aA
Prisiminkime kai kuriuos senuosius Velykų šventimo papročius, pritaikykime juos dabar – taip pagerbsime tautos praeitį, savo protėvius ir sulauksime gerų metų.
Velykos, margučiai, kiaušiniai
© Corbis

Krikščioniškoji izraelitų šventė Pesach mini žydų išėjimą iš Egipto nelaisvės. Senasis Testamentas mums primena Išganytojo laukimą. Pesach buvo švenčiama pirmojo pavasario mėnesio pagal Mėnulio kalendorių 15-21 dienomis.

Iki 325 metų Nikėjos bažnytinio susirinkimo krikščionių ir žydų Velykos sutapo. Vėliau ši data nustatoma pagal Mėnulio ciklą po kovo 21 dienos - pavasario lygiadienio. Velykos - pirmasis sekmadienis, prasidėjus mėnulio pilnačiai. Dėl to Velykos - kilnojama šventė, bet visuomet tarp kovo 21-osios ir balandžio 26-osios.

Verbos su amžinai žaliuojančiu kadagiu

Velykų šventėje senosios lietuvių tradicijos susilieja su krikščioniškomis. Lietuviai pagonys garbino augalus (Suvalkijoje, Kėdainių apylinkėje - kadagį, Žemaitijoje - beržą, alyvą ir eglę, vidurio ir pietryčių Lietuvoje - žilvitį, karklą, uosį), šventai tikėdami jų galėjimu pagreitinti augmenijos pabudimą. Krikščionybė sustoja prie Evangelijos žodžių. Kristus, likus kelioms dienoms iki Golgotos (kančios) kelio, su savo mokiniais ateina prie Jeruzalės vartų. Minios garbina būsimąjį Karalių, kloja jam po kojom palmių šakeles.

Velykų apeigos prasideda Verbų diena (daugelyje Europos šalių vadinama Palmių sekmadieniu), išgyvenus septynias savaites Gavėnios rimtyje, pasninkaujant. Verbų diena - Velykų puokščių šventinimas bažnyčioje. Tikėta, kad plakimas švęsta verba apsaugo nuo ligų, nelaimių, žmonės tampa geresni, stipresni ir linksmesni. Švęstą verbą žmonės laikydavo visus metus. Tą, kuris neturi Velykinės verbos, visus metus persekios piktosios dvasios ir nelaimės.

Ne visoje Lietuvoje verbos vienodos. Bet visose verbose turi būti kadagio, kai kur ėgliu vadinamo. Sodrus kadagio žaliavimas – tai nenutrūkstanti gyvybė. Prie kadagio visuomet dėdavo besprogstančių žilvičio, beržo šakelių ir gluosnio „kačiukų“ – tai augimo ir vaisingumo ženklai. Šių dienų verbos – dekoratyvinės, supintos iš sausų gėlių, varpų ir žolynų. Jos atsirado daug vėliau ir dažnai siejamos su Kaziuko muge.

Didžioji savaitė

Po Verbų sekmadienio prasideda Didžiosios (Kančios) dienos. Bažnyčios liturgijoje šią savaitę prisimenama Kristaus kančios istorija. Visą savaitę protėviai laikėsi tam tikrų moralinių įstatymų: nesibardavo, nepavydėdavo, nesiskolindavo ir kitam neskolindavo. Ši savaitė dar vadinama Vėlių savaite. Buvo tikima, kad vėlės gali nusileisti į žemę ir kuo nors padėti saviškiams. Senovinis lietuvių paprotys prieš svarbiausią šventės dieną aplankyti artimųjų kapus, padėti ant jų margučių. Pagonių lietuviams ši savaitė - tvarkymosi po žiemos ir pasiruošimo šventėms savaitė.

Didžiosios savaitės trečiadienis – sauso pasninko diena, t.y. nevalgoma mėsos ir pieno patiekalų.Didysis ketvirtadienis - švaros diena. Šią dieną turėjo būti pabaigti visi tvarkymosi darbai. Bažnyčios liturgijoje ketvirtadienį minima paskutinė Kristaus vakarienė su mokiniais. Šv. Mišių metu staiga nutyla vargonai, skambinę varpeliai ir tyli ligi Velykų ryto.

Didžiojo penktadienio liturgijoje prisimenama Kristaus kančia ir mirtis. Tai vienintelė metų diena, kai bažnyčiose nėra laikomos šv. Mišios. Pagonių lietuviams - iki penktadienio namai turi būti švarūs ir paruošti pyragų kepimui, kiaušinių dažymui, šventos ugnies laukimui, kuri bus parnešta Didžiojo šeštadienio rytą.

Didysis šeštadienis - prieššventinis. Iš pat ankstyvo ryto buvo einama i bažnyčią velykinės ugnies ir švęsto vandens parsinešti. Tikėta, kad ugnis užtikrina santarvę ir šilumą namuose. Švęstas vanduo naudotas namų šventinimui ir velykinių margučių virimui.Vakare iš kiekvienų namų buvo stengiamasi bent vienam žmogui išeiti į bažnyčią, kad budėtų prie Kristaus kapo ir sulauktų prisikėlimo ryto. Dar ir dabar yra išlikusi ši tradicija, miestuose budima iki vėlaus vakaro, o kaimo bažnyčiose, apsitaisius kareiviais ar budeliais, budima pernakt.

Didįjį šeštadienį buvo dažomi margučiai. Paprotys marginti pavasario šventėms kiaušinius siekia žilos - pirmykštės bendruomenės - laikus. Senovės Indijos filosofijoje margutis - tai Visatos gyvybės pradžia. Egipte - kiaušinis tapatinamas su derliaus gausa. Artimųjų rytų šalyse kiaušinius margindavo prieš naujuosius metus. Viduramžiais Europoje buvo įsigalėjęs paprotys nunuodyti priešą per pokylį. Tam buvo naudojamas žalio kiaušinio baltymas, kuris "patiekiamas" dažyto margučio kevale.

Lietuvoje seniausi marginti kiaušiniai buvo žinomi nuo XIII a., jų buvo aptikta Šventaragio slėnyje, netoli Pilies kalno. Tiesa jie buvo akmeniniai, moliniai ir naudoti įvairių apeigų metu, pvz., dedami po namo pamatais kaip magiška priemonė, sauganti nuo gaisro, piktųjų dvasių ir ligų.

Lietuvoje ilgą laiką kiaušinius dažė natūraliais dažais. Spalvos gaunamos naudojant įvairius augalų nuovirus: ramunėlės - geltona su žaliu atspalviu spalva, svogūnų lukštai - rusvai geltona, beržo lapai - gelsvai žalia, šieno pakratai - pilkai žalia, juodalksnio žievė - melsva, dilgėlės - žalia, burokėlių nuoviras - rausvai ruda spalva.

XIX a. pabaigoje kaušinius pradėta dažyti ir cheminiais dažais. Raštą išgaudavo marginant atitirpintu vašku ar skutinėjant kiaušinio lukštą aštriu peiliuku. Margučių raštai būdavo labai įvairūs: saulutės, rūtos, vingeliai, žalčiukai, debesėliai ir t.t. Dažną margutį ornamento linija dalija pusiau - diena ir naktis. Tai patvirtina lietuvių paprotį pirmą Velykų dieną daužti tik smailųjį kiaušinio galą, o antrąją - bukąjį.

Turbūt ne viena šeimininkė dažnai pergyvena dėl gausybės suskilusių kiaušinių dažant juos cheminiais dažais. Patarimas: kiaušinius merkti į užvirintus, bet jau praaušusius, būtinai pasūdytus, dažus.

XX a. atsirado "modernistinis" marginimo būdas: žali kiaušiniai aprišami svogūnų lukštais ar linais, dedami į ploną audinį ir verdami. Norint gauti kuo spalvingesnį margutį, kiaušiniai papildomai dažomi cheminiais dažais tamsia kontrastinga spalva.

Šeimininkių patarimas: blogai dažyti šviežius kiaušinius. Geriausia naudoti 4 dienų, o dar geriau - 1 ar 2 savaičių senumo kiaušinius. Dažų padengimo lygumas priklauso nuo kiaušinio lukšto švarumo. Todėl prieš dažant kiaušinis, juos reikia rūpestingai nuplauti ir kuo mažiau čiupinėti.

Senovėje kiaušinių marginimas turėjo simbolinę prasmę. Skirtinguose Lietuvos kraštuose skyrėsi kiaušinių marginimo tradicijos. Paprastai Žemaitijoje margučiai buvo tamsūs ir juodi, marginti vašku ir retai skutinėti. Suvalkijoje vyravo raudona ir violetinės spalvos, o dzūkai mėgo pilkesnes spalvas. Aukštaitijoje margučių nemargino, o dažė viena spalva arba kiaušinius virdavo svogūnų lukštuose.

Juodos spalvos margutis simbolizavo žemę bei augmenijos ir vaisių deivę Žemyną. Raudoni margučiai reiškė pavasarį, gyvybės jėgas. Žalia - pasaulio augmenija, mėlyna išreiškė viltį, jog visus metus bus puikūs orai, rusva padėjo užtikrinti gausų derlių.

Margučių piešiniai išlaikė iš žilos senovės atėjusius apsauginės magijos elementus, jie buvo skiriami teigiamoms Visatos energijoms aktyvinti ir neutralizuoti blogio jėgoms.

Didysis sekmadienis –Velykos

Įdomus senas paprotys - Velykų išvakarėse naktį ar rytą šaudyti iš šautuvo. Manyta, kad įvairūs triukšmai padeda išbaidyti piktąsias dvasias.

Senovėje Velykos buvo švenčiamos keturias dienas. Pirmoji Velykų diena vadinta ugnies diena, tai poilsio diena ir eiti i svečius nedera. Antroji - dievo Perkūno, o vaikams tai velykavimo diena. Kuris vaikas prisirinks daugiausia margučių, tas bus linksmesnis ir laimingesnis. Trečioji -Gegužės diena. Šią dieną buvo laistomasi vandeniu. Tikėta, kad laistymasis pašalina visokias blogybes, lemia gerą derlių, sveikatą ir jaunystę. Ketvirtoji Velykų diena buvo vadinama ledų diena. Kad ledai javų neišmuštų, dieną niekas nedirbdavo ir neliesdavo žemės. Tik kad derlius butų geresnis, šią dieną laukuose užkasdavo margučių lukštus.

Liturgijos papročiu Velykų rytas prasideda bažnyčioje kupinomis džiaugsmo ir dėkingumo Šv. Mišiomis. Išėję iš bažnyčios visi sveikina vieni kitus, tačiau ilgai nešnekučiuojama ir skubama namo. Buvo manoma, jei Velykų rytą neskubėsi, tai visus metus busi apsnūdęs.

Velykų kaip ir Kūčių stalas - turto simbolis. Jeigu stalas gausiai nuklotas valgiais, tuomet ir metai bus turtingi.

Velykos – pavasario šventė. Vienas iš svarbiausių šeimininkių rūpesčių – prieš Velykas užsiauginti žalios „žolės“. Prieš savaitę į indelį su žeme beriami padaiginti miežių ar avižų grūdeliai ir nuolat laistoma. Tuo pačiu pasimerkiama beržo ar gluosnio šakelių, kad šventėms sužaliuotų. Velykų margučiai dedami stalo viduryje, puošiami pataisais ar bruknių šakelėmis arba užauginta Velykine žole. Margučiai simbolizuoja perėjimą iš mirties būsenos į gyvenimą.

Žemaitijoje po margutį visiems padalindavo šeimos galva, tuo tarpu Aukštaitijoje, Suvalkijoje ir Dzūkijoje margutį pasirinkdavo kiekvienas pats ir dauždavo: paprastai tėvas su vyresniais, motina – su jaunesniais vaikais. Kieno margutis tvirtesnis, tam ir metai bus laimingesni. Kitas senolių paprotys – žiūrėti kur bus pramušto kiaušinio duobutė: jei viršuje – geri metai, jei šone ir dar neapvali – lauk negandų. Be to, margutį pasukdavo ir žiūrėdavo, į kur, kai jis sustos, atsisuks smaigalys: jei į pietus – iš ten ateis pirmasis griaustinis arba bus šilta, jei į šiaurę – šalta, jei į rytus – sausa, į vakarus – drėgna.

Vienas pirmųjų Velykų valgių buvo ir duona su druska - kad niekad jų nestigtų, o šeimoje būtų stiprybė.

Bendra krikščionių tradicija pagrindinis Velykų valgis – avinėlis (Kristaus simbolis). Skirtinguose Lietuvos kraštuose „avinėliu“ laikyta: Tauragės, Šilalės raj. – karka; Kelmės, Šakių raj. – keptas paršiukas, Šiaulių raj. - kimštos žąsys, o Varėnos raj. – kepta arba su kopūstais virta kiaulės galva. Velykoms virdavo ir šaltieną.

Velykų valgis buvo ir sūris. Jis simbolizavo akmenį, kuriuo buvo užritintas Kristaus kapas. Sriubos, t.y. velykiniai barščiai virti su kumpiu ir troškinti kopūstai, valgomi tik Vidurio Lietuvoje.

Pyragai buvo kepami visoje Lietuvoje. Tam iš molio lipdydavo specialius indus. Kuo pyragas aukštesnis, tuo šeimininkė geresnė; kartais pyragai būdavo net iki pusės metro aukščio.

Perlojos apyl. iki XIX a. pabaigos buvo paprotys iš medaus daryti "Velykų gėrimą" - midų. Į užvirintą vandenį įdėdavo žiupsnelį smulkintų aviečių stiebelių, paskui – medaus. Skysčiui ataušus, palikdavo rūgti.

Pirmoji Velykų diena – poilsio diena, todėl po pusryčių paprastai visi eidavo pamiegoti, o vaikai laukdavo dovanų - margučių. Pagrindinė kiaušiniavimo diena – antroji Velykų diena. Vaikai sakydavo kalbas, deklamuodavo eilėraščius, o už tai gaudavo margučių. Kitas margučių pasipelnymo šaltinis – margučių ridenimas.

Apeiginę prasmę senovėje turėjo ir senas paprotys – lalavimas. Balsingi vyrai, giedodami Velykines giesmes, patraukdavo per kaimą. Šio papročio esmė – Velykų proga linkėti vienas kitam sveikatos, laimės ir sėkmės ištisus metus.

Per Velykas gamtoje tarp aukštų medžių buvo supamasi sūpuoklėse. Šis paprotys aiškinamas žmogaus siekimu paskatinti augalijos augimą ir greitesnį pavasario atėjimą.

Atvelykis

Pirmasis sekmadienis po Velykų vadinamas Atvelykiu, Velykėlėmis ar Pravadais (Dzūkija). Tai vaikų šventė. Šią dieną kiaušinius ridena tik vaikai, juos aplankydavo krikšto tėvai ir dovanodavo likusius margučius. Per Atvelykį šeima dar valgydavo likusias Velykų vaišes ir kiaušinius arba margindavo naujus ir taip užbaigdavo Velykų švenčių ciklą.

Puikių ir linksmų Velykų!

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
1.0000

Top naujienos

Skaudi netektis: mirė poetas Kęstutis Navakas papildyta šalies vadovų komentarais

Eidamas 56-uosius metus sekmadienį mirė poetas Kęstutis Navakas. Tai BNS patvirtino Lietuvos...

Nemokamų studijų vietų daugės penktadaliu, bet likusiesiems džiaugtis nėra ko (38)

Šiais metais studijos, palyginti su praėjusiaisiais, kainuos daugiau, tačiau daugės ir valstybės...

Kenčia, bet nedrįsta spręsti: ne vieną problemą išspręsti padės ginekologės, urologo ir seksologo patarimai (14)

Daugelį žmonių kamuoja problemos, susijusios su seksualiniu gyvenimu, tačiau paprašyti...

Narkobarono Pablo Escobaro našlė atvira: gyvenimas priminė kraupų žaidimą knygos ištrauka (16)

Victoria Eugenia Henao savo melodramatišką gyvenimo istoriją pasakoja atsiminimų knygoje „Mano...

Galingi ciklonai atkeliauja į Lietuvą: po rekordiškos šilumos užklups permainos (3)

Vakarų ir Šiaurės Europoje šią savaitę vėl siautės galingi ciklonai. Stipraus vėjo bei...

Meilė treneriui: Šaro interviu nutraukė „Žalgirio“ amerikiečių siautulys (9)

Šarūnas Jasikevičius duodamas interviu tiesioginiame eteryje po pergalės Karaliaus Mindaugo...

„Žalgirio“ rūbinėje – pagyros „sužvėrėjusiam“ Ulanovui ir pažadas stipriai atšvęsti (17)

„Pasižiūrėkite, kokie visi laimingi. Gruodį rūbinė būdavo kaip per laidotuves, o dabar visi...

Turtingųjų stovyklavimo ypatumai: palapinėse stovi plokščiaekraniai televizoriai, sofos ir net dušas (22)

„Ruoškis, važiuosim pirkti kupranugario“, – gaunu žinutę iš Mišelio, mano angliškai...

Aptiko naują virusą su mokslininkams nežinomais genais: pavadino jaravirusu (22)

Mokslininkai aptiko mįslingą virusą , kurio genomą, rodos, beveik visiškai sudaro iki šiol...

Santykių ekspertas pataria: kada tėvai kaimynystėje padės išgelbėti santuoką, o kada – sugadins gyvenimą (9)

Su vyru planuojame statyti namą labai arti tėvų. Turime sklypą, tačiau sudvejojome, ar priėmus...

|Maža didelių žinių kaina