Kiekviena pasaka – tai stebuklingas veidrodis, kai kuriais atžvilgiais atspindintis mūsų dvasinį pasaulį ir žingsnius, kuriuos mums būtina žengti, kad iš nebrandžių taptume brandūs.
© Shutterstock nuotr.

Bruno Bettelheim (Brunas Betelheimas, 1903–1990) – garsus žydų kilmės amerikietis vaikų psichologas ir psichiatras, ilgametis Čikagos universiteto psichologijos ir psichiatrijos profesorius. 1938–1939 m. kalėjo Dachau ir Buchenvaldo koncentracijos stovyklose, nuo 1939 m. gyveno JAV. B. Bettelheimą išgarsino įvairias traumas patyrusių vaikų terapijos metodas. Jo veikalai apie vaikų emocines traumas, brandos ritualus ir vyriškumo formavimąsi išlieka labai aktualūs iki šiol.

„Kodėl mums reikia stebuklo“ – tai vienas svarbiausių B. Bettelheimo darbų, jame į pasakas pasižiūrima psichoanalitiko žvilgsniu. Čia aptariamos visame pasaulyje žinomos pasakos („Trys paršiukai“, „Jūreivis Sindbadas“, „Anselis ir Grytutė“, „Raudonkepuraitė“, „Snieguolė“, „Miegančioji gražuolė“, „Pelenė“ ir kt.) ir atskleidžiama didžiulė jų reikšmė vaiko emocinei ir psichologinei raidai. Autorius teigia, kad pasakos per savo unikalią struktūrą perduoda vaikui tai, kas labai svarbu kiekvienam bręstančiam žmogui – įrankius suvaldyti savo vidinį pasaulį, orientyrus suvokti sudėtingas gyvenimo situacijas ir pagalbą ieškant iš jų išeities. Pasakos padeda pažinti save ir kitus, skirti gėrį ir blogį, priimti ne tik šviesiąją, bet ir tamsiąją gyvenimo pusę, suteikia drąsos ir mažina įtampą susidūrus su bauginančia, nepažįstama tikrove.

Pateikiame ištrauką iš knygos „Kodėl mums reikia stebuklo“.

Kaip sekti pasakas

Visa pasakos galia guosti, jos simbolinės prasmės ir ypač tarpusavio bendravimo prasmė geriausiai atsiskleidžia tada, kai pasaka sekama, o ne skaitoma. O jei ji skaitoma, tai turėtų būti daroma emociškai įsitraukiant į pasakojimą ir rodant dėmesį vaikui, įsijaučiant į pasakos reikšmę jam. Sekti geriau, nei skaityti, nes tai leidžia būti lankstesniam.

Jau minėta, kad liaudies pasakos, kitaip nei neseniai sukurtos, formavosi kuriant ir perkuriant tas pačias istorijas, kai suaugusieji milijonus kartų jas sekdavo įvairiausiems kitiems suaugusiesiems ir vaikams. Kiekvienas pasakotojas sekdamas pasaką šalindavo ir pridėdavo kokių nors elementų, siekdamas padaryti ją prasmingesnę sau ir klausytojams, kuriuos gerai pažinojo. Kreipdamasis į vaiką, suaugusysis reaguodavo į tai, ką pavykdavo nuspėti iš jo reakcijų. Šitaip pasakotojas leisdavo, kad jo nesąmoningam supratimui, ką byloja pasaka, darytų įtaką vaiko supratimas. Vis nauji pasakotojai perkurdavo pasaką atsižvelgdami į klausimus, kurių užduodavo vaikai, į džiaugsmą ir baimę, kurią vaikai rodydavo atvirai arba glausdamiesi prie suaugusiųjų. Aklai laikantis išspausdinto pasakos varianto, jos vertė labai sumenksta. Pasaka vaikui paveikiausiai sekama tada, kai pasakojimo procese dalyvauja ne tik pasakotojas, bet ir vaikas, ir abu daro tam procesui įtaką.

Sekant pasakas, neišvengiami ir tam tikri pavojai. Jei tėvai yra linkę vaiko nepaisyti ar pernelyg rūpinasi tuo, kas vyksta jų pačių pasąmonėje, jie gali sumanyti sekti pasakas pagal savo, o ne vaiko poreikius. Bet net jei tėvai taip elgiasi, ne viskas prarasta. Vaikas geriau supras, kas jaudina jo tėvą ar motiną, o tai jam labai svarbu ir naudinga suprasti, nes padeda suvokti, kokiais motyvais vadovaujasi tie, kurie jo gyvenime svarbiausi.

Pavyzdžiui, vienas tėvas ketino palikti daug pareigingesnę už jį žmoną ir penkiametį sūnų. Jau kurį laiką jie gyveno ne jo išlaikomi. Jis nerimavo, kad sūnus visiškai atsidurs žmonos valioje, o ši, kaip manė tėvas, jam nesant šalia elgdavosi valdingai. Vieną vakarą berniukas paprašė tėvo prieš miegą pasekti pasaką. Tėvas pasirinko „Anselį ir Grytutę“. Priėjęs vietą, kur ragana, uždariusi Anselį į gardą, ima jį penėti, ketindama suvalgyti, tėvas ėmė žiovauti ir pasakė, jog jaučiasi pernelyg pavargęs toliau pasakoti. Palikęs berniuką, tėvas nuėjo gulti ir užmigo. Taip Anselis buvo be jokios paspirties paliktas žmogėdros raganos valioje – kaip tėvas ketino palikti sūnų valdingos žmonos valioje.

Nors berniukui buvo tik penkeri, jis suprato, kad tėvas ketina jį palikti ir mano, jog motina kelia grėsmę, tačiau nežino, kaip apsaugoti ar išgelbėti sūnų. Nors tąnakt berniukui turbūt buvo sunku, jis nutarė, jog su padėtimi, į kurią pateko kartu su motina, teks susitaikyti, nes turbūt nėra vilties, kad tėvas juo gerai pasirūpins. Kitą dieną vaikas papasakojo motinai, kas atsitiko, ir daug negalvojęs pridūrė, kad net jei Tėvo šalia nebūtų, jis žinotų, kad Motina visada juo gerai pasirūpins.

Laimei, vaikai ne tik žino, kaip reaguoti, kai tėvai taip iškraipo pasakas, bet ir moka savaip susitvarkyti su pasakos elementais, prieštaraujančiais jų emociniams poreikiams. Jie elgiasi taip: visiškai pakeičia pasaką ir prisimena ją kitokią nei pradinis variantas arba papildo detalėmis. Tokį laisvą kaitaliojimą skatina tai, kad pasakos įvykių eiga fantastinė. Pasakojimus, kurie neigia mumyse tai, kas iracionalu, taip varijuoti sunkiau. Nepaprastai įdomu stebėti, kaip žmonių atmintyje persimaino net plačiausiai žinomos pasakos, nors jų siužetas ir žinomas visiems.

Vienas berniukas pakeitė pasaką apie Anselį ir Grytutę į visai kitokią istoriją – pasak jo, į aptvarą buvo uždaryta Grytutė, o Anselis sugalvojo apgauti raganą su kaulu ir įstūmęs ją į krosnį išvadavo Grytutę. Dar vienas mergaitiškas šios pasakos iškraipymas pritaikant ją prie asmeninių poreikių: viena mergaitė prisiminė „Anselį ir Grytutę“ pakeistą taip, kad pasakoje tėvas reikalavo išvaryti vaikus, nors žmona maldavo to nedaryti, ir padarė blogą darbą jai nežinant.

Viena panelė prisiminė „Anselį ir Grytutę“ kaip pasaką, daugiausia vaizduojančią Grytutės priklausomumą nuo vyresnio brolio, ir smerkė ją dėl „vyriško diskriminacinio“ pobūdžio. Kiek ji galėjo prisiminti siužetą, – o tvirtino prisimenanti jį labai ryškiai, – būtent Anseliui pavyko išmoningai pabėgti, jis įstūmė raganą į krosnį ir taip išgelbėjo Grytutę. Dar kartą perskaičiusi pasaką, panelė labai nustebo, kad atmintis ją taip iškreipė, bet suprato, kad visą vaikystę jai patiko būti priklausomai nuo vyrėlesnio brolio ir, kaip ji sakė, „nenorėjau pripažinti savo stiprybės ir prisiimti atsakomybės, kuri tenka ją suvokus“. Buvo ir kita priežastis, paauglystės pradžioje stipriai paskatinusi mergaitės atmintį iškraipyti pasaką. Broliui išvykus į užsienį, mirė motina, ir mergaitė turėjo susitarti dėl kremavimo. Todėl net ir suaugusi skaitydama pasaką iš naujo ji pasibjaurėjo mintimi, kad būtent Grytutė buvo atsakinga už tai, jog ragana sudegė, – tai pernelyg skausmingai priminė motinos kremavimą. Nesąmoningai ji gerai suprato pasaką, o ypač kad ragana aiškiai simbolizuoja blogą motiną, kuriai visi puoselėjame neigiamus jausmus, bet dėl jų jaučiamės kalti. Kita mergaitė su daug smulkmenų prisiminė, kad Pelenei vykti į pokylį padėjo tėvas, nors pamotė tam prieštaravo.

Anksčiau minėjau, kad geriausia, kai sekant pasaką dalyvauja ir vaikas, be to, suaugusysis ir vaikas kaip dalyviai yra lygūs, o jei pasaka vaikui skaitoma, taip niekada nebūna. Tai iliustruoja istorija iš Goethės vaikystės.

Daug anksčiau, nei Freudas prakalbo apie id ir superego, Goethe iš savo patirties nuspėjo, kad asmenybėje yra tokie elementai. Goethei pasisekė, kad jo gyvenime vienam iš jų atstovavo tėvas, kitam – motina.

Į tėvą atgimiau ūgiu,
Geismu rimtai galvoti,
Į motiną – būdu smagiu
Ir polinkiu svajoti.

Goethe žinojo, kad jei norime džiaugtis gyvenimu ir dėdami dideles pastangas patirti malonumą, mums reikalingas sudėtingas vaizduotės gyvenimas. Pasakojimas apie tai, kaip motinai sekant pasakas Goethe įgijo šiek tiek vaizduotės gebėjimų ir įgavo pasitikėjimo savimi, iliustruoja, kaip turi būti sekamos pasakos ir kaip, kai abu prisideda prie pasakojimo, jos gali padėti motinai užmegzti ryšį su vaiku. Senatvėje Goethės motina pasakojo: „Orą, ugnį, vandenį ir žemę jam vaizdavau kaip gražias karalaites, ir viskas visur gamtoje įgavo gilesnę prasmę, – prisiminė ji. – Tarp žvaigždžių išgalvojome kelius, svarstėme, kokių proto galiūnų ten susitiktume. [...] Jis rijo mane akimis; ir jei kokio nors jo mėgstamo veikėjo likimas pakrypdavo ne taip, kaip jis norėjo, matydavau tai iš pykčio jo veide arba iš tramdomų ašarų. Retkarčiais jis įsiterpdavo: „Motina, karalaitė netekės už bjaurybės siuvėjo, net jei jis užmuš milžiną.“ Tada sustodavau ir atidėdavau katastrofą kitam vakarui. Taigi jo vaizduotė dažnai pakeisdavo manąją; o kai kitą kartą sutvarkydavau veikėjų likimą taip, kaip jis patarė, ir pasakydavau: „Atspėjai, taip ir atsitiko“, jis labai susijaudindavo, matydavau, kaip daužosi jo širdis.“

Ne visi tėvai sugeba taip išradingai kurti pasakas kaip Goethės motina – ji savo gyvenime buvo žinoma kaip puiki pasakininkė. Ji sekdavo pasaką atsižvelgdama į tai, ką apie pasakojimo įvykių eigą sako klausytojo nuojauta, ir manė, kad pasakas taip ir reikia sekti. Deja, daugeliui šiuolaikinių tėvų vaikystėje nė sykio neteko klausytis sekamos pasakos; dėl to jie nepatyrė didelio malonumo, kurį pasakos suteikia vaikui, ir jos nepraturtino jų dvasios gyvenimo. Šių dalykų negavę, net geriausi tėvai be pasiruošimo negeba suteikti vaikui to, ko patys nepatyrė. Tokiu atveju tėvai, užuot rėmęsi vaikystės prisiminimais ir tiesiogiai įsijautę į vaiko padėtį, turi protu suprasti, kokia prasminga jam gali būti pasaka ir kodėl ji tokia.

Kalbant apie pasakos prasmės supratimą protu, reikia pabrėžti, kad nedera sekti pasakų turint ketinimų pamokyti. Kai šioje knygoje įvairiuose kontekstuose minima, kad pasaka padeda vaikui suprasti save, padeda rasti būdų įveikti jį kamuojančius sunkumus ir taip toliau, tai visur reikėtų suprasti metaforiškai. Nors pasiklausęs pasakos vaikas gali įgyvendinti šiuos dalykus pats, sudaryti tokių galimybių sąmoningai nesiekė nei tie, kurie miglotoje praeityje pasaką sukūrė, nei tie, kurie perpasakodami perduoda ją iš kartos į kartą. Pasakos sekėjo tikslas turi būti toks kaip Goethės motinos: kartu patirti pasakos teikiamą malonumą, nors suaugusiajam ir vaikui ji gali teikti malonumą dėl visai skirtingų dalykų. Vaikui patinka fantazija, o suaugusiajam visai gali būti malonu dėl to, kad malonumą patiria vaikas; vaiką gali pradžiuginti tai, kad jis dabar save kokiu nors atžvilgiu supranta geriau, o suaugusysis sekdamas pasaką gali džiaugtis, jog vaikas ką nors suprato taip netikėtai, kad net apstulbo.

Pasaka visų pirma yra meno kūrinys, o apie meno kūrinius Goethe „Fausto“ prologe rašė: „Kas daug ko pateikia, ką nors duos daug kam.„51 Tai reiškia, kad sąmoningas siekis suteikti konkrečiam žmogui ką nors konkretaus niekada negali būti meno kūrinio tikslas.

Kai vaikas klausosi pasakos ir džiaugiasi joje piešiamais vaizdais, tai galima palyginti su sėklų barstymu. Vaiko sieloje bus pasėta tik dalis jų. Kai kurios tučtuojau ims veikti jo sąmonę; kitos paskatins vyksmus jo pasąmonėje. Dar kitos turės likti ilgam, kol vaiko psichika pasieks būseną, tinkamą joms sudygti, o daugelis apskritai niekada neįsišaknys. Bet iš sėklų, nukritusių į tinkamą dirvą, išaugs gražios gėlės ir tvirti medžiai – tai yra pasakos padės suprasti, kad tam tikri svarbūs jausmai teisėti, skatins įžvalgas, kurstys viltis ir malšins nerimą, ir taip praturtins vaiko gyvenimą ne tik tuo metu, bet ir visam laikui.

Jei pasaka sekama turint kokį nors kitą apibrėžtą tikslą, o ne suteikti jam daugiau patirties, ji virsta pamokoma istorija, pasakėčia ar kokia kitokia didaktika ir geriausiu atveju randa atgarsį vaiko sąmonėje, o vienas didžiausių šios literatūros formos privalumų yra tai, kad ji tiesiogiai veikia ir vaiko pasąmonę.

Jei tėvai seka vaikui pasakas tinkama dvasia, – tai yra parodydami jausmus, kuriuos jiems sužadina prisiminimas, kokią prasmę pasaka jiems turėjo vaikystėje, ir nauja prasmė, kurią pasaka jiems turi dabar, bei atsižvelgdami į tai, dėl ko vaikui klausoma pasaka taip pat gali turėti kokią nors asmeninę prasmę, – tada vaikas su savo nebrandžiausiais troškimais, karščiausiais norais, didžiausiu nerimu ir sielvarto jausmais, taip pat su savo didžiausiomis viltimis klausydamasis pasakų jaučiasi esąs suprastas.

Tėvo ar motinos pasakojami dalykai kažkodėl dar ir padeda vaikui suprasti, kas vyksta tamsiausiose ir iracionaliausiose jo sielos kertelėse, – tai jam yra ženklas, kad savo vaizduotės gyvenimą jis gyvena ne vienas, o kartu su žmogumi, kurio jam labiausiai reikia ir kurį labiausiai myli. Esant tokioms palankioms aplinkybėms, pasakos subtiliai pataria, kaip konstruktyviai susitvarkyti su šia dvasine patirtimi. Pasaka vaikui padeda intuityviai, nesąmoningai suprasti, kokia jo prigimtis ir ko lavindamas gerus gebėjimus jis gali tikėtis ateityje. Pasakos padeda jam suvokti, kad būti žmogumi šiame pasaulyje reiškia, jog reiks susitaikyti su sunkiais išbandymais, bet taip pat kad teks patirti nuostabių nuotykių.

Niekada negalima „aiškinti“ vaikui pasakų prasmės. Tačiau svarbu, kad pasakotojas suprastų, kokią mintį pasaka perteikia vaiko ikisąmonei. Kai pasakotojas suvokia daugelį pasakos prasmės lygmenų, vaikui joje lengviau rasti užuominų, padedančių geriau suprasti save. Tada suaugusysis gali atidžiau parinkti tas pasakas, kurios yra tinkamiausios dabartiniam vaiko raidos tarpsniui ir konkretiems psichologiniams keblumams, su kuriais jis susiduria.

Dvasinės būsenos pasakose nusakomos piešiant vaizdus ir pasakojant apie veikėjų elgesį. Jei žmogus verkia, vaikas supranta, kad jis nelaimingas ir sielvartauja, taigi pasakoje nereikia išsamiau dėstyti, kad kas nors yra nelaimingas. Nesakoma, kad mirus motinai Pelenė dėl to sielvartavo, gedėjo dėl netekties ir jautėsi vieniša, palikta, kad neteko vilties, – ji tiesiog „kas dieną lankė motinos kapą, liejo ašaras“.

Pasakose dvasiniai vyksmai perteikiami vaizdais. Kai herojus susiduria su dideliais vidiniais sunkumais, kurie atrodo neįveikiami, neaprašoma jo psichologinė būsena – užtat vaizduojama, kad jis pasiklydo tankiame, neįžengiamame miške, nežino, kuriuo keliu pasukti, neteko vilties iš ten išeiti. Niekas, kam teko klausytis pasakų, niekada nepamirš nei šio vaizdinio, nei paklydus tamsaus miško gilumoje apimančio jausmo.

Deja, kai kurie šiuolaikiniai žmonės atmeta pasakas, nes šiai literatūros rūšiai kelia visiškai neteisingus reikalavimus. Jei pasakos laikomos tikrovės aprašymu, jose iš tiesų viskas siaubinga: jos žiaurios, sadistiškos ir panašiai. Bet kaip psichologinių vyksmų ir keblumų simboliai pasakos yra visai teisingos.

Todėl nuo to, kokius jausmus pasaka sukelia pasakotojui, daugiausia priklauso, ar ji apskritai paliks kokį nors įspūdį, o gal net bus brangus prisiminimas. Mylinti senelė, sekanti pasaką ant kelių sėdinčiam sužavėtam vaikui, perteiks jam kažką visai kita nei tėvai, kuriems pasaka nuobodi, bet ją iš pareigos jausmo skaito keliems visai skirtingo amžiaus vaikams. Kai suaugusysis sekdamas pasaką jaučiasi esąs aktyvus dalyvis, vaikas ją suvokia iš esmės kitaip ir gali iš jos daug daugiau pasisemti. Taip palaikoma jo asmenybė, nes jis patiria ypatingų dalykų kartu su kitu žmogumi, kuris, nors ir suaugęs, visiškai supranta vaiko jausmus ir reakcijas.

Jei sekame pasaką, bet mūsų sieloje nesulaukia atgarsio nei audringi brolių konkurencijos jausmai, nei atstumties neviltis, apimanti vaiką tada, kai jam atrodo, kad jis nėra laikomas geriausiu; nei menkumo jausmas, patiriamas, kai tenka nusivilti savo kūnu; nei nevertumo jausmas, imantis slėgti, kai kiti iš vaiko ar jis pats iš savęs reikalauja atlikti užduotis, kurios atrodo vertos Heraklio; nei vaiko nerimas dėl to, kad lytiškumas turi kažką „gyvuliška“; nei klausimas, kaip išsilaisvinti iš visų šių bei gausybės kitų jausmų, – tada vaiką apviliame. Jei tokio atgarsio nėra, mes vaiko neįtikiname, kad visas jo pastangas vainikuos nuostabi ateitis, – o tik šis tikėjimas gali suteikti jam jėgų vystytis laimingai, saugiai, neprarandant pasitikėjimo savimi ir savigarbos.

Leidykla "Tyto alba"
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

„MG Baltic“ byla. Šimašiaus kabineto paslaptys, Butkevičiaus skambučiai ir „dyki pinigai“ (17)

Didžiojoje politinės korupcijos byloje dažnai minimas garsiajam Liberalų Sąjūdžio...

Dukart per mėnesį Lietuvoje apsiperkanti latvė: čia viskas pigiau, išskyrus vieną dalyką (35)

Daugeliui lietuvių jau įprastos tapo kelionės į Lenkiją apsipirkti. Kiek keisčiau galėtų...

Apie savo ateitį prabilęs Šaras: „Žalgiris“ – elitinis Europos klubas (110)

„Sveikiname visus su čempionų titulu, sveikiname mūsų fanus. Sveikinu savo žaidėjus, kuriems...

Skaitmeninis amžius: kuo keisime metalinius automobilio registracijos numerius? (1)

Praeitą savaitę pasaulio žiniasklaidą apskriejo žinia apie prasidėjusius pirmojo pasaulyje...

Orai: džiūstantiems lietaus dar teks palaukti (6)

Pavargę nuo karščių šiomis dienomis atsikvėps šiek tiek lengviau – temperatūra sumažės....

10 kokybiškų išmaniųjų telefonų, kurių kaina nesiekia 150 eurų (5)

Šiais laikais nebūtina išleisti daug pinigų, jei norite įsigyti kokybišką išmanųjį...

Ką svarbu žinoti norint įstiklinti balkoną? (9)

Balkonas – pastato dalis, atvira išsikišusi aikštelė išorinėje pastato sienoje su aptvaru...

Kaip teisingai auginti raudongūžius, baltagūžius ir briuselio kopūstus (1)

Rau­don­gū­žiai ko­pūs­tai pa­na­šūs į bal­ta­gū­žius iš­vaiz­da ir...

Kane'as paskutinę akimirką išplėšė Anglijos rinktinei pergalę dvikovoje su Tunisu (163)

Anglijos futbolo rinktinė vos nepaslydo pasaulio čempionato starte. Garetho Southgate'o treniruojama...

Nutylėta tiesa apie „gražiausią pasaulio mergaitę“: skandalą sukėlusi 10-metė užaugo ir planuoja sudrebinti Holivudą (22)

Sulaukusi vos ketverių Thylane Blondeau (17) tapo veidu, kuriuo kone akimirksniu susižavėjo visas...