Idealaus darželinuko paveikslas
Ar ikimokyklinukai visada pajėgūs padaryti tai, ko iš jų reikalauja suaugusieji? Rūpestingi auklėtojai, mokytojai ir tėvai, su kuriais kalbamės apie vaikų džiaugsmus bei rūpesčius, savo vaizduotėje neretai nešiojasi savotišką idealaus, trokštamo ikimokyklinuko paveikslą. Šiuo atvaizdu, kurį imu vis geriau ir geriau atsiminti, ryžtuosi pasidalyti šiame straipsnyje. Taigi pastarasis ikimokyklinukas iš paveikslo yra štai toks:
jis visada pasako, kurio daikto nori ir paprašo paduoti, užuot griebęs;
yra kantrus ir ramus;
nemeluoja;
dalijasi savo žaislais ir skanėstais su kitais vaikais;
visada sulaukia savo eilės;
nepertraukinėja suaugusiųjų ir jiems nepriešgyniauja;
jo neištinka pykčio priepuoliai, jis papasakoja, kaip jaučiasi ir kas atsitiko, užuot „sklaidęsis“, šaukęs ir mėtęs daiktus;
nesipeša su broliais, seserimis ir kitais vaikais, nepasiduoda jų provokacijoms;
visada globoja už save mažesnius vaikus (skaitydami šį punktą kai kurie žmonės pradeda juoktis);
rytais ir vakarais pats skuba valytis dantų, visada klusniai keliasi iš miego ir eina miegoti;
klauso suaugusiųjų, visada vykdydamas tai, kas jam paliepta;
valgydamas nekalba;
parduotuvėje supratingai atsisako norimo žaislo, jei tėvai nesutinka nupirkti;
visada išpildo savo pažadus;
iš karto nurimsta, tėvams paprašius neišdykauti.
Iš tiesų dažnai atsitinka taip, kad suaugusieji trokšta, kad jų auginamas ar auklėjamas vaikas visada elgtųsi būtent šitaip. Ne tik trokšta, bet iš vaikų to griežtai reikalauja, o jiems patiriant nesėkmes – nusivilia, liūdi, o kartais net kaltina save, kad yra „blogi“ tėvai.
Labai šaunu, jeigu Jūsų vaikas dažnai pasielgia taip, kaip čia aprašyta, tačiau nė iš vieno vaiko negalima reikalauti ar tikėtis, kad jis nuolat, diena iš dienos išsilaikytų savo pasiekimų „viršūnėje“, į kurią „įkopė“. Vaikui, žengusiam du žingsnius pirmyn, būdinga nedelsiant per vieną žingsnį „nuvirsti“ atgal, tarsi jis būtų laikinai praradęs savo naujausią įgūdį ar laimėjimą. O tada – labai svarbu, ką daro suaugusieji: „sugauna“ krentantį ar baudžia. Kuo jaunesnis yra vaikas, tuo trumpiau, tikėtina, truks toks jo elgesys, kuris maksimaliai atspindi naujausius vaiko psichologinio brendimo pasiekimus. Garsi vaikų psichoterapeutė Ana Froid (Anna Freud, 1895–1982), detaliai aprašiusi šį dėsningumą, įvardijo jį kaip normalios raidos principą.
Kokiomis aplinkybėmis mažųjų elgesys vėl laikinai „suvaikiškėja“?
Suaugusiųjų vadinamą vaiko elgesio „suprastėjimą“, dėl kurio nerimauja tėvai ir pedagogai, psichologai laiko normalia vaiko „regresija“. Šis terminas reiškia laikiną vaiko sugrįžimą į ankstesnį funkcionavimo lygmenį, kuriam būdingi tam tikri elgesio ypatumai. Paprastai tariant, Jūsų „jau didelis“ vaikas staiga ima elgtis kaip šiek tiek jaunesnis, o Jūs, galimas daiktas, dėl to labai nustembate ir manote: „Na, kas gi darosi? Juk jau buvome šituos dalykus išmokę, išsiaiškinę, juk jau – užaugome“.
Vaikams taip atsitinka įvairiomis aplinkybėmis: nuvargus, neišsimiegojus, vėlyvais vakarais, po intensyvios pilnos įspūdžių ir dūkimo dienos, negalint gauti to, ko nepaprastai norisi, sergant, karščiuojant, patiriant skausmą ar kitą diskomfortą, išgyvenant išsiskyrimą ir kitus pokyčius. Grįžimas į labiau infantilų, vaikiškesnį elgesį gali ištikti įvairiausiose vaiko veiklos srityse, pavyzdžiui:
kūrybingas, detalių ir turiningų istorijų kupinas (suaugusiųjų akimis, – tvarkingas) vaiko žaidimas su žaislais ūmai virsta jaukimu, destrukcija, daiktų mėtymu, primityviu agresyviu griovimu: visas kambarys vėl lygiu sluoksniu padengtas kaladėlėmis, kurias atsisakoma sutvarkyti, ko jau seniai nebuvo;
darnus, draugiškas bendravimas su kitais vaikais yra nelauktai sutrikdomas ginčo, peštynių su bendraamžiais, savotiško atkryčio į didelį egocentriškumą. Pavyzdžiui, penktadienio vakare, Jums atvykus pasiimti sūnaus (dukters) iš darželio, auklėtoja pristato jį (ją) kaip didžiausią dienos siaubą, kuris „užmiršo“, kaip žmoniškai bendrauti su grupės draugais;
dieną buvęs klusnus ir sukalbamas, vaikas prieš miegą staiga ima suaugusiųjų prašytis paimamas ant rankų, reikalauja dėmesio, verkšlena, fantazuoja, priešgyniauja, kvailioja, verkia ar šaukia.
Toks laikino sugrįžimo į vaikiškesnį elgesį mechanizmas tarsi suteikia vaikui laikiną prieglobstį ir palengvėjimą, leidžia išlieti susikaupusią įtampą, palaiko pusiausvyrą. Dažniausiai šis vaiko elgesys „pasitaiso“, vos tik įtampa praeina, jis išsimiega, atgauna jėgas, pokyčiai baigiasi išsyk ar bent jau netrukus. Labai svarbu, kaip suaugusieji interpretuoja ir sureaguoja į šį visiškai normalų pokytį. Tokiomis aplinkybėmis empatija, jautrumas, nuraminimas, mėginimas įsijausti į vaiko savijautą, remiantis turimomis žiniomis apie jo amžiaus tarpsnio dėsningumus, yra vertingi ir puoselėjantys, o vaiko kaltinimas ir baudimas sukelia papildomą įtampą, iš kurios vaikas jau ir taip vaduojasi.
Kartais atsitinka taip, kad po itin didelių traumų, ligų, ilgai trunkančių hospitalizacijų ir išsiskyrimų, netekčių ar kitų sukrėtimų vaiko elgesys pakinta ilgam. Tokiu atveju šis pokytis nebėra naudingas veiksnys ir turėtų kelti suaugusiųjų susirūpinimą, kuriuo verta pasidalyti konsultuojantis su vaikų psichoterapeutais.
Vaikas – egocentriškas ar egoistas?
Jaunesniam kaip 7 metų vaikui pasaulis neretai atrodo kaip kraštovaizdis, kurio viduryje yra jis pats. Vaikui atrodo, kad kiti žmonės jaučia, mato, nori tų pačių dalykų kaip ir jis. Raidos psichologas Žanas Pjažė (Jean Piaget,1896–1980) vartojo žodį egocentriškumas be jokio neigiamo atspalvio, kalbėdamas apie šio amžiaus tarpsnio vaikus. Klasika tapusiuose tyrinėjimuose jis pažymi, kad maži vaikai neišvengiamai yra egocentriški, t. y. mãno, kad visi žmonės mato ir supranta pasaulį ir jame vykstančius įvykius taip, kaip jie. Ikimokyklinukai gali jaustis kalti dėl įvykių, kurie visiškai nuo jų nepriklauso, bet jie dar negeba šito suvokti. Jei tėtis ar mama yra blogos nuotaikos, tokio amžiaus vaikas gali tikėti, kad jis yra už tai atsakingas; kad tiedu yra nusiminę arba pikti, nes jis yra „blogas“.
Vaikas nuosekliai mokosi ir labai pamažu ima suprasti, kad kitas vaikas ar suaugusysis gali turėti savo norų, motyvų, jausmų, kurie skiriasi nuo jo paties. Labai svarbu žinoti šį vaiko mąstymo raidos ypatumą, kad išlaisvintume jį iš pernelyg didelių savo lūkesčių ir reikalavimų, pavyzdžiui:
reikalavimo, kad vaikas pastebėtų, kada suaugusieji yra užsiėmę ar pavargę, ir į tai „atsižvelgtų“;
siekio, kad vaikas visada paisytų kito vaiko norų;
leistų į namus atėjusiam svečiui žaisti su jo paties mėgstamiausiais ir „brangiausiais“ žaislais;
reikalavimo, kad vaikas globotų ir pasirūpintų mažesniais vaikais;
visais atvejais užjaustų kitą vaiką, kuris nukentėjo;
nesijaudintų, jei dėl pasikeitusios situacijos nebėra įmanoma įgyvendinti vaikui duoto pažado;
troškimo, kad vaikas lengvai atsisakytų savo noro ką nors nuveikti, kai tuo metu reikia pasirūpinti mažesniu broliu ar seserimi;
nesiginčydamas leistų perjungti televizijos kanalą, nes mažesnis brolis ar sesuo nori pažiūrėti ten rodomą filmuką.
Nereikėtų apibūdinant vaiką vartoti žodžių „egoizmas“, „egoistas“, kurie paprastai turi niekinančią, kaltinančią, negatyvią potekstę ir reiškia savimeilę, godumą ir savanaudiškumą, be to, jie visai netinka, kai stengiamės suprasti, paaiškinti ir ugdyti vaikų elgesį. Gebėjimas suvokti kito žmogaus perspektyvą įgyjamas labai pamažu, sulaukus tam tikro amžiaus; to vaikus tenka iš lėto ir kantriai mokyti, stipriai nesisielojant, jei vaikai nuolatos pamiršta tai, ką, regis, Jums jau buvo pavykę „išaiškinti“.
Kokį poveikį vaikams gali turėti perdėm dideli suaugusiųjų lūkesčiai?
Nepagrįstai dideli suaugusiųjų lūkesčiai ir nuolatinis spaudimas šiuos lūkesčius atitikti vaikams sukelia įtampą. Raidos psichologijoje ir psichopatologijoje galioja vadinamasis „multifinališkumo“ principas, reiškiantis, kad vaikai į patiriamą stresą gali reaguoti labai skirtingai ir patirti skirtingas jo pasekmes psichikos sveikatai. Vis dėlto yra pastebėta, kokių savitų sunkumų gali turėti itin reiklių tėvų vaikai. Dar kartą pabrėžiame, kad dalykai, kuriuos paminėsime, yra tik tikėtini ir jokiu būdu neturėtų būti laikomi neišvengiama perdėm reiklių tėvų elgesio pasekme.
Vienas iš bruožų, kurį gali įgyti nepagrįstai reiklių tėvų vaikas, – tai savotiškas „perfekcionizmas“, kai jis atsisako dalyvauti veikloje ir atlikti kokias nors užduotis arba tam priešinasi, kol nėra tikras, kad jam pavyks pasirodyti geriausiai, pasiekti aukščiausią rezultatą. Tokie vaikai gali tapti itin jautrūs vertinimui ir visur bijoti tariamo „pralaimėjimo“. Jiems būdinga tai, kad savo veikloje jie iš paskutiniųjų stengiasi ne ką nors pasiekti, bet išvengti nesėkmių. Susidūrę su nesėkmėmis, jie linkę išgyventi didelę kaltę, jiems ima atrodyti, kad dėl to netenka tėvų meilės ir šilumos. Mokant tokį vaiką naujų žinių ir įgūdžių, gali tekti skirti daugiau laiko stengiantis vaiką įtikinti, kad jis yra „galintis“ ir „gebantis“, nei laiko, kurio iš tiesų reikia konkrečioms žinioms perteikti.
Padrąsinimas pabaigai
Šiame straipsnyje kalbėjome apie situaciją, kai suaugusieji kelia ikimokyklinukui perdėtai didelius reikalavimus ir yra linkę matyti ne vaiko pasiekimus, bet tą „likutį“, kurio trūksta iki „tobulybės“. Perdėtai reiklūs tėvai dažnai yra linkę akcentuoti galutinį rezultatą, nekreipdami dėmesio į vaiko įdėtas pastangas ir kainą, kurią vaikas moka, siekdamas įtikti suaugusiesiems. Kartais tokį tėvų spaudimą, ypač jeigu jis tęsiasi iki paauglystės, žmonės yra linkę skausmingai prisiminti ir tada, kai jau yra suaugę.
Kita dažna situacija, kai tėvai nori iš vaikų per mažai, – taip pat yra nepalanki. Kelti vaikams tikroviškus, jų raidos etapą atitinkančius ir jų tobulėjimą skatinančius lūkesčius ir reikalavimus yra nelengvas uždavinys. Kai kuriuos dalykus tėvai nujaučia intuityviai, kitus – išmąsto prisiminę savo pačių vaikystę, trečius – perskaito nuodugniai tyrinėdami knygas apie vaikų raidą, ketvirtus – atranda diskutuodami su kitais tėvais.
Dar vienas šaltinis, kuriuo gali pasinaudoti aktyvios mamos (ir, labai svarbu, tėčiai!) – tai tėvystės įgūdžių stiprinimo seminarai ir grupės, kurias rengia daug metų su vaikais dirbantys profesionalai. Džiugu, kad Lietuvoje vis daugiau tėvų gali pasinaudoti psichologinių pedagoginių tarnybų ir kitų valstybinių bei nevyriausybinių organizacijų iniciatyvomis ir ateiti į tokio pobūdžio mokymus, nors, deja, jų vis dar labai trūksta, ypač kaimo vietovėse. Kokia situacija yra Jūsų gyvenamojoje vietoje? Papasakokite portalui www.ikimokyklinis.lt, ar, Jūsų nuomone, užtenka psichologinės paramos ir tėvystės mokymų, skirtų mažus vaikus auginantiems tėvams?
