aA
Nuskambėjus dar vienai siaubingai istorijai apie tai, kaip šunys sužaloja ir net nužudo savo šeimininkus ar kitus žmones, nejučia susimąstai: ir kaip jie gyvena su tokiais siaubūnais? Kad klausimas neliktų retorinis, susitikome su amerikiečių Stafordšyro terjerų mylėtojų klubo „Narsioji širdis“ nariais.
Stafordšyro terjeras
Stafordšyro terjeras
© Corbis/Scanpix

Dingstį pagaliau įminti šią mįslę suteikė neseniai paskelbta informacija apie įvykį, kai amerikiečių Stafordšyro terjeras Vilniuje „nukando“ ranką senyvam vyriškiui. Žinoma, jeigu kas, perskaitęs antraštę, įsivaizdavo šunį su nukąsta žmogaus ranka kruvinuose nasruose, tai be reikalo – iš tikrųjų ranka buvo sužalota, tiesa, smarkiai. Nors nukentėjusiojo ir šuns šeimininko įvykio versijos skiriasi, faktas lieka faktu – net jeigu nukentėjęs vyras palietė šunį, šis neturėjo elgtis taip, kad patvirtintų prastą šios veislės šlovę.

Įvaizdis yra niekas

Kaip ir kiekvienam žmogui, prisiklausiusiam tokių istorijų, prieš susitinkant su koviniais šunimis, tenka šiek tiek pasidrąsinti, bet vis dėlto amerikiečių Stafordšyro terjerų mylėtojų klubo „Narsioji širdis“ prezidento Sergejaus Gračiovo prašiau, kad atvyktų kartu su savo augintiniu. „Na, – galvojau, – ant kaklo aš jam tikrai nepulsiu, laikysiuosi santūriai, bet jei šeimininkas „užtars“ mane bent žodeliu, sukaupusi dvasines jėgas gal net galėsiu jį paglostyti.“ Iš anksto pasiskaičiau veislės aprašymą, tačiau žodžiai, kad amerikiečių Stafordšyro terjerai yra draugiški šeimos šunys, kažkodėl manęs nelabai įkvėpė.

Pasirodo, mūsų ir kinologo bei šios veislės veislyno savininko S. Gračiovo mintys, ruošiantis susitikimui, tekėjo panašia vaga. Mums susitikus pievutėje prie sostinės Televizijos bokšto, jis iškart pasiūlė paglostyti šunį, net neperspėdamas jo, esą čia „savi“ ar pan. Paliesti Stafordšyro terjero galva – labai miela: šilkinė, šilta. Tačiau bendras pojūtis – savotiškas.

Iš karto pasakysiu, kad pasibaigus pokalbiui šis pojūtis išnyko ne tik dėl šių šunų savininkų argumentų, bet ir dėl šunų elgesio – klubo prezidentas pasirūpino, kad susipažinčiau su kuo daugiau amerikiečių Stafordšyro klubo narių. Veislės aprašyme sakoma, kad šios veislės šunys, susipažinus iš arčiau, pamilstami iš pirmo žvilgsnio, bet man tai atsitiko iš antro – ir net plati jų šypsena ėmė kelti visai kitokius jausmus. Ilgainiui pajutau, kad iš jų sklinda ne agresija, o santūri jėga. Jei lygintume su aktoriais, tai būtų koks Stivenas Sigalas, kurio niekas negali išvesti iš kantrybės. Juk dažniausiai kanda bailūs šunys, o stafordšyrai pasižymi narsa ir savo vertės suvokimu.

Pasak pašnekovo, tikras amerikiečių Stafordšyro terjeras yra draugiškas ir nepaprastai stabilios psichikos šuo. Jis yra iš tokių šunų, kuriuos sunku palaužti jėga, bet padarys viską, kad įtiktų šeimininkui – tiesiog iš meilės jam.

Stafordšyrai – iš tų šunų, kurie ne šokdina šeimininką, o prie jo prisitaiko: jei žmogus eina, eina ir šuo, jei žmogus sėdi, jis – taip pat. Teigiama, kad niekuomet nepamatysi šeimininko, „plevėsuojančio“ ant šuns pavadėlio, ar šuns, neleidžiančio šeimininkui ramiai pasikalbėti su sutiktu pažįstamu. Su šios veislės šunimis rekomenduojama daug vaikščioti ir bėgioti, tačiau ir šiuo atveju jie yra linkę prisitaikyti prie šeimininko galimybių.

Žinoma, patekęs į agresyvaus žmogaus rankas ir norėdamas jam įtikti, Stafordšyro terjeras gali pridaryti bėdos, bet tai anaiptol nereiškia, kad žudikiški instinktai jam yra įgimti. Pasak S. Gračiovo, šios veislės šunys tinka visiems, išskyrus kompleksų kamuojamus žmones, norinčius juos kompensuoti savo šunimi.

Amerikiečių Stafordšyro terjerų mylėtojų klubo nariai noriai pasakojo apie savo augintinius džiaugdamiesi, kad kažkas nori ir ketina apie juos papasakoti objektyviai. Norėdami reabilituoti savo augintinių reputaciją, jie vaizdžiai demonstravo, kaip šunys sutaria tarpusavyje, su vaikais (daugelis šios veislės šunų šeimininkų jų turi) ir nepažįstamais žmonėmis.

Klubo nariai paaiškino ir tai, kodėl amerikiečių Stafordšyro terjerai puikiai sutaria su vaikais – dėl kovinės praeities jų skausmo ištvermės lygis yra labai aukštas, tad jie negrybštels net vaiko, kuris šuniui sukelia net gana didelį skausmą. Blogiausiu atveju, nebijodamas prarasti savo orumo, stafordšyras net pasislėps.

Kanda ne veislės, o šunys

Jei grįžtume prie išskirtinio veislės „agresyvumo“, derėtų pasakyti, kad ne visos šalys turi tikslią šunų apkandžiojimų ir užpuolimų statistiką, tačiau, sakykim, JAV yra nustatyta, jog dažniausiai kanda mišrūnai, o iš grynaveislių – vokiečių aviganiai ir čiau čiau. Žinoma, daugiausia incidentų užfiksuojama su populiariausių veislių atstovais – visų pirma todėl, kad jų yra daugiausia. Maža to, užėjus madai, tam tikros veislės šunis įsigyja žmonės, visai nepasirengę juos auginti.

Mirtinai sužaloja žmones dažniausiai šiaurinių šunų veislių atstovai – eskimų šunys, samojedai, Aliaskos malamutai. Antrojoje vietoje rikiuojasi pitbulterjerų tipo šunys, trečiojoje – vokiečių aviganiai ir rotveileriai. Tarp kaltų dėl žmogaus mirties yra ir niufaundlendų, japonų akitų, dobermanų, anglų skalikų, Kanarų dogų, senbernarų, vokiečių dogų, bokserių, net auksaspalvių retriverių, taksų ir vos kilogramą sveriančių škotų terjerų (jie gali būti pavojingi kūdikiams).

O vienos kurios nors veislės demonizavimas ir uždraudimas duoda priešingą rezultatą – įsigyti tokių šunų siekia neatsakingi ir agresyviai visuomenės atžvilgiu nusiteikę žmonės, kurie perteikia šunims savo charakterį, be to, siekiant patenkinti staiga išaugusią paklausą, išplinta stichiškas ir nekontroliuojamas šunų veisimas, didėja neaiškios psichikos ir sveikatos šunų skaičius. Dažnai šuo, pristatomas kaip Stafordšyro terjeras ar kitos veislės atstovas, būna įvairių veislių mišrūnas, tik išoriškai panašus į vieną iš jų.

Nelengvas veislės kelias

Mokslininkai ištyrė, kad nemotyvuota agresija nėra paveldima – perduodamas tik tam tikras agresijos „slenkstis“ ir fizinės savybės. Joks šuo neturi genetinio mechanizmo, verčiančio pulti be priežasties, – tai būtų tas pats, kas visą tautą apkaltinti kokiais nors negatyviais būdo bruožais.

Iš tikrųjų amerikiečių Stafordšyro terjerų, pitbulterjerų ir kitų vadinamųjų kovinių veislių kelias nebuvo rožėmis klotas. Iš kelių šuniukų vados kovoms buvo atrenkamas tik vienas – kiti, nerodantys pakankamai agresijos, būdavo sunaikinami. (Nereikia nė sakyti, kad šiais laikais veisimui atrenkami būtent neagresyvūs šunys.)

Mirti sava mirtimi tokiems šunims nebūdavo beveik jokių galimybių, nes net puikiausiomis kovinėmis savybėmis pasižymintis šuo galiausiai turėdavo užleisti vietą po saule jaunesniam konkurentui. Šie šunys, taip pat dėl agresyvumo ugdymo, beveik nebendraudavo su žmonėmis – tik tiek, kiek laiko trukdavo juos pamaitinti ir pagirdyti. Vandens jiems dažniausiai neduodavo pakankamai, kad dehidratuotų ir jie sužeisti mažiau kraujuotų, kitaip sakant, kad būtų mažesnė tikimybė, jog šuo žus. Tačiau ne iš meilės gyvūnams. Juk šunų kovos – tai verslas, nors dabar jau ir nelegalus.

Mitai apie kovinius šunis

Neapykanta koviniams šunims JAV buvo paplitusi taip, kad jie buvo vagiami iš normalių šeimininkų ir buvo vykdomos egzekucijos. Tai skatino ir visuomenėje platinami mitai apie kovines veisles. Prie jų platinimo, pasak S. Gračiovo, prisideda ir žiniasklaida. Jis pasakojo, kaip kartą vienos televizijos atstovai filmavo jo vadovaujamo klubo narių šunis. Vienas žurnalistas paklausė, ar gali pažiūrėti šuns dantis, ir ramiausiai juos apžiūrėjo, tačiau siužete stambiu planu buvo parodyti tik siaubingi nasrai...

Dar vienas nežinia iš kur kilęs mitas – kad kovinių šunų žandikaulis „užsirakina“, jam sukandus žmogaus kūno dalį ar kokį daiktą. Tačiau iš tiesų nė vienas šuo tokių anatominių savybių neturi, taip pat nėra jokių duomenų, kad kovinio šuns žandikauliai yra stipresni nei kitų didelių šunų, sakykim, rotveilerių.

Kitas mitas – koviniai šunys junta neapykantą ir žmonėms. Tačiau iš tikrųjų taip net negali būti: kovų metu prie šunų visuomet būdavo žmonių, be to, anksčiau buvo toks paprotys, kad prieš kovas savininkai maudydavo vieni kitų šunis, kad šie nebūtų ištepti nuodais, pavojingais priešininkui. Pasak S. Gračiovo, šie šunys išsaugojo minėtą savybę – svetimą šios veislės šunį puikiausiai galima išmaudyti. „Ar norėtumėte pabandyti išmaudyti bet kurios kitos veislės šunį, net ir patį mažiausią?“ – juokaudamas klausė jis.

Taip pat daugelis yra įsitikinę, kad koviniai šunys tinka tik kovoms, tačiau iš tikro jie yra universalūs ir naudojami paieškos bei gelbėjimo tarnybose, svorio tempimo varžybose, medžioklėje. Jie – taip pat puikūs vadinamieji terapijos šunys.

Neverta vadovautis stereotipais

Pasak pašnekovo, labai pavojinga rinktis šunį vien pagal veislės įvaizdį ir bendrus veislės apibūdinimus – daug svarbiau selekcija, auklėjimas ir šuns individualybė. Sakykim, manoma, kad retriveriai labai gerai sutaria su vaikais, bet yra ir piktų retriverių, kurie tiems patiems vaikams kanda. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo šuns auklėjimo, ir nuo to, ar vaikai moka elgtis su šunimis, tačiau svarbu ir veisimas – jei šuo demonstruoja besaikį irzlumą ir agresyvumą, jis neturėtų būti veisiamas, nes šias savybes gali paveldėti ir atžalos.

Daugelis žmonių sako, kad jiems nesvarbu šuns genealoginis medis ir laimėjimai, tačiau faktas yra toks, kad kaip tik parodose, kur gausu žmonių ir šunų, kur juos čiupinėja ir apžiūrinėja nepažįstami žmonės (teisėjai), net kiša pirštus į nasrus, tikrindami sąkandį ir dantis, yra išbandomas jų charakteris ir emocinis stabilumas.

Tad net turint omeny, kad šuo be kilmės dokumentų bus visai geras žmogaus draugas, o parodų laimėtojo palikuonį galima sugadinti netinkamu auklėjimu, šuns dokumentai suteikia daugiau garantijų, jog šuo atitiks ne tik išvaizdos standartus, kas paprastam žmogui gal ir ne taip svarbu, bet ir charakterio.

„Savaitė“
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
5.0000

Top naujienos

Liuksemburge gyvenanti lietuvė apie motinystę svetur: čia vaikai į darželį vedami ir su temperatūra (19)

DELFI tęsia pasakojimus apie mamas, kurios nebijo keliauti su vaikais. Savo patirtimi ir patarimais...

Tūkstančius žmonių Lietuvoje sukrėtęs gaisras slepia protu nesuvokiamas klaidas (25)

Alytaus padangų gaisre kovojusių ugniagesių sauga, sveikata ir darbo sąlygomis nebuvo tinkamai...

Vartojate pieną ir jo produktus? Mokslų daktarė įvardijo, kuo rizikuojate (110)

Pieno produktai jau daugiau nei 8 šimtmečius vartojami žmogaus mityboje. Dėl savo sudėties,...

Urbšys: „Agrokoncernas“ išnaudoja Lietuvos valstybę, siekdamas sau palankaus sprendimo ES Teisingumo Teisme (2)

Muitinės departamentas nustatė, kad Ramūno Karbauskio „ Agrokoncernas “ įveža rusiškas...

Kokių darbuotojų ir už kiek ieško geriausi Lietuvos darbdaviai (93)

Darbo skelbimuose darbdavių rašoma eilutė – „laiku mokamas atlyginimas“ – kandidatams kelia...

Atrėžė bijantiems „trikojų“: 16-oje šalių įspėjamųjų ženklų nėra, nenusižengiantiems jų ir nereikia (240)

Netrukus po mobiliųjų greičio matavimo įrenginių darbo pradžios vairuotojai sujudo –...

Trumpas skelbia „taikos planą“ Artimiesiems Rytams, Izraelis jau stiprina karinę parengtį pasiūlė įkurti Palestinos valstybę (53)

Jungtinių Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas pristato ilgai atidėliotą „ taikos planą...

Karinių konfliktų kamuojamame Irake keliavęs lietuvis: svetingesnių ir draugiškesnių žmonių su kalašnikovais nesu sutikęs (20)

Irakas ir Kurdistanas daugeliui žmonių asocijuojasi su kariniais išpuoliais, neramumais ir...

„Neptūnas“ pralaimėjo žūtbūtinį mačą ir prarado galimybes patekti į kitą etapą (16)

FIBA Čempionų lygoje Klaipėdos „Neptūnas“ (5/8) svečiuose po dramatiškos kovos 76:69...

Tarp studentų verda diskusijos: kaip bus užtikrinama, kad koronavirusas neplis Lietuvos universitetuose? (10)

DELFI redakcija gavo laišką iš studento, kuris, kaip pats sako, ne vienas nuogąstauja: kas bus...