Antroji pasaulyje pagal senjorus
Apskaičiuota, kad Japonijoje, kurioje gyvena 125 mln. gyventojų, praėjusiais metais gimė mažiau nei 800 tūkst. vaikų. Aštuntajame dešimtmetyje šis skaičius buvo daugiau nei du milijonai.
Gimstamumas lėtėja daugelyje šalių, įskaitant Japonijos kaimynes, tačiau Tekančios saulės šalyje ši problema ypač aktuali, nes pastaraisiais dešimtmečiais pailgėjo gyvenimo trukmė, o tai reiškia, kad daugėja vyresnio amžiaus žmonių ir mažėja dirbančiųjų, kurie turėtų finansuoti į pensiją išėjusių japonų gyvenimą. Pasaulio banko duomenimis, Japonijoje, po mažytės Monako valstijos, dabar yra daugiausiai pasaulyje 65 metų ir vyresnių žmonių – apie 28 proc.
Šalyje taip pat yra viena didžiausių gyvenimo trukmių pasaulyje. Remiantis vyriausybės duomenimis, 2020 m. Japonijoje beveik vienas iš 1,5 tūkst. žmonių buvo 100 metų ar vyresnis. Šalis registruoja mažiau gimdymų nei bet kada anksčiau ir iki 2050 m. rizikuoja prarasti penktadalį dabartinių gyventojų.
„Japonija stovi ant slenksčio, kai kyla klausimas, ar galėsime toliau veikti kaip visuomenė, – parlamentarams sakė J. Kishida. – Dėmesio sutelkimas į politiką, susijusią su vaikais ir vaikų auginimu, – štai neatidėliotina problema, kurios sprendimo negalime pernelyg ilgai laukti.“
Jis sakė pageidaująs, kad vyriausybė padvigubintų išlaidas programoms, susijusioms su vaikais, ir pridūrė, kad balandį bus įsteigta nauja vyriausybinė agentūra, daugiausia dėmesio skirsianti šiam klausimui.
Tiesiog negali sau leisti
Bėda ta, kad Japonijos vyriausybės panašias strategijas bandė skatinti ir anksčiau, tačiau bandymai baigdavosi nesėkmingai. „Pinigai, kuriuos gavome iš vyriausybės, neabejotinai buvo naudingi susilaukus sūnaus, ir mes tikrai buvome dėkingi, bet... jie nepadengė net ligoninės išlaidų“, – šitaip laikraščiui „Mainichi“ kalbėjo pavardės nenorėjusi skelbti namų šeimininkė Ayako iš Tokijo.
Jos padėtis tam tikra prasme buvo sudėtinga dėl to, kad jai reikėjo atlikti cezario pjūvį, tačiau vidutinė kūdikio gimimo kaina Japonijoje svyruoja apie 473 tūkst. jenų (apie 3.3 tūkst. eurų). „Kalbėjome su vyru apie dar vieno vaiko gimimą ir priėjome prie išvados, kad šiuo metu tai tikrai neįmanoma, – sakė Ayako. – Sakyčiau, kad 80 tūkst. jenų būtų naudinga, bet kiek tai kainuos realybėje? Kūdikiui reikia drabužių ir maisto, jo poreikiai didėja jam augant.“
Ayako – nedirbanti namų šeimininkė ir, nors jos vyras turi nuolatinį darbą bei uždirba tiek pat, kiek ir prieš pandemiją, pastaraisiais mėnesiais jų nedidelės šeimos išlaidos, pavyzdžiui, pagrindiniai maisto produktai ir kuras smarkiai išaugo.
Japonės negimdo
2020 m. tyrėjai prognozavo, kad amžiaus pabaigoje Japonijos gyventojų skaičius sumažės nuo 128 mln. piko 2017 m. iki mažiau nei 53 mln. Oficialiais duomenimis, šiuo metu gyventojų yra kiek mažiau nei 125 mln. Mažėjantį gimstamumą lemia įvairūs veiksniai, įskaitant didėjančias pragyvenimo išlaidas, didesnį besimokančių ir dirbančių moterų skaičių, taip pat didesnes galimybes naudotis kontracepcija, motyvuojančias moteris gimdyti mažiau vaikų.
Pernelyg uždara imigracijai
Japonija ir toliau įgyvendina griežtus imigracijos įstatymus, nepaisant tam tikrų sušvelninimų, nors kai kurie ekspertai dabar jau teigia, kad taisyklės turėtų būti dar labiau sušvelnintos, kovojant su vis didėjančiu šalies visuomenės senėjimo pagreičiu. Tačiau šalies priešiškumas imigracijai kol kas nesvyruoja. Tik apie 3 proc. Japonijos gyventojų yra gimę užsienyje (palyginti su 15 proc. Jungtinėje Karalystėje).
Dešinieji Europos ir Amerikos judėjimai nurodo tokį priešiškumą kaip ryškų rasinio grynumo ir socialinės harmonijos pavyzdį. Deja, iš tiesų Japonija nėra tokia jau etniškai gryna, kaip gali manyti tie gerbėjai. Hokaide yra ainų, pietuose – Okinavos gyventojų, taip pat čia gyvena pusė milijono etninių korėjiečių ir beveik milijonas kinų.
Tada dar yra japonų vaikai, kurių vienas tėvų yra užsienietis. Šie dvikultūriai vaikai yra žinomi kaip „hafu“ arba puselės – įprastas Japonijoje menkinantis terminas.
Tad Japonija, panašu, – puiki vieta pradėti stebėti, kas gi gali atsitikti su šalimi, jei ji atmestų imigraciją kaip sprendimą mažėjančio vaisingumo problemai. Realūs atlyginimai čia neaugo jau 30 metų. Pietų Korėjos ir Taivano pajamos Japoniją jau pasivijo ir netgi kai kuriais aspektais aplenkė, o pokyčiai vis dar atrodo nepasiekiami – iš dalies dėl tradiciškai susiklosčiusios griežtos visuomenės hierarchijos, kuri ir lemia tai, kas šalyje turės įstatymus priimančios valdžios svertus.
