Pataria psichologė Jurga Dapkevičienė
Šešeri metai - dar pakankamai mažas amžius. Žinoma, vaikai labai skirtingi - yra mažylių, kurie, atrodo, tarsi gimė tvarkingi. Tačiau savo praktikoje daug tokių nesutinku. Vis dėlto daugeliui tenka nuolat priminti: ir kuo vaikas mažesnis, tuo daugiau kartų reikia tai daryti. Iš pradžių tvarkant vietoje jo, komentuojant ir aiškinant, paskui kviečiant jį prisijungti, galiausiai - vadovaujant tvarkymosi procesui.
Žinoma, reikia rasti kuo daugiau kūrybiškų būdų priminti apie tvarkymosi svarbą. Pavyzdžiui, jei kalbame apie maisto palikinėjimą stalčiuose. Papasakokite vaikui, kad juose gali apsigyventi peliukas ir daug visko negero gali nutikti.
Jei vaikas jau tvarko savo kambarį vienas, rezultatus rekomenduočiau vis tiek patikrinti. Vaikas turi žinoti, kad jei kas nors bus ne taip, turės tvarkyti iš naujo.
Dar vienas svarbus dalykas – rūpinamės vaikais ir norime juos auklėti ir tai – labai gražu, tačiau pamirštame auklėti save. Turiu galvoje, kad jei kuris nors šeimos narių nesilaiko tvarkos, tarkime, geria kavą ar arbatą lovoje, po to prie jos palieka nešvarų puodelį, o iš vaiko tikisi užauginti pedantą, vargu ar tai bus įmanoma.
Žinoma, ketinimai geri, tėvai nenori, jog vaikai kartotų jų klaidas. Tačiau teisingai prancūzų filosofas Mišelis de Montenis sakė: „Pavyzdys nėra vienas auklėjimo metodų, tai – vienintelis metodas.“ Taigi, pavyzdys, kurį rodome savo vaikams, yra labai svarbus.
Kita vertus, tėvai kartais bijo vaikui leisti tvarkytis pačiam: „O kas jei sudaužys, susižeis?“ Taip savarankiško tvarkymosi ugdymo procesas pristabdomas. Tačiau iš praktikos galiu pasakyti, kad prieš dešimtmetį tėvai daug daugiau vaikus šiuo klausimu varžė.
Dabar vaikai dažniau sulaukia padrąsinimo veikti, tvarkytis patiems. Tad kviesti kartu tvarkytis reikėtų aktyviau. Aišku, nesinori vakare ilgiau užtrukti tvarkantis, o taip dažniausiai nutinka, jei tai daroma su vaikais. Tačiau vis tiek reikia stengtis atžalą paskatinti dalyvauti šiame procese.
