Pvz., mano mama dėl viršsvorio nesijaučia graži, neturi energijos, ir vis kartoja, kad reiktų pradėti sportuoti, tačiau nesiima veiksmų. Tik skundžiasi ir tikisi palaikymo.

Kaip švelniai pasakyti, kad tegul ji imasi pokyčių, susiima, arba tuomet nustoja skųstis ir varginti kitus savo skundais?

Kai mama prisiima aukos vaidmenį

Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas:

Manau, kad skųstis yra malonu. Žinoma, šis malonumas labai menkas lyginant su malonumu priimti iššūkius ir jausti, jog gyveni prasmingai: dirbi reikalingą žmonės darbą, augini vaikus ar anūkus, augini gėles, ruoši visiems skanius pietus ir pan.

Skųsdamiesi mes tik pripažįstame, kad kažkas, kas yra už mus stipresnis, mus nuskriaudė. Prisipažinti silpnesniu prieš ką nors irgi yra savotiškai malonu: taip mes vaikystėje jausdavomės gerai būdami maži prieš didelius tėvus, kurie mus laikydavo ant rankų, prieš grupę vaikų, su kuriais žaisdavome, prieš dievą, kuriam melsdavomės.

Keista, bet pripažindami savo bejėgiškumą prieš kažką mes jaučiame ne neviltį, o malonumą – juk jei kažkas didelis mus nuskriaudė, tai gali ir apdovanoti, jeigu dar kažko nedavė, tai galbūt duos. Todėl mamai netgi maloniau yra skųstis gamta – viršsvoriu ir prasta sveikata; tėvais – meilės stygiumi; o kai dirbo – darbdaviu, mažu atlyginimu; sutuoktiniu ir jo priekabėmis; vaikais, jų nedėkingumu. Jai maloniau buvo manyti, kad tai – likimo, dangaus, genų, o ne jos pačios rankų darbas.

Tai gali būti nesuprantama žmogui, kuris gyvena aktyvų gyvenimą. Argi nebūtų maloniau, kaip jūs rašote, imtis už save atsakomybės ir iš tiesų pradėti sportuoti, laikytis dietos, gerinti sveikatą? Tam reikia drąsos, nes pripažindami, kad mes patys padarėme apmaudžią klaidą, mes nesiskundžiame, o prisiimame dalį atsakomybės. Dažnam žmogui atsakomybė – maloni būsena, tačiau kodėl?

Nes atsakomybė reikalauja drąsos, pasijausti sugebančiu kažką pakeisti, nuovokos ir ūpo. Atsakingi žmonės šiek tiek rizikuoja, šiek tiek meta iššūkį, šiek tiek išeina iš įprastinio gyvenimo rėmų ir išbando naujus dalykus. Dažniausiai jie žino, ką reiktų padaryti štai dabar, tuoj pat, ir žino konkrečiai: štai sportbačiai ir štai kilimėlis sportui; štai – sporto salė, o joje – instruktorius. Tai – ne migloti žodžiai, o realūs dalykai, ir dar mano ryžto dėka padarytas pirmas žingsnis link tų dalykų.

Kai sena mama su viršsvoriu ir energijos trūkumu skundžiasi, kaip jai blogai, ji nejaučia nei drąsos, nei ūpo, nei suvokia, ką konkrečiai ji gali padaryti tuoj pat, šią akimirką. Ji tik žino, kokia kažkada buvo, kokia turėtų būti (liekna ir energinga), ir kokia yra – visai priešinga. Ji mylėjo, dirbo, augino vaikus, patikdavo vyrams. Dabar to nėra. Ir šis skirtumas sukelia jai nepasitenkinimą. Šiame nepasitenkinime nėra nei drąsos, nei nuovokos, nei ūpo. Suvokimo, ką daryti, irgi nėra, yra tik miglotas žinojimas: „reikėtų susiimti“, „reikėtų sportuoti“, „reikėtų sveikiau gyventi“.

Šie migloti balsai galvoje skamba labai silpnai ir po truputį virsta priekaištais sau pačiai: „Juk turėčiau tai padaryti, o nedarau“. Gimsta pasiteisinimai: „Kur jau čia mano amžiuje?“, „Tai – ne man, anksčiau reikėjo galvoti“, „Mane dievulis neapdovanojo tuo, kuo apdovanojo kitus – sveiku kūnu, charakteriu, sportiškumu“. Yra viltis: kažkas nematomo ir didelio mane išgelbės, blogiausiu atveju – mirtis. O čia pat yra beprasmybė: kam man gerinti sveikatą? Kam aš noriu patikti? Kam man ta figūra? Kiek dar man liko gyventi?

Visa tai vadinasi Aukos būsena. Joje būdamas žmogus leidžia sau suprasti tik vieną dalyką: kad jis kenčia; kad kažkas jį nuskriaudė; kad galbūt kažkas jį išgelbės.

Jeigu jūs prieinate prie mamos su geriausiais ketinimais ir sakote: „Mama, prašau, padaryk ką nors gera dėl savęs, tik nesiskųsk“. Jūsų mama nepriima to kaip logiško, aiškaus ir suprantamo panašiems į jus žmonėms patarimo. Jūsų žodžiai patenka jos galvoje į filtrą, kuris turi tik tris skyrius ir patikrina :

ar dukra kenčia, kaip kenčiu aš (tuomet aš jos pagailėsiu);

ar dukra man priekaištauja (tai veltui, juk aš ir pati sau priekaištauju);

ar dukra atnešė man stebuklingą išganymą (išsilaisvinimą nuo kančių – stebuklingą mikstūrą, Dangaus karalystę).

O jei pasirodo, kad nei viena, nei kita, nei trečia – dukra tiesiog kalba nesuprantamus žodžius negirdimu balsu.

Ar yra kažkoks kitas būdas atsakingam ir aktyviam žmogui kalbėti su žmogumi Aukos vaidmenyje?

Manau, kad taip, tačiau su viena sąlyga – kalbantysis turi suprasti, kad kitam yra blogai, tačiau neturi „įkristi“ nei į priekaištus, nei į gelbėjimą. Ar tai įmanoma, jei Auka priima tik tai, ką pati supranta: „žmogus kenčia“, „žmogus mane smerkia“; „žmogus atėjo manęs išgelbėti“? Ar gali žmogus sveikos būsenos kažkokiu būdu daryti įtaką kenčiančiam žmogui, kad jis nekentėtų?

Kaip bebūtų keista, aktyvus ir atsakingas žmogus neturi labai norėti, kad kitas nekentėtų, jis gali to tik tikėtis, ir gali tai padaryti tik tuomet, jei labai smarkiai NENORĖS padėti, visai nesitikės išgelbėti ir susilaikys nuo patarimų, kol jo niekas tų patarimų neprašo. Jis neturi virsti tuo, kuris imasi atsakomybės už kitą. Tuomet jis pats netrukus taptų auka, nes imtų pulti ir gelbėti, ir pamirštų save ir savo atsakomybę už save patį.

Tai galima padaryti, jeigu jūs šalia kenčiančios mamos tiesiog:

mėgausitės gyvenimu;
filosofiškai pasakysite: „o kam dabar lengva?“
šiek tiek mamą provokuodama pasakysite: „na ką padarysi, amžius yra amžius, o sportuoti – jaunųjų reikalas“.

Žinoma, jeigu jūsų mama susitiktų su savo labai senai matyta drauge, su kuria kažkada mokėsi, keliavo, patyrė bent mažytį nuotykį, ji pasikeistų savaime: apsivilktų kitokia suknele; galbūt išeitų pasivaikščioti; linksmai paplepėtų. Nes draugė jai siūlytų ne kritiką, ne gelbėjimą, o tiesiog džiaugtųsi, nes pati būtų sveikos būsenos. Ir kas svarbu – tai nebūtų suorganizuota akcija mamai gelbėti. Visas žavesys būtų tame, kad draugė atsirastų netikėtai.

Pavyzdžiai tokių netikėtų svečių – Meri Popins ir Karlsonas, atskrendantys iš niekur nieko ir padarantys gyvenimą dideliu nuotykiu. Abu personažai mėgsta save ir yra žavūs egoistai. Ir su jais labai lengva.

SVEIKAS ŽMOGUS NESIRŪPINA KITAIS LABIAU, NEI PAČIU SAVIMI.

Manau, kad šis teiginys yra ginčytinas, ir jeigu jūs su juo nesutinkate, elkitės pagal savo supratimą. Tik pastebėkite, kokioje būsenoje būdama jūs tai darysite. Tikiuosi, kad linksmoje ir atsakingoje.

Sėkmės jums.
Olegas Lapinas

*******************

Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (72)