Apeliuokite ne į logiką, o į jausmus
Viena didžiausių pagyvenusio žmogaus bėdų – mąstymo lankstumo praradimas. Senukai vadovaujasi įsivaizdavimais ir nuostatomis, kurie buvo jų įsisavinti prieš dešimtmečius ir nuo to laiko veikiausiai nustojo prasmės.
Pavyzdžiui, mano močiutė kartu su manimi darosi vaisių ir uogų kaukes veidui ir tikina, kad po jų išsilygina veido raukšlės. Manau, kad būnant 76 metų kaukės vargu ar atneša naudos, bet močiutei to nesakau. Galų gale ji turi teisę elgtis taip, kaip nori.
Prasčiau, kai senukai stengiasi savo taisykles pritaikyti jūsų gyvenime. Laikinai persikėlusi pas močiutę, aš buvau priversta nuolat klausytis jos burbėjimo, kad gadinu plaukus pernelyg dažnai juos plaudama, kad galvą reikia trinktis ne dažniau nei kartą per savaitę. Žinoma, galima buvo pasiginčyti, pasakyti, kad tai ne jos reikalas. Tačiau tai reiškė ją įskaudinti. Teko ieškoti kitų kelių. Priešais močiutę išdėliojau šampūnų buteliukus ir kaip gera reklamos vadybininkė papasakojau apie jų unikalias savybes. Laikinai toks agitacijos būdas suveikė. Kartais aš pradėdavau klausinėti močiutės, kuo anksčiau buvo plaunami plaukai. Ji leisdavosi į prisiminimus apie tai, kad jiems teko naudotis muilu. Užsimindavau, kad galbūt rekomendacijos rečiau plauti galvą buvo susijusios su ekonominėmis priežastimis, o ne rūpinimusi plaukais. Močiutė juokdavosi visiškai sutikdama su tokia galimybe.
Apskritai, kaip ir daugelyje kitų situacijų, kantrybė ir humoro jausmas geriausiai padeda išvengti įtampos santykiuose su senais žmonėmis.
Rokiruotės metodas
Dvi savaites močiutė mane stengėsi įtikinti, kad kai einu pieno, pasiimčiau nei tik stiklainį, bet ir rankinę. Automobilis, išvežiojantis pieną, stabtelėdavo šalia namų, ir rankinė man buvo nereikalinga. Kartą močiutė pasakė: „Žiūriu, kaip tu neši stiklainį, ir rankos pradeda drebėti, atrodo, tuoj išmesi.“ Ji įsivaizduodavo save mano vietoje ir fiziškai jausdavo sunkumą ir nepatogumą. Dėl tos priežasties ji terorizavo mane, įkalbinėdama apsigaubti galvą, kai subjurdavo oras.
Jai, kone pusę gyvenimo pragyvenusiai su skarele, atrodydavo, kad mano galvai šalta. Aš pasistengiau savo pojūčius iliustruoti močiutei ir pasakiau: „Man užsidengti galvą – tas pats, kas tau vaikščioti be skarelės. Pavaikščiok taip – kaip jausiesi?“ Močiutė eksperimento atsisakė ir nustojo mane terorizuoti. Šiuo metodu vėliau naudojausi dažnai ir gana sėkmingai.
Senukams dažnai atrodo, kad aplinkiniai daro viską ne taip gerai, kaip kad padarytų jie patys. Kartais norint atsikratyti neprašytų patarimų pakanka neįkyriai pasiūlyti pagyvenusiam žmogui darbą, kurį jis kritikuoja atliekant jums. Pavyzdžiui, mano močiutė greitai įsitikino, kad ji pati nesusitvarko: rankos nelaiko, akys nemato, buvusio miklumo nebėra. Ir išeidavo viską palikusi daryti man pačiai.
Keiskite ne žmogų, bet aplinką
Visai ne iš piktumo senukai jums sukelia tiek rūpesčių buityje. Jiems tiesiog sunku elgtis kitaip. Močiutės stalas visuomet nustatytas stiklainiais, pakeliais, puodeliais, lėkštėmis. Jai sunku kiekvieną kartą siekti lentynos. Kur kas lengviau jai maitinti katę mėtant kąsnius po stalu nei eiti ir pilti ėdalą į dubenėlį. Močiutė žino, kad aš prieš valandą išploviau grindis, ir kurį laiką tai ją sulaiko. Tačiau katės liūdnas snukutis, jos miaukimas – stipresni.
Beprasmiška įtikinėti senuką elgtis kitaip. Kur kas paprasčiau pakeisti situaciją. Virtuvėje perstačiau viską taip, kad pirmo būtinumo daiktai būtų ne ant lentynų, o ant virtuvės stalo. Prieš sėdant prie stalo, kates pamaitindavau pati ir uždarydavau jas koridoriuje.
Rodykite dėmesį
Gyvenantieji su senukais žino, kaip dažnai jie pasakoja vienas ir tas pačias istorijas. Galima, žinoma, klausytis puse ausies, galvojant apie savo reikalus. O galima užduoti klausimą, paskui dar vieną... Ir sužinoti daug naujų ir įdomių dalykų.
Kiek kartų močiutė pasakojo man, kaip senais laikais Ukrainoje, kur ji gyveno, rengdavo nuotaką. Kaip šioji po kaimą nešiodavo kepinius, kviesdama giminaičius į puotą. Ir štai kartą vietoje įprasto nebylaus linksėjimo paklausiau, kaip gi buvo gaminami tie kepiniai. Močiutė atgijo, prisiminė receptą, parodė, kaip gaminama, paskui, pati nusistebėjusi savo atmintimi, ėmė berti pasakymus ir dainas, kuriomis apsikeisdavo svečiai vestuvėse. Gavosi puikus folkloro vakaras.
Po keturiasdešimties metų mes prarandame kasdien apie dvidešimt tūkstančių nervinių ląstelių. Neuronų žūtis paspartėja dėl neveiklumo. Su metais vis mažiau pasisavinama naujos informacijos. Lieka ribotas kiekis įprastinių reikalų, prisiminimų ir apmąstymų. Laikui bėgant nenaudingomis pasirodžiusios ląstelės žūva – ir degradacija tampa negrįžtama. Tačiau galima senatvę atitolinti. Kelias paprastas – smegenys turi dirbti.
Man labai dažnai norėdavosi močiutę pasiųsti atsisėsti ant sofos, kad „nesimaišytų po kojomis“, ir pačiai atlikti ūkio darbus. Tačiau aš, atvirkščiai, prigalvodavau jai vis naujų užsiėmimų. Beje, užsiėmusiam senukui nėra nei laiko, nei galimybių sekioti paskui jus ir įkyrėti savo patarimais.
Ant stalo šalia močiutės sofos dedu laikraščius ar knygą, nepraleidžiu progos atnešti paragauti kokio nors egzotiško produkto, aptariu tai, ką matėme per televiziją.
Kuo labiau sensta mūsų giminaičiai, tuo lankstesni turime būti su jais bendraudami. Ir tuomet gyvenimas su seneliukais suteiks jums džiaugsmo.
