Iš kito vyro gyvenimo po vestuvių staiga dingsta visi jo pomėgiai – žygiai, alpinizmas, kalnai, polėkis. Juk tai pernelyg pavojinga vaikų turinčiam tėvui. Jam nebelieka nieko kito, kaip visą turėtą įrangą išdalyti draugams ir pažįstamiems.
Ultimatumai skamba negailestingai: „Arba aš, arba tai“. Vėliau skamba argumentai, kad reikia pagaliau suaugti, kad reikia pagaliau pradėti galvoti apie šeimą. Ir iš meilės savo žmonai vyrai dažniausiai su tuo sutinka. Juk jie nenori palikti savo žmonų našlėmis, nenori matyti jų ašarų ir nerimo. Vyras myli savo moterį ir pasirenka. Nors šis pasirinkimas ir labai sunkus.
Jis tampa šeimos žmogumi, rūpestingu tėvu. Nors viduje jaučiasi labai nelaimingas. Tai neretai pastebi aplinkiniai. Toks vyras bando realizuoti savo vyriškąjį pradą auklėdamas sūnų – grūdina ji, kartu su juo sportuoja. Jeigu žmona to neuždraudžia, nes motyvas svarus – sūnus dar per mažas.
Po kelerių metų tokia žmona staiga išeina pas kitą. Pas nesutramdomą kaskadininką, lakstantį motociklu po naktyje skendintį miestą. Ji teisinasi dingusia aistra, tuo, kaip stipriai pasikeitė jos vyras, kad jo niekas nebedomina ir nebejaudina.
Kas jį tokiu padarė?
Kas uždraudė jam būti vyru šeimoje? Kas šantažo būdu atėmė iš jo viską, kas neleido jam būti vyru? Paradoksalu, tačiau žmonos paliktas toks vyras vėl atsigavo – tapo tokiu, kokiu buvo. Jis ir vėl nugali kalnų viršūnes, leidžiasi snieglente ten, kur iki tol nebuvo žengusi žmogaus koja. Jis kupinas energijos, jo akys vėl spindi. Jis ir vėl patinka moterims. Tik šeima jam nuo šiol – kažkas baisaus. Tai, kas ir vėl gali atimti iš jo jėgą ir vyriškumą.
Šis scenarijus – pakankamai dažnas. Moteris po vedybų bando savo sutuoktinį prisijaukinti bei sutramdyti. Savo patogumui. Kad nereiktų jaudintis ir nerimauti, kur jis ir kaip. Kad netektų likti našle. Ir dar, kad jis mažiau trauktų kitas moteris. Kuo labiau prijaukintas jis bus, tuo mažiau patiks kitoms moterims.
