aA
Gotai, metalistai, skustagalviai, reperiai, satanistai – dažnai šokiruojančios išvaizdos jaunuoliai, kurie tėvams dažniausiai kelia nerimą, o ne itin tolerantiška visuomenės dalis savo santykius su tokiais jaunuoliais įvardytų trimis žodžiais: bijoti, niekinti, bausti.
Kunigunda Lunaria, stilius
© DELFI (J.Markevičiaus nuotr.)

Pastaruoju metu plačiai nuskambėjo ir kelios merginų savižudybės, siejamos su jaunimo grupuote „Emo“. Apie jaunimo subkultūras sklando ir daugiau mitų, kilusių iš nežinojimo ir neišmanymo.
Vytauto Didžiojo universiteto Bendrosios psichologijos katedros lektorius, socialinių mokslų daktaras Visvaldas Legkauskas nelinkęs demonizuoti neformalių judėjimų, o atsirandančius įtampos židinius sieja su nedarniais santykiais šeimoje.

Kokios priežastys skatina jaunimą įsitraukti į neformalias grupuotes?

Jaunas žmogus pirmiausia ieško atsakymo į klausimą: „Kas aš esu?“, nes iki paauglystės jis deklaravo tik tas formuluotes, kurias girdėjo iš tėvų. Paauglys pradeda ieškoti naujų savarankiškumo ir savivokos galimybių. Jei tėvai aiškiai apibrėžė tai, kas jis yra, jaunuoliui norisi išbandyti, patikrinti, ar tikrai taip yra, ar jis gali būti kuo nors kitu. Kitas dalykas, ir gana dažnas, – kai jaunuolis užauga šeimoje be jokių orientyrų, nes tėvai emigravo, jam siuntė tik pinigus ir nesuko galvos dėl jo asmenybės formavimo.

Neišvengiamai jaunuolis ar mergina nukreipia dėmesį į savo išorę ir bendraamžių grupes. Tokios grupės gali būti formalios, priklausančios formaliai kultūrai, kaip antai sporto ar meno saviveiklos būreliai, ir neformalios, maištaujančios prieš nusistovėjusias normas.

Kokią įtaką turi santykiai su tėvais?

Neformalias grupuotes dažniausiai pasirenka tie jaunuoliai, kurių santykiai su tėvais nelabai sklandūs. Nors tai nereiškia, kad tarp „neformalų“ nesutiksime vaikų iš darnių šeimų. Be to, didžioji dalis jaunimo į tokias grupes įsitraukia dėl pramogos ir smalsumo. Net sąlyginai radikalios grupės, tokios kaip satanistai, realiai jokio šėtono negarbina, bet tai daro dėl „prikolo“.

Jei šeima jaunam žmogui labai stipriai perša savo lūkesčius ir nesuteikia pasirinkimo galimybių, jis prisiima tapatumą ir būna tuo, kuo jam tėvai liepė būti. Tokios būsenos jis bus tol, kol susidurs su realiomis pasirinkimo galimybėmis. Dažniausiai taip atsitinka daug vėliau, kai jaunas žmogus pradeda studijuoti kitame mieste, nutolsta nuo tėvų.

Neretai jaunuolio ir jo tėvų santykiai yra šilti, bet tam tikru laikotarpiu juose atsiranda šiokios tokios įtampos, jaunuoliui ieškant naujų bendravimo būdų, bandant pusiau savarankiškai rasti savęs apibrėžimą.

Blogiau, kai tarp tėvų ir vaikų tvyro didelė įtampa ir priešiškumas. Kol vaikas mažas, jis paprasčiausiai kenčia, o ūgtelėjęs tyčia viską daro priešingai. Tas pat būdinga ir vaikams iš šeimų, kuriose jais nesirūpinama.

Pastarosios dvi grupės laikomos standartinėmis ir yra linkusios greičiau bei stipriau įsitraukti į neformalius judėjimus.

Kokių įžvelgtumėte teigiamų dalykų?

Bendras jaunimo stilių raidos procesas yra teigiamas. Neformalūs judėjimai tuo ir išsiskiria, kad yra amžini ir nenugalimi, nes jų pagrindinis bruožas – priimti žmogų tokį, koks jis yra, nežinantį ar ieškantį (bent jau taip deklaruojama formaliai).

Paaugliui dažniausiai to ir reikia, kad niekas neprimestų išankstinių nuostatų. Tėvai jam sako: „Turi toks būti“, o neformaliame judėjime draugai sako: „Tu gali toks būti“. Tai esminis skirtumas. Nors psichologiniu požiūriu mechanizmas panašus – jaunuolis skatinamas rinktis ir įsipareigoti.

Kada šis „žaidimas“ užtrunka taip ilgai arba įtraukia žmogų taip giliai, kad gali būti pavojingas?
Nežinau, kas turi teisę spręsti, kas yra pavojinga? Kalbant apie tai, kas labiausiai šokiruoja visuomenę, – savižudybes, reikėtų atkreipti dėmesį į tuos judėjimus, kurie apie tai kalba. Didžioji dauguma neformalių stilių šios temos neliečia.

Savižudybės atveju atsakomybė tenka ne judėjimui, o šeimai, nors artimiesiems tai sunkiausia suvokti ir priimti. Tėvams, kurių vaikai dalyvauja neformaliuose judėjimuose, norėčiau pasakyti: nieko blogo neatsitiks, jeigu rūpinsitės savo atžala, bendrausite su juo ir stengsitės jį išgirsti.

Jeigu vaiką atstumsite, dar prisidės anksčiau pasireiškę psichikos sveikatos sutrikimai, krizinė situacija (artimo žmogaus mirtis, gyvenamosios vietos pakeitimas ir draugų praradimas, įtemptas egzaminų laikotarpis ir kt.), gali įvykti ir savižudybė. Tačiau dėl šito tikrai nereikėtų kaltinti vien jaunimo grupės.

Ar Lietuvoje turėtume dėl ko nerimauti?

Susirūpinti reikėtų tik tada, kai jaunuolis įsitraukė į religinę sektą, kuri siekia žmogų atskirti nuo socialinės aplinkos, supriešinti su tėvais ir draugais. Toks žmogus tampa bejėgis. Ir jei patiria konfliktą su sekta, bando iš jos veiklos pasitraukti, pasijunta absoliučiai vienišas, išgyvena begalinį beviltiškumo jausmą. Iš čia kyla rimtas pavojus, nors tai gana retai tiesiogiai susiję su savižudybe.

Jaunimo grupėse yra kitaip, tai daugiau atsitiktinių aplinkybių, o ne sisteminio pobūdžio rezultatas.
Nors gali būti, kad bet kurioje jaunimo grupėje atsiras lyderis, kurį žavi mirties ideologija ar tematika. Apie jį gali pradėti formuotis sektantinis branduolys.

Tačiau, kad taip atsitiktų, lyderis turi perimti arba sukurti religinio pobūdžio ideologiją. Tai labiau susiję su konkrečiu asmeniu, o ne su jaunimo stiliumi. Tokie žmonės gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau pasaulinė praktika rodo, kad tai padaryti labai sudėtinga. Nesant įrodymų, kad kas nors liepė žmogui save žaloti, neįmanoma nubausti.

O žiniasklaidoje įsigalinti tendencija demonizuoti vieną judėjimą – kvailiau ir nesugalvosi. Taip bus sukurta kankinių grupė, labai patraukli visiems, kurie myli ir žavisi kenčiančiaisiais.
Grupuočių atstovai jaučia įtampą, kylančią jų atžvilgiu iš įprastinės aplinkos. Tai mūsų netolerancijos pasekmė?

Reikia pripažinti, kad mes gyvename pačioje netolerantiškiausioje visuomenėje Europoje. Jos bruožas – nervingas reagavimas į bet kokį neįprastą kitoniškumą, nes jis traktuojamas kaip iššūkis savo paties atžvilgiu.

Jei žmogus žino, kas jis yra, ir šalia atsiranda kitoks, „ryškiai“ atrodantis, tai nepaveiks neigiamai pirmojo, jis dėl to nepasijus nejaukiai. Bet jeigu žmogus nežino, kas jis yra, kitas, deklaruojantis savo tapatybę, jam sukels nerimą, norą „mušti“. Susipriešinimas ir net žiniasklaidoje vykstančios diskusijos tonas („apibrėžkime tuos, kurie yra blogi ir kuriuos reikia išnaikinti“) irgi liudija tą patį – yra didžiulė visuomenės tolerantiškumo problema. Dar turės praeiti daug laiko, kol to išmoksime. 

Suprantama, kai jaunimo stilių „išpažįsta“ paauglys, tačiau ką reiškia, kai taip pat rengiasi ir gyvena trisdešimtmetis?

Tyrimai rodo, kad absoliuti dauguma jaunimo vidutiniškai viename judėjime dalyvauja ne ilgiau kaip trejus–penkerius metus. Taip pat dažnai migruojama iš vieno stiliaus į kitą. Tik maža dalis „įstringa“ ilgam, nors dažniausiai tai reiškiasi tik kaip tam tikros krypties muzikos klausymas ar aprangos stilius. Labai nedidelis procentas žmonių tokį stilių išlaiko dešimtmečiais kaip gyvenimo būdą.

Apie tokius norėčiau pasakyti literatūriškai: bet kuris jaunimo stilius, jeigu moki iš jo išeiti, yra knyga, ir narvas, jeigu užtrenki duris. Dauguma žmonių moka „išeiti“, žaidžia stiliais, praturtindami savo gyvenimą, suvokimą, plėsdami tolerancijos ribas.

Žmonėms, turintiems bendravimo problemų, priklausymas stiliui tampa kaip narvas. Tačiau tai konkretaus žmogaus, o ne stiliaus problema. Artimieji tada skambina pavojaus varpais: „Kaltas stilius.“ Bet reikia pripažinti, kad tokia artimųjų reakcija yra tik bandymas nusimesti atsakomybę, slegiančią jų pečius. Tiems, kurie nenori atsidurti tokioje situacijoje, patarčiau: negaiškite laiko ieškodami kaltų, geriau pagalvokite, ką galėtumėte pakeisti.

Ar spalvinga stilių įvairovė praturtina visuomenę?

Spalvinga jaunimo stilių įvairovė yra neišvengiama bet kurioje netotalitarinėje visuomenėje. Tik fašizmas ir stalinizmas yra pakankamo stiprumo jėga, galinti tą įvairovę panaikinti. Net sovietų laikais stiliai egzistavo, nors su jais ir kovota. Visuomenės įvairovės siekimas yra toks pat natūralus, kaip ir priešingas dalykas – šių reiškinių netoleravimas.

Kitas dalykas – kiek demokratinė visuomenė pasirengusi pasinaudoti ta galimybe, kurią pati sau suteikia – plėsti tolerancijos ribas? Visada bus dalis tokių, kurie siekia kontrolės, bijo skirtingumo, nori užtikrinti paprastumą ir vienodumą, nes tai didina saugumo jausmą.

Bus ir kita dalis, kuri siekia įvairovės, kūrybiškumo ir nori vystytis. Šios dvi pusės sutinkamos tiek visuomenėje, tiek kiekviename žmoguje. Nė viena pusė negali išnykti, turi natūraliai vystytis. Tik svarbu, pagal kokias taisykles vyksta diskusijos, ar išlaikoma pusiausvyra.

„Šeimininkė“
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Prie Vilniaus – slaptos orgijos su nepilnamečiais (73)

„Buvau visas tarnybas įspėjusi, kad reikia saugoti vaikus – juk nenormalu, kai darbdavys...

Incidentas Vilniaus oro uoste: pasieniečiai dėl neaiškių priežasčių sulaikytus JAV piliečius paliko be geriamo vandens (176)

Joey Weissman ir Nellie Park, JAV piliečiai , prieš penketą valandų iš Danijos sostinės...

Vilniuje nulūžo daugiabučio 15-o aukšto balkonas, evakuoti gyventojai (464)

Policijos departamentas informavo, kad rugpjūčio 7 d., apie 16 val. 50 min., Vilniuje, Architektų...

Veryga po 3 valandas trukusios FNTT apklausos: dabar elgtumėmės kitaip (35)

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga sako, kad per pandemijos piką daug sprendimų...

Bandantys tyrinėti tamsias šio nacių pastato paslaptis praranda sveiką protą (4)

Tai labai neįprasta istorija apie didžiulį pastatą Vokietijoje, kuriame pačioje pradžioje, 1872...

Testas: ar išlaikytumėte 2020 m. matematikos egzaminą? įvertinkite egzamino užduotis (217)

Šių metų matematikos egzaminas tapo kietu riešutėliu jį laikiusiems dvyliktokams. Paskelbus jo...

Paganykite akis: pirmą kartą istorijoje turime itin aukštos kokybės vaizdo įrašą iš Marso (63)

Daugelis mūsų iki šiol stebimės, kodėl nebuvo vaizdo įrašų iš Marso. Juk nuotraukų...

Futbolo šventė Kaune: žaliai-balti sutriuškino A lygos čempionę „Sūduvą“ Vilniaus „Žalgiris“ tapo lyderiu (15)

Trečiasis A lygos ratas artėja į pabaigą, o intriga Lietuvos futbolo čempionate tik didėja –...

Vitalija Guobė

Kai mirsiu, žmona džiaugsis, nors – žinau, kad myli mane

„Stebiu žmoną tą akimirką, kai ji, sužinojusi, kad man nustatytas prostatos vėžys, (stadija...

Nustebino emigranto prabangus „Audi“ su valstybiniu numeriu „Pa**bat“: kodėl tokių reikia? (72)

Tuo, kad Lietuvoje registruoti automobiliai nevažinėtų su valstybinio numerio ženklais, ant kurių...

|Maža didelių žinių kaina