aA
Skyrybų metu vaikai būna labiausiai pažeidžiami – juos slegia kaltės jausmas dėl tėvų konflikto, nežinia ir nervinė įtampa.
Pora
Pora
© Shutterstock nuotr.

Skyrybos – tai didelė emocinė, psichologinė, ekonominė ir socialinė rizika. Skiriantis šeimoms pažeidžiamos sutuoktinių funkcijos, nyksta šeimos vaidmenys, dvasinis bendrumas. Šįkart „Atgimimas“ pasiaiškino, kaip šiandien jaučiasi besiskiriančios šeimos ir jų atžalos. Kokią įtaką tėvų skyrybos daro vaiko asmenybės raidai? Kiek aplinkiniai žmonės gali padėti patiems besiskiriantiesiems ir jų vaikams?

Sunku, kai nėra galimybės kalbėtis

Išsiskyrusiųjų sielovados centras „Bendrakeleiviai“ kviečia į savipagalbos grupes skyrybas išgyvenančius tėvus, vaikus ir paauglius. Pakalbinome sielovadininkus apie tai, kaip skyrybas išgyvena vaikai ir suaugusieji.

Daiva Beliūnienė, „Bendrakeleivių“ sielovadininkė, papasakojo, kad jų grupės paskirtis ir tikslas teikiant pagalbą skyrybų krizę išgyvenantiesiems – priimti žmogų ir būti šalia jo skausmo, padėti išsisakyti, įvardyti sunkumus, išklausyti, atliepti ir nurodyti įmanomas gaires gijimo ir visaverčio gyvenimo link: „Mes siekiame padėti skyrybas patyrusiems patikėti, kad visavertis gyvenimas įmanomas ir sudužus šeimyninio gyvenimo „statiniui“, kad ir su šia žaizda, su šia patirtimi, kuri, vienaip ar kitaip, bet paženklina gyvenimą, galima pakilti ir gyventi pilnakraujį gyvenimą, iš naujo atrasti viltį. Žmonės dažniausiai ateina sutrikę, sugniuždyti, pilni kaltinimų ar kaltės, varginami neišsakytų, susiraizgiusių jausmų. Dažnai jie neturi su kuo kompetentingai apie tai pasikalbėti, gyvena lyg slėpdami savo bėdą.“

Paklausta, kaip vaikus ir paauglius veikia tėvų skyrybos ir kaip tai gali atsiliepti jų tolesniam gyvenimui, D.Be­liūnienė teigė, kad vaikai visada iš­gyvena. Skyrybos vienaip ar kitaip lemia jų gyvenimą: „Nėra taip, kad skyrybos jų nepaveiktų. Sunkiau, kai vaikai neturi galimybės apie tai kalbėtis, kai savo jausmus dėl įvairių priežasčių yra priversti slėpti, atmesti situacijos sukeltą skausmą, užrakinti jį giliai širdyje. Tėvams išsiskyrus, vaikai dažnai išgyvena nereikalingumo vienam iš tėvų patirtį. Tai sujudina jų gyvenimo stabilumo, saugumo ir savivertės pamatus. Taip pat tai dažnai pasėja nuoskaudos sėklą, kuri išsikeroja į keršto, pykčio, neapykantos, kaltės medį. Jei vaikas neturi progos apie tai su kuo nors kalbėtis, šioji sumaištis gali virsti maištu, agresija ar savidestrukcija, atskirtumu.“

Visi nori būti išgirsti

Pašnekovės žodžiais, ir vaikai, ir suaugusieji skyrybų metu išgyvena skausmingas gyvenimo komplikacijas. Skyrybos pažeidžia visų šeimos narių savivertę, ypač paliktų. O tai gali lemti ir gyvenimo strategiją bei pasirinkimus.

Paklausta, ką reikėtų daryti, kad šeimos neprieitų iki skyrybų slenksčio, D.Beliūnienė teigė pirmiausia norinti pabrėžti santykių, bendravimo kultūros stoką: „Juk dažnai šeimose apie jausmus nekalbama, o konfliktai išgyvenami tyliais nekalbadienių priekaištais, rėkimu, vienas kito žeminimu, kaltinimais, durų trankymu, pakaitalų ieškojimu.

Neįsiklausoma vienas į kitą, į vyro ar žmonos lūkesčius, neieškoma bendro tikslo. Ar iš tiesų jie nori drauge kurti tą „projektą“, vadinamą šeima, ir ko iš to tikisi, kaip tai supranta? Kaip mato vienas kito vaidmenis ir žmogų kaip asmenį? Ar tik kelia reikalavimus kitam?

Juk dažnai žodžiai „vyras“, „žmona“ tampa nebegyvais. Kas jiems gali teikti gyvybės? Kas gyvybės gali teikti visai šeimai drauge, o kas – kiekvienam jos nariui atskirai? Nes tai yra būtina. Žmogus turi turėti savo poreikių, savo gyvenimo džiaugsmų, savo pomėgių, tai, kas jį įkrauna, teikia džiaugsmo, užpildo jo emocinį rezervuarą. Tačiau šeimoje labai dažnai neįsiklausoma nei į save, nei į kitą, o reikalaujama „bendro“ visiems gėrio.

Jo negalima nuneigti, bet pirmiausia turi būti save išgirdęs ir kito išgirstas žmogus – vyras, žmona, vaikas. Kai girdėsi save, galėsi ir kitą išgirsti. Nes, to neišmokę, kitam dažnai primetame savo poreikius, vertinimus. Žinome už kitą, kas jam geriau. Dažnai tokiame santykyje gyvenantys žmonės užgožia, slopina vienas kitą, negerbia, bendrauja įsakmiu ar priekaištingu tonu. Dažnai į grupę po skyrybų atėjusio žmogaus savivertė yra sugniuždyta.

Jis lyg prasilenkęs su savastimi, jam net savo norus įvardyti labai sunku, nes šeimoje buvo pratęs jų nepaisyti. Metų metus gyveno tik atlikdamas tam tikras funkcijas, paklusdamas ir prisitaikydamas prie kito, visai nuvertindamas savo poreikius, jausmus, kartais dėl prisitaikymo net iškreipdamas savo vertybes. Nugesęs. Mūsų tikslas – sugrąžinti žmogų visų pirma sau ir padėti atrasti jam tai, kas jį uždega gyventi.

Taigi sakyčiau, kad skyrybų prevencijai svarbiausia – sutuoktinių brandumas, pagarba vienas kitam, vienas kito girdėjimas ir kalbėjimasis esant konfliktui. Kai išeities ieško ne vienas, o abu. Dėl šeimos išsaugojimo, buvimo kartu, kažkada priesaikoje ištarto ir ne visada lengvai ištesimo „taip“.

Atsakymų ieško pats žmogus

Pašnekovės manymu, vaikų ir suaugusiųjų susikalbėjimas priklauso nuo tėvų brandumo – „kiek jie pajėgūs šioje sunkioje situacijoje atsiriboti nuo savo jausmų, skausmo, tarpusavio nesutarimų, apsimetinėjimo ir, nepainiodami vaikų į tarpusavio santykių pinkles, likti išmintingais ir mylinčiais (ne žodžiais, o veiksmais) tėvais.

Tiesos šviesoje ir akivaizdoje priimti savo ir vaiko skausmą ir spręsti iškilusias problemas. Manau, kad labai svarbu, jog vaikai liktų vaikais, o tėvai – tėvais. Kad vaikui nereikėtų prisiimti jam per sunkios suaugusiojo atsakomybės, o suaugusiajam – suvaikėti.“

D. Beliūnienei nėra tekę matyti tokių atvejų, kai tėvai gana ramiai išgyveno skyrybas, o jų vaikai taip pat tam neteikė didelės reikšmės. Nors ji matė tokių šeimų, kur po skyrybų atsiranda daugiau ramybės, nes šeimoje buvo priklausomybė ar smurtas, ji teigia nežinanti, „ar ten skyryboms visai neteikiama reikšmės. Matyt, ir tokioje situacijoje šeimos nariams kyla daug neatsakytų klausimų.“

Ar būna tokių atvejų, kai patiems grupės vadovams pritrūksta patirties? D. Be­liūnienė pabrėžė, kad jie prie žmogaus prieina ne kaip visažiniai patarėjai, o kaip žmonės, dažnai patys išgyvenę panašią patirtį: „Kaip niekas kitas žinome, kaip svarbu sunkią akimirką tiesiog būti šalia žmogaus, paremti jį kad ir tyliu priėmimu to skaudančio jo gyvenimo.

Esame atviri patirčiai, augame dirbdami ir gyvendami, nesami galutinių tiesų žinovai. Visada bus klausimų, į kuriuos galbūt negalėsime atsakyti. Be to, atsakymus turi atrasti pats žmogus. Man labai padeda kažkada kunigo Antano Saulaičio, vieno iš sielovados centro „Bendrakeleiviai“ steigėjo, pasakyti žodžiai: „Darykime tiek, kiek galime. Ko negalime, padarys kiti.“

Tai leidžia per daug nesusireikšminti, neužsikrauti ant pečių sau per sunkių uždavinių. Mūsų tikslas nėra per 10 susitikimų išspręsti visas žmogaus problemas, o tik nurodyti gaires gyvenimo ir sveikimo link. Ir priimti žmogų tokį, koks jis atei­na, su jo skausmu. Padėti jį panešti. Kaip Simonas Kirėnietis padėjo Jėzui nešti kryžių.“

Tebūčiau žvangantis varis

Paklausta, ar Šventajame Rašte kalbama apie skyrybas ir kokie Šventojo Rašto epizodai apie skyrybas, jos manymu, yra prasmingiausi, D.Beliūnienė teigė: „Taip, ten apie jas kalbama. Kad ir tokiais sakiniais: „Aš nekenčiu skyrybų, – sako Viešpats, Izraelio Dievas.“ (Mal 2,16a), „Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria.“ (Mt 19,6). Jų yra ir daugiau. Visi jie reikalingi paaiškinimų ir išplėstinio komentaro.

Šį kartą man nesinorėtų jų komentuoti, juolab tai geriau galėtų padaryti kunigas. Noriu tik pasidalyti, kas Šventajame Rašte man kalba stipriau. Tai – Himnas meilei iš Pirmojo laiško korintiečiams: „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas.

Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau. Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia.” (1Kor 13,1-8). Tai – žodžiai, kuriais galime augti, nuolat pasitikrindami savo meilę. Jie lyg veidrodyje parodo tiesą apie tai, ką savyje įsivaizduojame esant meilę. O tai kartais žmones ir atveda prie skyrybų.“

Skyrybos kiekvienam – unikali patirtis

Živilė Ratavičiūtė, „Bendrakeleivių“ sielovadininkė, paklausta, kaip įvardytų esminę priežastį, kodėl šiandien žmonės skiriasi, teigė, kad skyrybų priežastys ne kiekvienu atveju būna akivaizdžios ar vienareikšmiškos. Ir šiaip ji vengianti apibendrinimų, nes kenčiančiam žmogui jie nepadeda: „Net jeigu visiems aplinkui išsiskyrusio asmens istorija atrodo „tipiškas atvejis“, jam tai – unikali patirtis. Ir jeigu nesiklausysi žmogaus taip, tarsi joks vyras ar moteris iki tol nebuvo palikęs savo sutuoktinio, jis nesijaus išgirstas. Kas kita, kai grupės dalyviai vieni kitų pasakojimuose atpažįsta panašumų ir tarsi veidrodyje pamato tai, kas jiems aktualu.

Tuomet jie įžvelgia sau svarbių dalykų arba su palengvėjimu atsidūsta – „ne man vienam taip atsitiko“, „ir kitas tokioje situacijoje panašiai jaučiasi“. Intymus žmonių pasidalijimas ir bendrystė turi labai stiprią gydomąją galią, padeda ištverti skausmą. Todėl, netgi pasibaigus užsiėmimams, grupės dalyviai dažnai ir toliau palaiko tarpusavio ryšius, kai kurie tampa artimais bičiuliais.“

Ž. Ratavičiūtės žodžiais, neretai skyrybų skausmas paskatina norą geriau save pažinti, atsigręžti į tai, kas trukdo asmenybei skleistis: „Skyrybų metu išjudinami giliausi žmogaus būties pamatai, griūva daugelis dalykų, kuriais rėmėsi asmens gyvenimas. Kita vertus, išjudinama ir tai, kas buvo tapę negyva, sustingę. Todėl, kaip ir bet koks kitas skausmas, skyrybos gali padėti asmenybei bręsti.“

Paklausta, ar būna tokių atvejų, kai patiems grupės vadovams pritrūksta patirties, pašnekovė teigė, kad išėjimo iš skyrybų krizės grupes visada veda psichologas, sielovadininkas ir kunigas. Tai – jau trejopa patirtis. Dar daugiau vieni kitiems padeda grupės dalyviai. O labiausiai, jos žodžiais, padeda Dievas, kuriam patirties niekada nepristinga.

Užduotis – neįsitraukti į emocijas

Rasa Bieliauskaitė, Vilniaus universiteto docentė ir daktarė, Individualiosios psichologijos instituto steigėja, „Bendrakeleivių“ vyriausioji psichologė, mano, kad vaikai ir paaugliai dažnai stokoja informacijos, kas vyksta šeimoje: „Jie jaučia (o vaikai skaito tėvų jausmus net ir tada, kai jie nekalba apie juos), kad šeimoje vyksta drama, bet tiksliai nesusivokia – neaiškumas ir nežinia dažnai labiausiai gąsdina.

Be to, vaikai ir paaugliai jaučia, kad tėvo ar motinos negali paklausti, kas vyksta. Klausimai sukelia įvairiausius tėvų jausmus – ašaras, pyktį. Kai vaikas neklausia, tėvai tarsi „nusiramina“ – gal jam neįdomu, jei nesidomi. Tėvas ar motina kartais negali ramiai kalbėti apie kitą sutuoktinį ar pačią skyrybų situaciją.

Gerai, kai vaikai tuo metu gali pasikalbėti su kitais šeimos nariais – seneliais, teta, dėde. Platesnės šeimos palaikymas yra svarbus tokiose šeimyninėse kritinėse situacijose. Aišku, kiti šeimos nariai, įsitraukę į emocijas, dažnai pamiršta, kad vaikas yra abiejų tėvų. Vaikui būna skaudu girdėti, jeigu vienas iš tėvų yra be galo smerkiamas. Kartu vaikas irgi prisiima dalį pasmerkimo. Taigi kai konsultuoju besiskiriančius tėvus, pirmiausia jiems patariu kuo greičiau „susitvarkyti“ su savo jausmais. Kuo greičiau jie tai padarys, tuo greičiau galės vaikui suteikti tinkamą pagalbą.“

R. Bieliauskaitė vaikų ir paauglių neraminanti – „išties jiems to ir nereikia. Bėda ta, kad vaikai, patiriantys tėvų skyrybas, dažnai ima raminti tėvus, o tai – netinkama jiems užduotis. Manau, svarbu kalbėti su vaikais apie jų jausmus, užtikrinti, kad jie nekalti. Svarbu kalbėtis ir apie situaciją, apie pasikeitimus. Reikėtų skatinti tėvus kalbėti su vaikais apie pokyčius iš anksto, pagal galimybes įtraukti paaugusius vaikus į planavimą – aptarti būsto situaciją, pripažinti jausmus, kurie kyla dėl būtinų, bet nenorimų pasikeitimų, ir pan.“

Lietuvos statistikos departamento duomenys

1990 m. susituokė 36 310 gyventojų (9,8 santuokos tūkstančiui gyventojų), 1995 m. – 22 150 (6,1),

2000 m. – 16 906 (4,8), 2005 m. – 19 938 (5,8), 2010 m. – 18 688 (5,7), 2011 – 9 221 (6,0).

1990 m. mieste ir kaime išsiskyrė 12 747 (3,4 ištuokų tūkstančiui gyventojų), 1995 m. – 10 221 (2,8), 2000 m. – 10 882 (2,1), 2005 m. – 11 097 (3,3), 2010 m. – 10 006 (3,0), 2011 m. – 10 341 (3,2). Prieš gerą pusšimtį metų padėtis buvo visiškai kitokia – 1945 m. išsiskyrė 35 (0 ištuokų tūkstančiui gyventojų), 1952 m. – 818 (0,3), 1962 m. – 2700 (0,9).

Demografai pabrėžia, kad skyrybų itin pagausėjo maždaug nuo 2004 iki 2008 m. Statistikos departamento duomenimis, 2004 m. išsiskyrė 10 997 porų (3,2 tūkstančiui gyventojų), 2005 m. – 11 097 (3,3), 2006 m. – 11 202 (3,3), 2007 m. – 11 336 (3,4), 2008m. – 10 317 (3,1). Paskui šis rodiklis sumažėjo. Bet demografai per daug nesidžiaugia šiais rezultatais, nes skyrybų planai, pasirodo, tiesiog atidedami vėlesniam laikui.

Statistikos departamento duomenimis, vidutinė buvusios santuokos trukmė skaičiuojama nuo 1996-ųjų. Apibrėžti, kiek porų santuokoje nugyvena visą savo gyvenimą, yra sunkiau. Pragyvenę santuokoje 25 metus ir daugiau, 2000 m. išsiskyrė 4 proc., 2005 m. – 4 proc., 2011 m. – 5 proc.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Fantastiška atomazga Valensijoje: Grigonis išgelbėjo pralaimėtas „Žalgirio“ rungtynes (534)

Dvigubą Eurolygos savaitę Ispanijoje Kauno „Žalgiris“ (13-9) pradėjo pergale Valensijoje....

Šeimos gydytoja išvardijo dažniausius liekamuosius reiškinius po COVID-19: pasireiškia net ir lengvai sirgusiems (207)

COVID-19 infekcija gali turėti ir liekamųjų reiškinių, kurie pacientus dar kurį laiką kamuoja...

Rekordinis snygis baigėsi – grįžta šalčiai (18)

Daug sniego šalyje pribėrusiam ciklonui pasitraukus, naktį smarkiau pašalo. Keliuose vyravęs...

Dalia Vaitkutė-Šiaulienė | D+

30 metų izoliacijos: respublika, kurios nesužlugdė net uždarytos sienos, geležinkeliai ir keliai (1)

Didelė tikimybė, kad jūs niekada negirdėjote apie Nachičevanę. Ši Azerbaidžano autonominė...

„Baskonia“ prieš dvikovą su „Žalgiriu“ patyrė nesėkmę Vilerbane kiti rezultatai

Roko Giedraičio ir Tado Sedekerskio atstovaujama Vitorijos „ Baskonia “ (9-13) Eurolygoje...

Sulaikytas Aleksejaus Navalno brolis Olegas sulaikyta ir bendražygė Sobol (238)

Rusijos pareigūnai Maskvoje sulaikė opozicionieriaus Aleksejaus Navalno brolį Olegą. Policiją...

Užkalnis. Eilėje prie vakcinos: būkim visi vienodai neturtingi ir ligoti (220)

Vakcinos vėluos, mes tikrai iki Mindauginių nepaskiepysime tų 70 proc. gyventojų. Keista, žinoma,...

Po skandalingų antraščių dėl vakcinos Norvegija sudėliojo taškus: išpūstas burbulas (50)

Norvegijos premjerė Erna Solberg teigia, kad šalis negaili pastangų išaiškinti naujausią...

Dailius Dargis | D+

Bręstantis blogis: Lietuvoje įsisiūbavo nelegali veikla, į schemas įtraukiami ūkiai, aplinkosaugininkai ir agronomai

Minimaliomis piniginėmis baudomis atsiperkančių grupuočių veikloje dalyvauja agronomijos,...

Kritikos sulaukęs Rakutis teisinasi: nenorėjau sukelti problemų (246)

Kritikos dėl komentarų apie Holokaustą sulaukęs Seimo konservatorių frakcijos atstovas Valdas...