aA
Turiu didelę problemą ir atsidūriau aklavietėje... Pradėsiu nuo to, kad esu antrą kartą ištekėjusi, turiu 2 vaikus iš pirmos santuokos. Sūnus jau užaugęs, o dukrai 15 metų. Ji gyvena pas mano tėvus. Aš visus tuos metus labai norėjau pasiimti vaikus, juos auginti, bet nebuvo sąlygų. Tai dėl darbo. Kaime nėra darbo, todėl studijavau, susiradau mieste darbą, išsinuomavau kambarėlį.
Konfliktas
© Shutterstock nuotr.

Su antru vyru draugavau 3 metus, metus laiko gyvenom kartu, paskui susituokėm. Per tą laiką vaikai vis gyveno pas mano tėvus. Aš vyrui visada sakiau, kad noriu juos pasiimti, bet jis tik numykdavo, kad toliau matysim. Po vestuvių sakė: duok 2 metus ramiai pagyventi, o tada galėsi pasiimti.

Praėjo 3 metai... nusipirkom 3 kambarių butą, bet mano dukrai vis tiek nėra vietos... Pasakiau, kad viskas, nuo šių metų dukra čia eis į mokyklą ir jis žinote, ką pasakė: arba dukra, arba jis!!!

Širdis plyšta, nes aš jį myliu, tikėjausi gražaus gyvenimo, bet aš vaikų neatsisakysiu! Per tuos metus nenutrūko ryšys tarp vaikų ir manęs, noriu jiems padėti, ypač dukrai, nes jaučiu, kad jai šiuo momentu labai sunku, paauglystė, draugai ir pan. ...negaliu jos atstumti.

Prašiau vyro gražiuoju, kad nors kelis metus dukra pagyventų, baigs mokslus, susiras darbą, noriu, kad jai sektųsi. Jis nesutinka. Jis savo šeimos neturėjo, vaikų neturi. Jam reikia ramybės.

Nežinau ką daryti, kaip kalbėti. Širdis plyšta, kad reikės vėl gyvenimą draskyti, bet nematau kitos išeities... Kaip surasti savyje stiprybės viską iškentėt, nes jaučiu, kad tai labai atsiliepia sveikatai.

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

VYRAS AR VAIKAS?

Supratau, kad jūs jaučiatės aklavietėje ir draskote save sunkiai išsprendžiamu klausimu: dukra ar vyras? Tikėjotės, kad tokio pasirinkimo jums daryti nereikės, kad vyras priims į jūsų šeimą ir jūsų vaikus. Tuomet vietoj „arba –arba“ būtų „ir-ir“. Tokių atvejų iš tiesų būna, ir ypač tuomet, kai naujam sutuoktiniui apskritai patinka vaikai. Ir jis po truputį susidraugauja su savo žmonos vaikais.

Jūsų atveju atsitiko priešingai. Jūsų vyras matyt, labiau vertina savo ramybę , nei tėviškas pareigas, o vaikuose mato tik vargą. Žinia, jis neturi ir tėviškų jausmų, nes dabar jam jūsų vaikai- ne jo tęsinys, o buvusio jūsų vyro ir jūsų kūrinys. Sunku tikėtis, kad jis ims ir pamils juos. Tai galėtų įvykti ilgos pažinties eigoje.

Panašu, kad kol kas jūsų vaikai jam - kažkokio svetimo ir jam nepriimtino pasaulio atstovai, kurie kelia jam nesaugumo jausmą. Jis nori jaustis šeimininkas savo teritorijoje. Čia neturi būti „svetimo kvapo“, kaip sako raganos iš pasakų, pajutusios, kad į trobelę užklydo prašalaitis. Manau, kad jūsų vyras parodė nuoširdumą pasakęs, kad nenori jūsų vaikų ir nori pagyventi ramiai, be jų. Tai- ženklas, kad jis neveidmainiauja, nenori pasirodyti geresnis, nei yra.

Dabar pažiūrėkime, kas vyksta tarp jūsų ir dukros.

Jūsų noras auginti vaikus pas save, mano manymu, iš dalies susijęs ne su būtinybe, o su jūsų kaltės jausmu ir noru būti gera mama. Tiesa, paauglėms mergaitėms svarbu jausti, kad jos rūpi mamoms, tačiau joms taip pat svarbūs dar du dalykai: kad jos lygiai taip pat rūpėtų tėčiui ir kad jos turėtų pasirinkimo laisvę.

Taip pat jūsų dukrai greičiausiai nesinori jaustis Pelene, kurios nekenčia patėvis. Iš tiesų jai reiktų tiesiog abiejų laimingų tėvų. Ir ji nenori rinktis, o tikriausiai siekia turėti tokią pat laisvę gyventi atskirai, matytis su jumis, matytis (jei tai būtų įmanoma) su tėčiu, kaip ir su jumis. Jūs apie tai nieko nerašote, iš ko galima padaryti išvadą: mergaitės tėvas jūsų šeimoje laikomas „blogu“, t.y. netėvišku, vaiku nesirūpinančiu, o gal net išdaviku.

Jūs galite pasakyti: „Bet juk jis ne tiek laikomas tokiu, kiek toks iš tikrųjų yra!” Ir aš galėčiau jums į tai atsakyti, kad net jei tėtis buvo absoliučiai netinkamas, jis yra tas, kuris davė jūsų vaikui gyvybę, ir tai yra svarbiausia dovana iš visų įmanomų dovanų.

Neigti tai - reiškia neigti ir patį vaiką. Jei jūs pripažinsite tai garsiai ir pasakysite dukrai: „Jis nemokėjo būti tėvas, bet jis - tavo tėvas“ - jūsų dukra gaus iš jūsų leidimą jaustis normalioje šeimoje (net jei išoriškai viskas liks kaip buvo).

Vaikams reikia emocinio leidimo mylėti abu tėvus, tačiau po skyrybų viena iš pusių dažnai išgyvena per daug nuoskaudų, kad tai leistų. Vadinasi, yra galimybė, jog jūsų paauglė dukra išgyvena lojalumo konfliktą: siekdama tėčio dėmesio, ji turi slėpti tai nuo jūsų. Jūs aiškiai rodote norą suartėti su ja, tik panašu, kad iniciatyva eina iš jūsų, o ne iš dukros pusės. O kaip tai galėtų vykti idealiu atveju?

Idealiu atveju jūs galėtumėt pasakyti dukrai, kad ji turi tėtį ir mamą. Ir kad ji gali matytis ir gyventi, kur tik nori, tačiau visgi tėvai ir jūs su savo nauju vyru turi prieš ją pirmenybę spręsti, ar priimti ją namuose ilgam.

Toliau būtų dukros eilė. Jei ji pasirinktų atvažiuoti pas jus, jūs galėtumėt pasakyti: atvažiuok kada tik nori, turėdama omenyje atvažiavimą į svečius. Jei jūs svarstytumėt kitaip: „Mano vaikas - darau su ja ką noriu“- tuomet vaikas virstų jūsų asmenine nuosavybe, lyg ji būtų koks mėgstamiausias jūsų lagaminas.

O jei jūs leidžiate jai judėti pirmai, tai rodote jai pagarbą kaip žmogui. Ir jei jūsų vyrui tuo metu darytųsi nepakeliamai pikta, jūs galėtumėt pasakyti: kol ji svečiuosis pas mus, tu gali kur nors išvažiuoti. Taigi jūs neišvengtumėt pasirinkimo, tačiau manau, kad kažkur pasąmonėje jis pas jus jau įvyko. Priėjus iki lemtingo taško, šis pasirinkimas pasimatytų. O iki tol jums, žinoma, norisi kalbėtis ir tartis apie vaiką, net jei vyras tokių kalbų vengia. Ir vengs tol, kol nepajus, kad jį girdi ir jį gerbia.

Kalbą apie nuolatinį ar kelių metų dukros gyvenimą pas jus reiktų spręsti drauge su vyru. Jūsų bendroje teritorijoje abi pusės turi teisę reikšti, kas jiems patinka, o kas - ne. Vienašališkai nuspręsti: „Ji gyvens pas mus“ negalima - lygiai taip pat būtų ir su senais tėvais, svarstant, ar imti juos gyventi į šeimą. Jei tokie klausimai spręstųsi vienašališkai, kita pusė jaustųsi negerbiama ir imtų keršyti ar laikyti viduje nuoskaudą.

Jūsų dukrai būtų nelengva jausti, kad ji - kliūtis jūsų ir naujo jūsų vyro santykiuose. Ji nori matyti jus laiminga, net jei ir nejaučia ypatingų simpatijų jūsų vyrui.

Taigi, manau, kad idealiu atveju jums reiktų ieškoti kompromiso, tartis su vyru ir atiduoti pirmo žingsnio iniciatyvą dukrai. Vaikai neturėtų jaustis nei „tėvų sielos žaizdų gydytojais“, nei „mamos kaltės jausmo reguliatoriais“, nei „sąjungininkais“ bei „tarpininkais“. Žinoma, taip periodiškai atsitinka, tačiau gerai, jei mes laiku prisimename: vaikai yra tik vaikai. O ką mums, tėvams, daryti su savo sielos žaizdomis, kaltės jausmu, silpnumu ir vienišumu?

Mums reikia išmokti būti gerais tėvais sau pačiam. Neatmetant kitų pagalbos, neatstumiant nuoširdžių vaikų meilės judesių link mūsų.

Mane visada stebina: pajutę, kad mes vaikus paleidžiame, mes greičiau susilaukiame meilės judesių iš jų pusės.

Sėkmės jums.
Olegas Lapinas

Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Juozaičio pranašystė: jei taip toliau, po 20 m. nebebus lietuvių kalbos ir tautos (669)

„Niekada taip nebuvo, kad lietuvis taip ėstų lietuvį. Po bet kurio straipsnio tokių keiksmų...

Su Nekrošiumi dirbusios aktorės vos tramdo ašaras: taip netikėta, taip staiga (9)

Antradienio rytą Lietuvą žaibiškai apskriejo liūdna žinia – mirė garsus teatro režisierius...

Andrius Užkalnis: mano šuo maitinasi geriau negu visa tavo šeima (272)

Lietuviai, nacionalinio maisto gadintojai. Ar pastebėjote, kad lietuviai blogiausiai elgiasi su tuo...

Tenerifėje atostogavęs lietuvis apie salai smogusią stichiją: sakė, kad tai – anomalija (7)

„Tai ne eilinis įvykis, nes anomalija ne bet ką vadina“, – taip savaitgalį šėlusią...

Kitokie pasikalbėjimai. Mantas Katleris su Nagliu Bierancu (253)

„ Kitokie pasikalbėjimai “ — portale DELFI! Jau lapkričio 20 dieną DELFI TV žiūrovai ir...

Gyvai / Paskutinė galimybė pelnyti tašką Tautų lygoje: Serbija – Lietuva (40)

Lietuvos futbolo rinktinė baigia kovas debiutiniame Europos tautų lygos turnyre rungtynėmis...

Neuromokslininkas Bredesenas: norite nesusirgti Alzheimeriu – venkite pagrindinių ligos sukėlėjų (15)

„Holistic Primary Care“ redaktorius Erikas Goldmanas kalbasi su dr. Dale’u Bredesenu –...

„Žalgirį“ CSKA pasitiko netikėtai vėsiai, bet su komplimentais specialiai Krepšinis.lt iš Maskvos (3)

Kauno „Žalgirio“ krepšininkai antradienio vakarą surengė pirmąją treniruotę Maskvoje prieš...

Vadina sukčiavimu: vilnietis pakraupo sužinojęs, kiek kainavo tetos kelionė taksi (13)

Praėjusią savaitę DELFI perskaičiau pasipiktinusios pilietės tekstą apie Vilniaus taksi...

Agnė Jagelavičiūtė susigundė pigiais drabužiais iš Kinijos: pasimokykite iš mano liūdnos klaidos (60)

„Taip. Tai nutiko ir man. Vieną dieną, be tikslo slankiodama feisbuko platybėse, pamačiau...