Pasak gydytojos, vaikų ir paauglių psichoterapeutės Godos Bačienės, nepriklausomai nuo to kada vaikas suabejoja jo egzistavimu, šis fenomenalus personažas yra labai svarbus, padedantis puoselėti ne tik šeimos tradicijas, bet ir vertybes.
„Jei Kalėdų Senelis šeimoje yra nematomas, vaikai vis tiek įsivaizduoja kaip jis atrodo, šį paveikslą jiems kuria aplinka – matyti vaizdai knygelėse, spektakliuose, televizijos laidose. Iki devynerių metų amžiaus vaikų fantazijoje viskas yra įmanoma. Jų nedidelė loginio mąstymo patirtis lemia tai, kad jie privalo tikėti tuo, ką mes jiems sakome. Jei mažam vaikui rodydami į stalą sakome, kad tai stalas, jis tuo ir tiki, lygiai taip pat ir Kalėdų Seneliu“, – pasakoja „Rimi Lietuva“ socialinio projekto „Šeimos pietūs“ partnerė G. Bačienė.
Kaip vaikai reaguoja į Kalėdų Senelį tiesiogiai priklauso nuo jų brandos. Mažiausieji iš pradžių bijo Kalėdų Senio, ypač jei yra kalbinami sėstis jam ant kelių ar sakyti eilėraštuką, todėl tėvai turėtų palydėti ir palaikyti savo atžalėles, kad šie nepatirtų bereikalingo streso. Vėliau vaikai jau ima prisiminti, kad Kalėdų Senelis juos lankė praėjusiais metais, juo tiki, laukia ir jiems tai yra labai reikšminga patirtis. Tėveliai elgiasi teisingai palaikydami šį vaikučio tikėjimą ir labiausiai laukiamoms metų šventėms suteikdami ypatingo paslaptingumo.
Dovanos be papildomų sąlygų
„Kalėdų Senelis vaikams yra be galo svarbus, kartu su juo jie įgyja daug optimizmo ir atitrūksta nuo kasdienybės. Dalis dovanų, būtent iš tėvų, yra sąlyginės – „būsi geras – gausi dovaną, nusikalsi – dovanų nebus“. Tuo tarpu Kalėdų Senelis apdovanoja net ir tuomet, kai ne viskas pasiseka. Vaikai tikisi, kad Kalėdų Senelis iš tiesų žino, kaip jie stengėsi visus metus“, – sako G. Bačienė.
Tiek vaikams, tiek suaugusiesiems svarbu jaustis, kad esame reikalingi ir mylimi nepriklausomai nuo to, ką padarėme ar ko ne. Gydytoja pasakoja, kad būtent šis personažas suteikia vilties, jog visi esame svarbūs ir verti dovanų, visą šeimą užpildo geromis emocijomis, tai tampa įvertinimu ir tuo pačiu paskatinimu daryti gerus darbus.
Kad laiškas Seneliui netaptų pirkinių sąrašu
Paliekant erdvės svajonėms vaikas mokosi jas puoselėti ir stengtis, kad jos išsipildytų. Kartais su vaikais vertėtų pakalbėti apie tai, kad brangūs daiktai yra užsidirbami, o dovanos yra džiuginančios smulkmenėlės, bet ne gyvenimą pataisančios priemonės. Tuo pačiu šie išgyvenimai susiję ir su tam tikrais periodiškais nusivylimais, mokančiais negalvoti, kad visos užgaidos turi materializuotis.
„Ar rašyti Kalėdų Seneliui laišką – turėtų nuspręsti pats vaikas, tėveliams nereikėtų jo versti. Juk nėra taip, kad parašius laišką vaikas gaus dovanėlę, o neparašius – ne. Tačiau tai dažnai tampa labiau tėvų noru, siekiant aiškiai pataikyti į tai, ko vaikas nori – „parašyk laišką tam, kad aš žinočiau, ką tau nupirkti“. Neprivalo juk Kalėdų Senelis padovanoti tiksliai to daikto, būtent to modelio ir už tą kainą. Galų gale taip atimama galimybė tėvams labiau pagalvoti ir nustebinti savo vaiką siurprizu. Kita vertus laiško rašymas Kalėdų Seneliui gali tapti gražios tradicijos dalimi, jei vaikas jame nuoširdžiai papasakoja apie save ir išsako savo svajones“, – patikina G. Bačienė.
Atsisveikina su personažu, bet ne idėja
Augdami vaikai pradeda abejoti Kalėdų Senelio egzistavimu, kol galiausiai atsisveikina su šiuo personažu, kuris įlenda pro kaminą ar rakto skylutę. Vaikas pradeda suvokti, kad čia slypi apgaulė. Kai kurie tėveliai baiminasi, kad sužinoję tiesą vaikai nusivils suaugusiaisiais ir ši šventė jiems nublanks. Visi mažyliai individualūs, todėl reaguoja skirtingai – vieni labai stipriai sielojasi supratę, kad tai tėra personažas ir visą šį laiką dovanas po eglute jiems palikdavo artimieji, kiti išlieka ramūs ir netrukus patys įsitraukia į linksmą žaidimą.
„Dažniausiai mąstymo virsmas įvyksta palaipsniui, tarp 9 ir 11 metų, būna ir taip, kad vaikai atranda dovanų maišo turinį besirausdami po spintas ir taip demaskuoja Kalėdų Senelį arba didžiąją paslaptį jiems išduoda vyresnieji broliai ar sesės. Vaikams visas šis baltas melas smagus, iš pradžių bandydami suprasti kaip visas šis procesas vyksta, vėliau ir patys imasi iniciatyvos. Paprastai vaikai po truputį pradeda patys rengti dovanas, keistis jomis, ir taip puoselėti šią gražią tradiciją“, – sako G. Bačienė.
G. Bačienė pataria, kad jei vaikas prašo paaiškinti, kodėl visą tą laiką jį apgaudinėjo, reikėtų pamėginti pasikalbėti apie tai, ką jis jaučia. Atsakyti atsižvelgusi į vaiko amžių ir troškimus, ar verta viską iškloti, ar geriau draugiškai išsisukti. Natūraliai vaikai vis tiek nori gauti dovanų ir išgyventi visą šventės momentą, todėl mielai ir patys vėliau prisijungia prie tėvų, renka staigmenas artimiesiems ir draugams, neretai ir patys sugalvoja kaip savarankiškai juos nustebinti.
