aA
Kada jau kada, bet per atostogas norisi pailsėti ir atitrūkti nuo visų šeimos konfliktų. Deja, palikti ginčų už namų durų nepavyksta, o juos „išpakavus“ naujoje vietoje gresia dar didesnis nusivylimas.
Šeima
© Shutterstock nuotr.

Nors apie konstruktyvaus konfliktavimo taisykles esame girdėję ne kartą, šias žinias esame linkę palikti už savo santykių durų, „sėkmingai“ tęsdami tėvų barnių istoriją.

Nuo besikartojančių konfliktų tiek išvargstame, kad dedame visas viltis į atostogas – gal bent ilsėdamiesi nesibarsime? Tačiau dažnai jau atostogų planavimas prasideda nuo konflikto, ką jau kalbėti apie pačią kelionę, kurioje įtampą kursto nenumatytos aplinkybės.

Pažvelkime atidžiau, kaip rutuliojasi konfliktinės situacijos planuojant ir leidžiant laiką kartu. Žmonės turi skirtingus artumo poreikius ir jo išraiškas – tam įtakos turi vaikystės patirtis. Štai Austėja nori iš anksto susiplanuoti atostogas, nes jos šeima mažai atostogaudavo ir jai neramu. Jos vyras Aistis nori elgtis spontaniškai, nemėgsta planuoti, nes jo artimieji daug keliaudavo, jis pasitiki savimi.

Žmonai tai kelia dar didesnį nerimą ir atmetimo jausmą, kyla grėsmė, kad vėl pasikartos vaikystės situacija ir pažadas nebus ištesėtas. Ji širsta ir kaltina vyrą, o šis nesupranta jos nerimo, piktinasi dėl perdėtos kontrolės ir atidėlioja atostogų planavimą. Šitaip Aistis dar labiau atstumia žmoną, o ji jaučiasi nesuprasta ir palikta.

Išvykus atostogauti, konfliktai nesibaigia. Austėja tikisi ramiai ir romantiškai praleisti laiką, dažniau užsukti į mielas kavinukes ir parkus, nes nori artimiau pabendrauti su mylimuoju. Jai atrodo, kad vyras turi norėti to paties, juk tiek laiko praleisdavo darbe ir tiek nedaug skirdavo romantikai. Austėjos tėvai labiausiai suartėdavo per atostogas ir iš jų grįždavo labai laimingi. Todėl ji įsižeidžia sužinojusi, kad vyro prioritetas – istorinės, geografinės ir kultūrinės žinios.

Aistis praktiškai žiūri į kelionę: išleidus tokią krūvą pinigų juk reikia žinoti, kam juos išleidai. Taip buvo skaičiuojama jo inteligentų šeimoje, tokia jo gili vertybinė norma. Vyras panašiai įsivaizduoja ir artumą: kartu domėtis objektais, kuo daugiau suspėti pamatyti, pietauti spartietiškai, skiriant tam minimaliai laiko ir dėmesio, o atsipalaiduoti tik vakare lovoje. Tačiau vakare žmonai artumas neberūpi, jai norisi tik poilsio.

Santykių praraja vis gilėja ir ji gali tapti neperžengiama, jei abu sutuoktiniai ir toliau tikėsis, kad vienas perskaitys kito mintis ir savaime intuityviai supras, ko kitam reikia.

Poros turi kantriai aptarti kilusias konfliktines situacijas, susieti turimas teorines žinias su praktika, o savo tėvų istoriją palikti jiems patiems. Apžvelgsime kelis dalykus, kurie gali padėti išbristi iš barnių liūno.

Kalbėkitės apie ribas

Pyktis, kaip ir kitos emocijos, turi biologinę prasmę. Tai – natūrali emocinė reakcija į pažeistas ribas – vieną bazinių žmogaus emocijų, kurią kartkartėmis jaučia visi, net ir tie, kurie tai neigia.

Visi norime būti autonomiški ir kartu jaustis saugūs su sau svarbiais žmonėmis. Anot jungiškosios psichoanalitikės Verenos Kast, autonomiškumo ir artumo poreikiai yra archetipinė asmens dilema. Juk kartais aplinkiniai įsikiša ne ten, kur reikia, peržengia mūsų ribas, neleidžia mums jų plėsti. Tokiais atvejais mums kyla pyktis. Panašiai įniršta kūdikiai, kai tėvai jiems nuolat draudžia: „Ne, tai pavojinga, negalima ten eiti, to daryti, imti šio daikto į burną…“ Kita vertus, brangūs žmonės nutolsta per toli, tada kyla nerimas ir noras juos susigrąžinti. Kai kyla grėsmė mūsų riboms, saugumui, tapatumo vystymuisi, stengiamės atkurti sumažėjusį savivertės jausmą.

Tyrimai rodo, kad žmonės pyksta intensyviau, kai mano, kad kitas tyčia jį skaudina, sąmoningai žemina. O ir supykstame greičiau ant mylimųjų. Artimiesiems leidžiame daug dažniau peržengti mūsų ribas nei asmenis, su kuriais palaikomi tolimesni, formalūs santykiai. Tačiau net ir palaikydami meilės ryšius norime išsaugoti savo tapatumą, ir ši artumo / atstumo reguliacija vyksta nesąmoningai.

Todėl retkarčiais turime sąmoningai suvokti ir aptarti ribas, kad santykis su partneriu būtų harmoningas. Pyktis nebūtinai turi būti destruktyvus. Jis gali būti įvairaus intensyvumo, jis teikia daug energijos ir motyvacijos ką nors keisti. Anot Verenos Kast, ši emocija tuo ir puiki, nes kol pykstame, tol tikime, kad pasaulį galime pakeisti.

Nuslopinti pyktį – ne išeitis

Įsiplieskus konfliktui, įprasta santykio tėkmė sutrikdoma, todėl reikia stabtelėti ir apmąstyti, ką toliau daryti šioje situacijoje. Jau žinome, kad būtų naudinga kalbėti apie ribas civilizuotai, bet dažnai žmonės to nesugeba, todėl jie nuslopina pyktį, manydami, kad jis tik dar labiau sugadins ryšį. Vis dėlto nurytas pyktis irgi gadina artimą santykį.

Tarp pykčio ir jo sukeltos agresijos įsiterpia fantazijos, kurios padeda atkurti savivertę. Tai – keršto vizijos, labai greitos ir pusiau sąmoningos. Fantazuojame, kaip pakenkti kitam, kaip jį nubausti ir kaip jis reaguotų, jei tai padarytume. Kai kuriems gali kilti ir destruktyvių fantazijų: vienas vyras, supykęs ant žmonos, įsivaizdavo, kaip ją paliks pasiėmęs viską, kas jai brangu, pirmiausia – vaikus.

Šių vizijų dažnai neišreiškiame, nes bijome partnerio reakcijos. Žinome, kad į agresiją bus atsakyta agresija, ir tą suvokę patiriame įtampą. Tačiau ne tik kilęs nerimas, bet ir meilė verčia palūkėti – juk sugebame įsijausti į mylimo būseną, situaciją. Pyktis ir nerimas skatina tinkamai išspręsti konfliktą, jei į jį reaguojame su empatija ir adekvačiai vertiname save.

Žmogaus savivertė lemia, ar fiksuosime pyktį ar nerimą, o gal sugebėsime gerai pakovoti ir išsiaiškinti problemą. Jei savivertė menką, galime įstrigti nerime, tuomet negalėsime apsiginti ir artimasis taps priešu, o mes – auka. Jei savivertė aukštesnė, galime užfiksuoti pyktį ir nutraukti santykį. Tuomet prarandame bendrumo jausmą, nors ir apsisaugome. Gerai vertindami save ir kitą galime atkakliai ginti savo ribas, kovoti dėl savęs, tačiau rimtai ir atidžiai atsižvelgdami ir į kito situaciją, nuomonę. Tokiu būdu išlaikome santykį, neprarandame savo tapatumo ir gerbiame kito ribas.

Kai tampame pasyviais stebėtojais

Dar viena specifinė pykčio forma – pasyvi agresija. Kartais tiesiog nereaguojame, kai kitas kreipiasi, nuolat pamirštame, ką reikia padaryti namie ir ką pasižadėjome. Partneris gali nuolat vėluoti ir versti bėdą ant aplinkybių, nuolat atidėlioti susitarimus, neatsakinėti į telefono skambučius ir laiškus – kokių tik pokštų neiškrečia pasyviai agresyvaus žmogaus pasąmonė!

Tokiu atveju pyktį išstumiame ir sąmoningai jo nebejaučiame, tačiau jis niekur nedingsta ir virsta netinkamo elgesio apraiškomis. Šis būdas „patogus“, nes galime kaltinti partnerį dėl sukeltų konfliktų ir emocijų proveržių. Jis tarsi tampa „konfliktiška asmenybe“, o mums nereikia už nieką imtis atsakomybės. Tai labai bjauri poros gyvenimo situacija, kuri „agresyviajam“ partneriui kelia bejėgiškumą ir gali baigtis santykių nutraukimu. Paradoksalu, nes pradedame elgtis pasyviai agresyviai būtent tam, kad išvengtume konflikto ir atskirties jausmo, norėdami išgelbėti meilę, gerą atmosferą. Tačiau rezultatas priešingas – jaučiamės nutolę ir pradedame abejoti, ar mes tikrai svarbūs vienas kitam.

Išstumtas pyktis dažnai virsta kūno negalavimais, skausmais, jis susijęs ir su užsitęsusia prislėgta nuotaika. Kitas kraštutinumas – pyktį galime išlieti ant mažiau pavojingų objektų: naminių gyvūnų, vaikų, paštininkų ar pardavėjos. Beje, iškrauti pyktį ant silpnesniojo vienodai mėgsta tiek vyrai, tiek moterys. Mes supainiojame pykčio įsisąmoninimą su jo išraiška – tai ypač paplitusi klaida.

O brandus žmogus gali pripažinti net ir nemalonius jausmus ir stengiasi su jais sąmoningai dirbti, o ne išlieti juos impulsyviai. Brandūs partneriai pykstasi atvirai, o ne slaptai griežia dantį ar apkalba vienas kitą. Jie pykstasi civilizuotai, be necenzūrinių žodžių ir be kaltinimų dėl sugadinto gyvenimo, negąsdindami vienas kito palikimu ar net – kraštutiniu atveju – smurtu. Tokie mylimieji gali vienas kitam pasakyti, kas koks partnerio elgesys kelia pyktį, paprašyti elgtis kitaip, susitarti. Jei ir apšaukia kitą, tai vėliau gali atsiprašyti ir susitaikyti, atkurdami bendrumo jausmą.

Kad atostogos būtų ramios

Grįžkime prie lūkesčių bent atostogas praleisti be konfliktų. Deja, net per jas negalime pabėgti nuo savęs… Galime pabėgti iš namų, atsitraukti nuo buities, išvažiuoti į puikią vietą, fantastiškai suorganizuoti keliones į nepaprastas šalis, tačiau vidiniai emociniai kompleksai niekur nedingsta. Jie lydi ir artimą žmogų, juk kiekvienas turime silpnųjų vietų. Bambeklis ir per atostogas bus bambeklis, perfekcionistas ir laisvalaikiu neatsipalaiduoja, o užgaidi princesė turi dar daugiau progų rodyti kaprizus. Be to, esame linkę matyti savo partnerio silpnąsias vietas ryškiau nei savo arba manome, kad turime teisę vienaip ar kitaip jaustis, o kitas turėtų suprasti, atsižvelgti ir prisitaikyti.

Sugebėjimai spręsti konfliktines situacijas ne visada priklauso nuo poros amžiaus. Yra labai brandžiai bendraujančių jaunų porų, yra ir nelabai ką išmokusių seniai kartu gyvenančių šeimų. Svarbiausia ne tiek kartu praleistas laikas, o ką išmokstame iš santykio, kaip sugebame tartis ir spręsti konfliktus – tiek savo tėvų šeimoje, tiek dabartinėje partnerystėje. Tartis – tai sugebėti pasakyti savo lūkesčius, norus, nuostatas ir atidžiai išklausyti kitą, suvokiant, kad mudviejų interesai ir poreikiai vienodai svarbūs, juos derinti.

Deja, dažnai nelabai ką patys išsakome, tikėdamiesi, kad kitas ir taip mus supras, pajus, gal net užbėgs už akių ir pasiūlys tai, ko jums labiausiai reikia. Kita dažna bėda – paviršutinis klausymasis ar apsimetimas, kad išgirdome partnerį. Tokiais atvejais atostogauti išvykstame turėdami tik labai bendras gaires – kur važiuojame, kiek laiko keliausime ar ilsėsimės, kur gyvensime, kiek pinigų turime. Tačiau apie kiekvieno gilesnius lūkesčius nepasišnekame, nesusitariame. Būtent tada ir kyla nusivylimų, nepasitenkinimas, barnių.

Jei pora nuolat konfliktuoja, vargu ar galima tikėtis taikiai praleisti atostogas. Niekur nuo savo vidinių kompleksų nepabėgsime, juos vežamės kartu, juos vežasi ir mūsų išrinktasis. Tačiau, pažindami vienas kitą, galime iš anksto pasiruošti pavojingoms situacijoms ir sutarti, kaip tuo metu elgsimės, kaip reaguosime.

Kiek įmanoma, stenkimės pasikalbėti apie kiekvieno šeimos nario atostogų lūkesčius ir planuodami užbėkime nepasitenkinimui už akių. Kuo daugiau bus aiškumo, kuo daugiau iš anksto derinsime interesus, tuo didesnė tikimybė, kad pavyks atostogauti darniau. Kilus konfliktui, svarbu jo neaštrinti, kad būtų lengviau jį išspręsti.

Atminkime, kad pyktį didina mūsų įsitikinimas, jog partneris tyčia mus ignoruoja, žemina ir kenkia. Dažniausiai jis tai daro visiškai to nesuvokdamas, o tiesiog automatiškai kartodamas savo pirminės šeimos modelį ar realizuodamas savo paties idealizuotą santykių viziją.

Gaila, tačiau dažnai idealizuotas variantas neturi nieko bendro su tikrove. Verčiau atidžiai dar kartą išklausyti vienam kitą ir rasti kūrybinių sprendimų, tinkančių abiem partneriams. Kartais tik ginčuose gimsta tiesa, gimsta trečia galimybė, kurios nė vienas nesitikėjome atrasti žiūrėdami tik iš savo bokšto. Jai verta atsiverti.

www.psichologijosakademija.lt
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Sutuoktiniai po skambučio į karštąją liniją – įbauginti: sudvejojome, ar verta tikrintis (261)

Pokalbis su karštosios linijos savanore dėl koronaviruso tyrimo vyrui ir jo žmonai pasirodė labai...

Nausėda pažėrė kritikos Seimui: man visiškai neįdomu, kas yra kaltas – kalti visi papildyta (280)

Prezidentas Gitanas Nausėda trečiadienio rytą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM)...

Patarimas darbuotojams: jei sutinkate su mažesne alga, turi mažėti ir darbo krūvis (99)

Su sunkumais dėl karantino susiduriančiose įmonėse darbuotojų gali būti prašoma susimažinti...

Šiems būstams karantino metu žada aukso amžių: žmonės turi pinigų ir nori juos išleisti (66)

Nekilnojamojo turto rinka šiuo metu patiria milžinišką sąstingį. Kol NT pardavėjai stengiasi...

Mokslininkas paaiškina: štai, ką reikėtų daryti, jei pandemijos metu norite apsipirkti saugiai (15)

Donaldas Schaffneris yra mikrobiologas ir maisto saugos ekspertas iš Rutgerso universiteto....

ULAC vadovas: 6 iš 7 koronaviruso atvejų gali likti nepastebėti (53)

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) direktorius prof. dr. Saulius Čaplinskas neslepia,...

Koronavirusu užsikrėtusi aktorė izoliavosi psichikos sveikatos centre: norėčiau nusikeikti, bet geriau sukalbėsiu maldą (114)

„Pradėsiu pozityviai“, – pirmadienio vakarą savo mintimis dalijosi Ieva Labanauskaitė ....

Mokslininkas – apie virusui atvertą užnugarį: kai kurias klaidas dar galima ištaisyti (57)

Lietuvoje jau daugiau nei pusė tūkstančio medikų turėjo izoliuotis dėl kontaktų su koronavirusu...

Adam Tooze

Ar koronaviruso sukelta finansinė krizė bus didesnė už 2008 m. krizę? (2)

Paskutinioji ekonominė krizė buvo finansinis širdies smūgis. O ši gali būti panaši į viso...

Kaip sterilizuoti namus, jei baigėsi valikliai: šias priemones rasite ir savo spintelėje (3)

Kai išeigas tenka riboti beveik iki nulio, turime daug gražaus laiko susitvarkyti namus. Apie...

|Maža didelių žinių kaina