Rodos, dar vakar ji buvo savo tėvelio mažoji princesė, mamytės džiaugsmas ir pasididžiavimas. Smalsios ir nenustygstančios vietoje, švelnios ir pasitikinčios savo tėvais – tokios būna sveikos mergaitės, kol sulaukia paauglystės. Prasidėjus brendimo laikotarpiui, tėvai su liūdesiu prisipažįsta, kad jų dukterys labai pasikeitė. Jos tarsi tos pasakų karalaitės, atsikandusios užnuodyto obuolio ar įsidūrusios užkerėta adata, giliai užmiega šimtui metų.
Paauglė
© Corbis/Scanpix

Linksmos ir aktyvios mergaitės staiga tampa kritiškomis, irzliomis, pasyviomis bei viskuo nepatenkintomis paauglėmis, į bet kokias tėvų pastangas bendrauti ar padėti reaguojančiomis frazėmis: „man vienodai rodo“, „jūs nieko nesuprantat“, kurios sukelia tėvams pykčio ir nusivylimo priepuolius.

Kaip rasti jėgų ir būdų visiems kartu išgyventi tą sudėtingą laikotarpį, vadinamą paauglyste? Šį kartą daugiau kalbėsime apie mergaičių paauglystės problemas, tačiau dauguma išsakytų minčių gali būti naudingos ir paauglius berniukus auginantiems tėvams. Visiems paaugliams tenka patirti fizinės brandos pokyčius, ieškoti savo naujojo „aš“, emociškai atsiskirti nuo tėvų ir tapti savarankiškais visuomenės nariais.

Visgi mergaitės daug dažniau nei berniukai susiduria su psichologiniais sunkumais, emocinėmis traumomis ar lemtingomis pasekmėmis, tokiomis kaip ankstyvas nėštumas, anoreksija, depresija ir savižudybė. Mergaitės patiria daugiau dviprasmiškų visuomenės lūkesčių: „būk nepriklausoma, bet gera“, „būk sąžininga, bet neužgauk kito jausmų“, „būk graži, tačiau grožis dar ne viskas“, kurie sukelia sunkius vidinius konfliktus, vedančius į savojo „aš“ atsisakymą, tikrosios savasties netekimą.

Šiame straipsnyje remsiuosi populiarios amerikiečių psichologės, antropologės dr. Mary Piper, taip pat psichoterapeutės Alice Miller mintimis ir savo pačios psichologinio konsultavimo patirtimi bei įžvalgomis.

Transformacijos pradžia – vikšrelis tampa lėliuke

Mažos mergaitės tapsmo suaugusia moterimi procesas primena drugelio metamorfozes, kai mažas vikšrelis tampa akį džiuginančiu, padangėmis skrajojančiu drugiu. Tačiau, kad šis nuostabus pokytis įvyktų, kiekvienas vikšrelis turi pereiti lėliukės būseną, kuri išoriškai primena pasyvų laukimą, miegą, atsiribojimą nuo pasaulio, o tuo tarpu kokono viduje vyksta patys intensyviausi ir paslaptingiausi augimo ir transformacijos procesai.

Paauglių tėvai neretai skausmingai išgyvena šį procesą kaip didžiulę netektį. Staiga jie pamato, kad nebeturi dukters, su kuria buvo smagu žaisti kamuoliu, žvejoti, kepti sausainius ir švelniai pasibučiuoti prieš užmiegant. Ramios ir dėmesingos mergaitės tampa šiurkščios ir nenuspėjamos. Anksčiau mėgdavusios bendrauti, jos užsidaro savyje ir pradeda meluoti bei slapukauti. Jos pradeda vengti tėvų glamonių ir prisilietimų, nors anksčiau taip mėgdavo apsikabinti.

Tėvai pasijunta praradę autoritetą, nes jų dukterų požiūriu jie viską daro negerai ir neteisingai – ne taip kalba, negražiai rengiasi, netgi nemoka „kaip reikia“ nuskusti bulvių. Tėvai siekia užtikrinti savo dukterų saugumą ir gerovę, o šios, rodos, iš visų jėgų tam priešinasi, siekdamos tyrinėti pasaulį ir tapti savarankiškos. Šie skirtingi tikslai sukelia įtampą ir konfliktus. Tėvai jaučiasi nusivylę ir pasimetę. Jie kaltina save, kad nesugeba tinkamai auklėti ar suprasti savo vaiko.

Tik nedaugelis tėvų supranta, kokios iš tiesų universalios yra šios problemos ir kad šis sunkus laikotarpis yra laikinas. Kartais psichologai paauglystę vadina liga, neišvengiamai užklumpančia visus 11–16 metų jaunuolius ir, jei neįvyksta komplikacijų, praeinančia savaime, be jokio gydymo.

Deja, komplikacijų pasitaiko gana dažnai. Retas suaugusysis galėtų pasigirti, kad jį tėvai besąlygiškai mylėjo ir tenkino visus poreikius, arba teigti turėjęs palaikančius ir išmintingus mokytojus, aukštą socialinę bei ekonominę padėtį ir laimę gyventi tikrosiomis žmogiškomis vertybėmis besivadovaujančioje, nekonfliktiškoje bei socialiai teisingoje bendruomenėje...

Ne mažiau svarbūs ir tokie veiksniai, kaip bręstančio žmogaus intelektas, fizinis patrauklumas, bendravimo įgūdžiai, psichinis atsparumas, temperamentas. Šių faktorių kombinacija, stipriosios ir silpnosios pusės ir nulemia tai, kaip sėkmingai ar skausmingai tampama suaugusiu žmogumi.

Paauglystės transformacijos procesas sudėtingas ir daugiasluoksnis. Fiziniai, emociniai, socialiniai, intelekto pokyčiai dažniausiai vyksta netolygiai. Pavyzdžiui, puikiai fiziškai išsivysčiusi mergina gali pradėti reikšti emocijas kaip darželinukė. Tėvai nebežino, kaip reaguoti, kai jų dukra, ką tik samprotavusi apie globalinį atšilimą, staiga iškelia sceną dėl to, kad mama nupirko ne tokios spalvos pirštines.

Straipsnyje aptarsiu, kas vyksta su paauglėmis kiekviename iš šių lygmenų.

Kūno pokyčiai

Kūno pokyčiai akivaizdūs ir lengviausiai pastebimi: paauglystėje kinta jo dydis, formos, hormonų apykaita. Neretai šie pokyčiai prikausto visą paauglių dėmesį. Kūnas atrodo nerangus, kartais milžiniškas, svetimas. Išvaizda – tai, kas bendraujant visų pirma patraukia aplinkinių dėmesį, yra vertinama ir pripažįstama arba atmetama. Paauglės itin jautriai reaguoja ir besąlygiškai tiki, kad šie vertinimai teisingi. Todėl keletas spuogų ant nosies gali prilygti stichinei nelaimei, bloga šukuosena sugadinti visą dieną, o laikas, praleistas prie veidrodžio, tapti svarbiausia laisvalaikio praleidimo forma.

Apvalėjant kūno formoms, paaugles iš visų pusių atakuoja žurnalų, kino filmų, reklamos peršami stereotipai, kai pateikiamas nerealus, grafinių technologijų sukurtas jaunos, lieknos gražuolės įvaizdis. Merginos iš paskutiniųjų stengiasi jį mėgdžioti – mankštintis, pirkti nepatogius, tačiau madingus drabužius, badauti ir laikytis dietų. Dauguma merginų nebeturi savo nuomonės, joms nesvarbu, kaip pačios jaučiasi, kad tik įtiktų kitiems.

Tik nedaugelis lieka ištikimos sau, priima savo kūną tokį, koks jis yra, neleidžia kitiems savęs vertinti tik pagal išvaizdą, labiau domisi savo kūno gebėjimais („ką aš galiu?), o ne išvaizda („kaip aš atrodau?“). Tokios merginos paprastai domisi šokiais, tenisu ar kita sportine veikla, yra užimtos ir aktyvios.

Jausmų sumaištis

Paauglių emocinė sistema dar nesubrendusi, nestabili. Ją neigiamai veikia ir vadinamosios „hormonų audros“, prasidėjusios menstruacijos, bloga savijauta. Nereikšmingi įvykiai, nekalta pastaba, blogas pažymys gali sukelti tikrą jausmų audrą. Negana to, jog merginų jausmai būna chaotiški, neretai jos dar ir praranda gebėjimą juos priimti, teisingai įvertinti juos sukėlusias aplinkybes, todėl gali bandyti nusižudyti dėl to, kad tėvai neišleido į draugės vakarėlį ar skyrė namų areštą.

JAV psichoterapeutė Alice Miller savo knygoje „Talentingo vaiko drama“ rašo, kaip kelios jos pacientės vaikystėje turėjo priimti sunkų sprendimą: būti autentiškai ir ištikimai sau ar prisitaikyti ir susilaukti aplinkinių pritarimo. A. Miller manymu, praradus tikrąją savastį, jos vietą užima netikroji. Netikroji savastis skatina merginas elgtis vadovaujantis kitų, bet ne savo nuomone, vertybėmis, jausmais, pavyzdžiui, pasišaipyti iš nemadingai apsirengusios draugės yra smagu, nes visos taip daro.

Merginos galvoja: „Turiu būti liekna, nes kitaip manęs niekas nemylės“, „Esu nevykėlė, nes dar neturėjau vaikino.“ Išlaikančios savastį merginos priima save kaip visumą, turinčią ir trūkumų, ir privalumų, neieško aplinkinių pritarimo, leidžia sau išgyventi visus jausmus, tarp jų ir skausmą. Jos gali pasakyti sau: „Tokia jau esu – kartais rami kaip angelėlis, o kartais pikta kaip ragana“ arba „Mokytoja sakė, kad negražu mergaitėms pyktis, bet tikrai netylėsiu, kai apie mane neteisingai kalba.“ Taigi, anot autorės, yra tik vienas būdas nepalūžus įveikti paauglystę ir išsaugoti savo vientisumą – priimti visus savo jausmus ir išlaikyti su jais ryšį, kad ir kas nutiktų.

Mąstymo ypatumai

Dauguma paauglių dar neturi abstraktaus mąstymo gebėjimų, jos linkusios matyti tik kraštutinumus – juoda arba balta. Dėl mąstymo lankstumo trūkumo, negebėjimo atsižvelgti į visumą su paauglėmis ginčytis beviltiška. Paauglės mąsto konkrečiai, viską skirstydamos į savo sugalvotas kategorijas: „moksliukas“, „lūzeris“, „kietas“... Pagal vieną įvykį jos gali apibendrinti visus panašius atvejus. Iš to gimsta jau klasika virtę posakiai: „ jūs nieko nesuprantat“, „aš neturiu draugų“, „visi tėvai leidžia grįžti namo po vidurnakčio“. Vienas geras pažymys gali reikšti, jog „esu genijus“, o neapgalvota gydytojos pastaba apie didoką kūno svorį būti iššifruota „esu beviltiška storulė“.

Paauglėms ne protas vadovauja emocijoms, o emocijos lemia mąstymą. Jei taip galvoju, vadinasi taip ir yra. Jei jaučiuosi kaip kvailė, tai ir esu kvaila. Paauglės galvoja tik apie savo jausmus. Tačiau galvoti dar nereiškia suprasti. Susivokti savo jausmuose, juos išgyventi gali padėti dienoraščio rašymas, šokis, dainavimas, piešimas ar pokalbis su suprantančiu ir palaikančiu suaugusiuoju – mama, mokytoja, psichologu. Sėkmingą brendimą lydi suvokimas, jog iš tikrųjų nėra tik vieno teisingo problemos sprendimo būdo, galima turėti skirtingą nuomonę ir likti draugais, tikėti, kad išspręsi savo problemas, net jei šiandien padėtis atrodo beviltiška.

Atsiskyrimas nuo tėvų ir socializacija

Kaip kūdikis atitolsta nuo tėvų fiziškai, taip paaugliai – emociškai. Paauglės merginos bando savarankiškai tyrinėti pasaulį, tik šį kartą ne fiziškai, kaip tai darė kūdikystėje, bet bendraudamos su bendraamžiais ir išgyvendamos susižavėjimą, įsimylėjimą, ištikimybę, nusivylimą bei kitus sudėtingus jausmus. Bandydamos išsikovoti taip trokštamą laisvę, bet kartu ir jos bijodamos dukterys gali dešimtis kartų per dieną ginčytis su savo mama netgi dėl to, „ar sniegas yra šaltas“.

Tėvams būna sunku suprasti, jog šis priešiškumas nėra asmeniškas. Neretai jie vargsta ieškodami protingų argumentų, pyksta dėl dukros nenoro juos pripažinti ir pagaliau nusprendžia, kad juos tyčia nori suerzinti. Žinoma, tėvai dukrai ir toliau yra reikalingi, tačiau tik tuomet, kai ji pati nori. Dažniausiai šis noras pateikiamas taip subtiliai užšifruota forma, kad tėvai patys to nenorėdami atstumia bendrauti pasirengusią paauglę.

Pavyzdžiui, jūs jau ruošiatės eiti miegoti ir griūnate iš nuovargio, o dukra tarsi tarp kitko užsimena, jog jos uniforma nešvari ir ji negali ryt eiti į mokyklą. Tik kantriai klausantis ir neprieštaraujant pagaliau paaiškėja, kad ji iš tiesų bijo matematikos kontrolinio.

Paauglės mergaitės save ir pasaulį pažįsta bendraudamos su draugais. Ištisos valandos, praleidžiamos telefonu ar internetu aptarinėjant, tėvų nuomone, pačius nereikšmingiausius dalykus, iš tikro yra aukojamos tam, kad būtų atsakyta į vienintelį svarbų klausimą: „Ar aš normali?“

Tačiau bendraamžiai gali ne tik padėti, bet ir sužlugdyti jaunos merginos vystymąsi. Visiems dabar žinomas patyčių fenomenas, kuomet vienos paauglės persekioja kitas, nes šios yra per daug arba nepakankamai gražios, protingos, pasiturinčios. Merginos dažniausiai nereiškia savo pykčio tiesiogiai, kaip tai daro vaikinai, nes tai draudžia visuomenės standartai. Vienos kitas jos baudžia įžeisdamos, apkalbėdamos arba paskambindamos ir pasakydamos, jog linksminasi gimtadienyje, į kurį šių niekas nepakvietė.

Toks elgesys persekiojamąsias gali visiškai sužlugdyti, nes paauglei bendraamžių nuomonė ir pritarimas yra svarbesnis kartais net už gyvybę. Būtent dėl šio pritarimo netgi „gerų“ tėvų dukrelės išbando alkoholį, cigaretes, narkotikus, seksą ir įsivelia į tokias istorijas, dėl kurių tėvams plyšta iš skausmo širdis.

Didesnį atsparumą bendraamžių spaudimui turi paauglės, kurios nuo mažens buvo skatinamos pasitikėti savimi, pabrėžiant, kad asmenybės vertė ir elgesys nėra tapatūs („esu svarbi ir verta meilės, net jei suklydau, pasielgiau netinkamai“). Tikinčios savo verte paauglės nesiekia jos įrodinėti bet kokia kaina. Tėvai taip pat gali padėti savo dukroms suprasti tikruosius pavojingo draugų elgesio motyvus ir galimas pasekmes.

Tėvų elgesio strategijos

Kalbant apie paauglystės problemas, paprastai visų kritiški žvilgsniai nukrypsta į tėvus. O ir patys tėvai neretai prisiima visą vaikų auklėjimo atsakomybės naštą. Iš tiesų visi pamiršta, kad kalbama jau nebe apie mažą mamos rankos įsitvėrusią mergaitę, o didžiąją laiko dalį visuomenėje praleidžiančią merginą. Taigi, atsakomybe už paauglės ugdymą turėtų pasidalinti tėvai, mokytojai, visuomenė ir pati paauglė.

Tačiau vienas dalykas tėvams, auklėjantiems vaikus, yra ypač svarbus – rasti pusiausvyrą tarp meilės ir kontrolės. Nekontroliuojantys ir nesupratingi tėvai („elkis, kaip nori, nežinau, kas tau geriau“) ugdo socialiai neatsakingus, linkusius vartoti kvaišalus, pažeisti įstatymus vaikus. Griežtai kontroliuojantys ir emociškai nepalaikantys („darysi taip, kaip aš liepsiu“) tėvai, augina kompleksuotus, nepasitikinčius vaikus.

Perdėtai mylintys ir mažai kontroliuojantys („tu geriausias, viską dėl tavęs padarysiu“) formuoja impulsyvią, nesavarankišką asmenybę. Ir, pagaliau – supratingi ir kontroliuojantys (griežti, bet mylintys) tėvai dažniausiai gali džiaugtis savarankiškais, socialiai atsakingais ir savimi pasitikinčiais vaikais. Tokių tėvų perduodama žinia vaikui: „Myliu tave, bet privalai elgtis taip, kaip pasakysiu.“

Kas svarbiausia

Norisi dar kartą visus šį straipsnį skaitančius tėvus paguosti – jūs tikrai nesate atsakingi už visas jūsų dukteris ištinkančias nesėkmes, tačiau tam, kad kartu su jomis išgyventumėte sudėtingą paauglystės tarpsnį, reguliariai pasitikrinkite, ar nepamirštate keleto svarbių dalykų. Būtų pravartu pasidaryti savo patirtimi ir įžvalgomis pagrįstą sąrašą. Žemiau jums pateikiu savąjį, kuris nepretenduoja būti absoliučiai teisingas ir jums tinkantis, tačiau kviečia jus pamąstyti ir žengti žingsnelį savojo vaiko link.

Meilė ir palaikymas. Bendraudama stengiuosi pradėti nuo palaikančio žvilgsnio, draugiško prisilietimo, džiaugsmą ar pritarimą išreiškiančio pastebėjimo, nes tada mano prašymas, reikalavimas bus lengviau išgirstas, priimtas. Noriu, kad mano vaikas žinotų, jog myliu ir palaikau jį, net kai nepritariu jo elgesiui, pykstu.

Pasitikėjimas. Suteikiu savo vaikui galimybę vis daugiau spręsti ir veikti savarankiškai. Suprantu, kad tik bandydamas ir patirdamas mano vaikas gali tapti pasitikinčiu ir savarankišku suaugusiuoju.

Leidimas būti savimi. Padedu vaikui suprasti ir priimti su juo vykstančius pokyčius, parodydama jų dėsningumus, perspektyvas, laikinumą. Leidžiu suklysti ir pasitaisyti susilaikydama nuo kritikos ir vertinimų.

Emocinė parama. Atidžiai klausausi, kai vaikas nori pasikalbėti. Stengiuosi reaguoti ne tik į vaiko elgesį, bet visų pirma į už jo slypinčius jausmus, rodydama užuojautą ir supratimą. Padedu vaikui įvardinti ir toleruoti visus jausmus, ypač pyktį.

Ribų nustatymas. Pripažindama teisę pykti, reikalauju laikytis taisyklių. Mano taisyklės yra aiškios, taikomos lanksčiai pagal situaciją. Aiškiai įvardinu, kokios bus neklausymo pasekmės, ir savo žodžio laikausi. Pati laikausi tų pačių taisyklių, vengiu dvigubų standartų.

Tobulybės atsisakymas. Suprantu, jog negaliu visuomet ir visur būti supratinga, mylinti, neklystanti tobula mama. Atleidžiu sau už tai, nes žinau, kad visuomet galiu atsiprašyti, ieškoti pagalbos, reikalingų žinių, pailsėti, vėl bandyti ir niekuomet nepasiduoti.

Naujajame žurnalo „Aš ir psichologija“ numeryje skaitykite:

Interviu su legendine aktore ir režisiere Galina Dauguvietyte.
Studijos užsienyje – puikus karjeros startas.
Tėvų bendravimo klaidos.
Kaip išgyventi dukros paauglystę
Meilės reikalai sovietiniais metais ir dabar
Meilė auga pamažu
10 būdų kaip išvesti iš kantrybės savo mylimąjį
Kalėjimai: saldus visuomenės kerštas nusikaltėliams
Kiekviena moteris – deivė
Laimingos moterys – tai milžiniška jėga
Kelias į sėkmę – tikėti savimi
Kada meluoja psichologai...
Ačiū, kad rūkote!
Aš ir mano katė
Stiliaus svarstyklės

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Rygos viliotinis: Latvija siekia turėti jungtį su Rusija? (10)

Išskirtinis Latvijos politikų aktyvumas Baltarusijos atžvilgiu gali tapti trukdžiu įgyvendinant...

Valionis: mano pastabos supykdė Grybauskaitę (3)

Tuometinis užsienio reikalų ministras Antanas Valionis naujoje knygoje atmeta įtarimus, kad...

Demaskavo slaptą Rusijos kampaniją: viskas kaip ant delno (182)

Nors Rusijos pareigūnai atmeta praėjusią savaitę JAV paskelbtą dokumentą, kuriuo 13 rusų...

Gyvai / Kas vyksta Vilniaus gatvėse: DELFI reidas su Antanu Juknevičiumi tiesiogiai (18)

Ar iš tikrųjų mūsų šalies vairuotojams trūksta kultūros? Ar leistino greičio viršijimas...

Navicką vejasi nemalonūs klausimai apie vis naujus pinigus (97)

Aplinkos ministras Kęstutis Navickas , jau kelis kartus turėjęs aiškintis, kodėl jo buvusiai...

Gydytoja pabrėžė, kada didžiausia tikimybė susirgti vėžiu – pataria, ko imtis

„Kodėl krūties vėžys toks dažnas susirgimas tarp moterų?“ – šiuo klausimu pradedame...

Nerijus Mačiulis: kur „išmesti“ pinigus – nuomai ar būsto paskolai? (7)

Beveik visi anksčiau ar vėliau turime priimti sprendimą – pirkti nuosavą būstą ar jį...

Tomas Janonis. Seime bręsta labai pavojingas planas (188)

Valstietiška Seimo dauguma susidūrė su rimtu išbandymu. Žvejai verslininkai turi planų po...

Sąskaitose gali atsirasti nauja eilutė (103)

Aplinkos ministerija siūlo, kad sąskaitose už atliekų surinkimą ir tvarkymą gyventojams būtų...

Pasaulį pribloškusi „gražuolių armija“: už besišypsančių veidų – tragiška realybė net vonios kambariu naudojasi grupelėmis (115)

Idealiu veiksmų suderinamumu pasaulį sužavėjusi Šiaurės Korėjos sportininkų palaikymo komanda...