurtė galvą, tuomet linktelėjo ir prapliupo raudoti. Vėl pakartojau, kad man labai gaila, kad negaliu likti su ja mokykloje. Ji nesiliovė verkusi ir kartojo: „Noriu mamytės! Noriu mamytės!“ Ji raudojo, puolė man į glėbį ir kurį laiką verkė. Tuomet tiesiog liovėsi, lyg mes būtume kalbėjusios ir staiga pakeitusios pokalbio temą. Tai buvo viskas.

Kitą rytą, kai atėjo laikas atsisveikinti mokykloje, ji pribėgo, apsikabino ir pabučiavo, pasakė: „iki, mama!“ ir tuomet nubėgo žaisti. Koks pokytis! Turiu pasakyti, kad kitą rytą jausmai vėl nugalėjo, ji vėl nenorėjo manęs paleisti – manau, tam turi įtakos dar ne iki galo susiklosčiusi atmosfera namie. Tačiau gero išsiverkimo poveikis jai buvo akivaizdus.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (3)